Vandentiekio vadovai – nuo pradžios iki dabar

Palangos vandentiekiui – 105 metai

Tiškevičių laikai
Pagal dvaro turto rejestrą, vandentiekio gręžinys buvo Kurhauzo priklausinys, tad Tiškevičių samdomas Kurhauzo valdytojas turėjo atsakyti ir už gręžinio priežiūrą bei vandens tiekimą. Kas buvo pirmieji Kurhauzo valdytojai, kada, kaip ir kas užsakė įrengti ir kas įrengė fontonuojančio gręžinio žiotis, nėra žinoma.
Apie 1930 metus Kurhauzo valdytojo pareigoms buvo pasamdytas austras, grafaičio Alfredo draugas Ferdinandas Binderis. Jis buvo pirmasis mums žinomas asmuo atsakingas už gręžinio priežiūrą. Valdytojui talkino pagalbininkai – dvaro šaltkalvis ir santechnikas Petras Skersys, prisistatydavęs ponu Skersinskiu, o aplinkinių pravardžiuojamas „Šnirpščiu“, ir vandenį į naujuosius rūmus pristatinėjantis vežikas Pranas Gricius.

Pokario metai
Karo metu ir pirmuoju pokario laikotarpiu Palangos valsčiaus vadovybė jokios realios valdžios neturėjo. Tvarką nustatydavo ir visas sąlygas diktuodavo karinė komendantūra, įsikūrusi Tiškevičių rūmuose. Palangos kariniu komendantu buvo lakūnas Vasilijus Džiugašvilis – Stalino sūnus. Kariškiai savo reikmėms naudojo gręžinio vandenį, todėl naktimis gręžinį saugodavo.
Vokietijai kapituliavus, karinė komendantūra panaikinta, vietoje jos rūmuose įsikūrė pasieniečių dalinys. Palangoje įsteigiamos dvi sanatorijos, sanatorija Nr.1 ir sanatorija Nr.2. Pradžioje jos buvo skirtos kariškių reabilitacijai, vėliau perduotos civilinei vadovybei. Sanatorija Nr.1 vėliau   pavadinta „Bangos“ vardu, jai perduotos Tiškevičių gydyklos Kęstučio gatvėje ir geriamo vandens gręžinys.
Tad pokaryje pirmuoju vandenį tiekiančio gręžinio valdytoju tapo sanatorija „Banga“ ir sanatorijos vadovė gyd. Miturič.
Gręžinys pradėjo silpti ir „Bangos“ vadovybė su kariškių pagalba Rąžės krantinėje pastatė paviljoną, jame įrengė miniatiūrinę II-jo pakėlimo stotį su patalpa budinčiajam motoristui. Į sanatoriją nuklojama vandentiekio linija.

Gręžinys atiduodamas Klaipėdai
Klaipėdos srities vadovybės potvarkiu, 1950 m. gręžinys perduodamas Klaipėdos Vandentiekio ir kanalizacijos tresto (VK) globon.
Tresto valdytojo Mykolo Malakausko 1952 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr.1, Palangos vandentiekio  viršininku antraeilėms pareigoms paskiriamas 23 metų amžiaus tresto vyriausiasis inžinierius Sigurds Tuporeins ir jam nustatomas 320,45 rub. dydžio darbo užmokestis (to meto minimalus darbo atlygis buvo 300,0 rub.).
Deja, pačioje Klaipėdoje vandentiekiečiai turėjo daug ir didelių bėdų, tad Palangai stigo dėmesio bei kontrolės, o vandens tiekimas dažnai nutrūkdavo dėl gedimų el. tinkluose ar dėl budinčių motoristų aplaidumo.
Palangos vandentiekis – ūkiskaitinė savarankiška įmonė
1953 metų sausio 1d., panaikinus Klaipėdos sritį, o Palangai atgavus respublikinio pavaldumo miesto statusą, Vykdomajam komitetui skubiai reikėjo išspręsti vandens tiekimo administravimo klausimą, nes Klaipėdos trestas kategoriškai atsisakė toliau būti Palangos vandentiekio globėjais.   Palangos miesto vadovai apsisprendžia steigti specializuotą vandentiekio įmonę. 1953 m. vasario 24 d. Klaipėdos VK tresto valdytojo įsakymu paskirta komisija aktu perduoda Palangos vykdomojo komiteto komunalinio ūkio skyriui vandentiekio įmonės turtą, dokumentaciją ir lėšas, iš pareigų atleidžiami visi šeši darbuotojai bei viršininkas S. Tuporeins.
1953 m. kovo 1 d. Palangos miesto Vykdomojo komiteto sprendimu įsteigiama ūkiskaitinė vandentiekio įmonė, tiesiogiai pavaldi Vykdomojo komiteto komunalinio ūkio skyriui.
Komunalinio ūkio skyriaus vedėjos Valentinos Kručininos įsakymu, naujosios įmonės direktoriumi paskiriamas Algirdas Čeporius.
Dauguma tuometinių sovietinių kadrų buvo formuojami iš jaunų, taip vadinamų „aktyvistų“ tarpo. Ne išimtis ir A. Čeporiaus darbinė karjera. Kilęs iš Mažeikių apskrities, baigė Vižančių pradinę mokyklą, kiek pasimokė Ylakių progimnazijoje, tačiau jos nebaigė. Prieš savo karjeros Palangoje pradžią dirbo Tirkšlių valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininku. Kokie vėjai atpūtė į Palangą, žinių neturime.
A. Čeporius, nežiūrint į nelabai teigiamą darbinę charakteristiką, buvo pirmasis savarankiškos vandentiekio įmonės direktorius. Šiai įmonei šiais metais būtų sukakęs 60 metų jubiliejus.
A. Čeporius direktoriavo šiek tiek ilgiau nei tris metus.
1956 m. rugpjūtį jį pakeitė Kauno Politechnikos instituto (KPI) absolventas, vandentvarkos inžinierius Albinas Griškevičius.

Vandentiekis – Vietinio ūkio valdybos cechas
1957 metais įvyko viso Lietuvos, taip vadinamo, „liaudies ūkio“ reorganizacija. Ši kampanija neaplenkė ir Palangos. Likviduojama vandentiekio įmonė ir ji prijungiama prie naujo gamybinio darinio –Vietinio ūkio valdybos cecho teisėmis.
A. Griškevičių išrinkus Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, neliko vadovo specialisto ir kuriam laikui įsivyravo šioks toks chaosas. Vandentiekio inžinieriaus pareigas eiti pavedama darbininkui Juozui Vainorui. Šis nenorėjo viršininkauti ir pabėgo atgal į savo brigadą.
1960 metų pavasarį į Vietinio ūkio inžinieriaus pareigas atvyksta KPI baigęs vandentiekietis Antanas Burkus. A. Burkus atidirbo Palangoje vos pusę metų ir spruko atgal į gimtąjį Kauną.
Ir vėl chaosas.
1961 m. rudenį pagal paskyrimą vienu metu atvyksta  inžinierius Jonas Vaikėnas ir Kauno politechnikumo auklėtinis Povilas Leita, abu vandentiekio specialistai. J. Vaikėnas įdarbinamas Vietinio ūkio valdybos viršininku, o P. Leita inžinieriumi. Atrodė, jog vandentiekio pozicijos gerokai sutvirtėjo ir darbai vyks, net dūmas rūks. O darbų, reikia pripažinti, buvo apstu.
Ir vėl nesėkmė – Kuršių Nerijai suteikiamas respublikinio pavaldumo miesto statusas ir perspektyvus J. Vaikėnas nukreipiamas ten Vykdomojo komiteto pirmininko pareigoms.
Vietinio ūkio valdybos viršininku įsidarbina miškininkas Juozas Klabis.
Įsteigiamas antras inžinieriaus etatas.1963 metų kovo mėn., nežinau kieno rekomendacija, šias pareigas pasiūlo man – studentui neakivaizdininkui, dirbančiam šaligatvių klojėju tuometinėje Miesto tvarkymo kontoroje.
Pagal pareigybinį reglamentą Povilas kuruoja statybų klausimus, o man atiteko visi gamybiniai padaliniai, tarp jų ir vandentiekio bei nuotekyno tarnybos. Tų pačių 1963 m. rudenį Povilas išvyko atostogauti, o joms pasibaigus į darbą negrįžo – pasiliko Kaune.
Man teko prisiimti ir statybų reikalus. Nuobodu nebuvo, nes darbų tikrai pakako, o į pagalbininkus  Vykdomojo komiteto nurodymu įdarbino ukrainietę karininko žmoną, nė žodžio nesuprantančią lietuviškai.
1965 m. – ir vėl ūkio pertvarka, įmonė pervardijama Komunalinių įmonių kombinatu (KĮK), įsteigiama vyriausiojo inžinieriaus pareigybė. Šias atsakingas pareigas pasiūlė man ir aš net negalvodamas sutikau.
Miesto vandentvarkos ūkis sparčiai vystėsi, nors nebesuspėjo pavyti kurorto plėtros. Buvo investuojamos į miesto komunalinį ūkį didelės lėšos, o geriamo vandens vis tiek trūko, nevalytos nuotekos buvo išleidžiamos į jūrą.
KĮK vyr. inžinieriumi dirbau 9 metus.

Vandentiekis vėl
savarankiškas
1972 m. įsteigiama vandentiekio ir kanalizacijos valdyba prie komunalinių įmonių kombinato. Man pasiūlė rinktis: likti dirbti vyr. inžinieriumi ar eiti vadovauti naujai valdybai. Aš pasirinkau pastarąjį variantą. Pradžia buvo nelengva, sunkiai komplektavosi kadrų komanda, trūko aukštos kvalifikacijos specialistų ir pan., bet pamažu reikalai taisėsi ir naują organizaciją pradėjo vertinti miesto vadovybė bei kaimyninės įmonės.
1973 m. įgyvendinama dr. A. Griškevičiaus disertacijoje išdėstyta Lietuvos vandentvarkos ūkio pertvarkos koncepcija, įkuriamas Respublikinis gamybinis vandentiekio ir kanalizacijos įmonių susivienijimas ir keturiolika Teritorinių vandentiekio ir kanalizacijos valdybų (TVKV).
Dr. A. Griškevičiaus siūlymai ir teiginiai pasitvirtino bei pasiteisino. Lietuvos vandentvarkos ūkis visoje SSSR buvo vertinamas kaip pavyzdinis.
Tą TVKV laikotarpį vertinu kaip Lietuvos vandentvarkos ūkio „aukso amžių“.

Vandentvarkos ūkio
metamorfozės
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą pakito tarpūkiniai ekonominiai santykiai, ne visi į gerąją pusę. Panaikinamas Respublikinis susivienijimas, teritorinės valdybos pervardijamos Valstybinėmis vandens tiekimo įmonėmis ir blaškomos – priskiriamos geologinės tarnybos, po to Energetikos ministerijos, galutinai savivaldybių tarybų pavaldumui, valstybinės įmonės tampa UAB-ais.
Nežiūrint visų negandų, įmonė išliko, sustiprėjo, pasiekė, kad vartotojams būtų tiekiamas tik Europos standartus atitinkantis geriamas vanduo bei normatyviai išvalomos nuotekos.
Dar apie 1988 m. pradėjau galvoti apie ateities bendrovės vadovo kandidatūrą. Vyriausiasis inžinierius Antanas Žutautas kategoriškai atsisakė direktoriavimo, teko ieškoti kitur. Pavyko prisikalbinti UAB „Šiaulių vandenys“ gamybos skyriaus viršininką Praną Madzajų atsikelti į Palangą, pirmai pradžiai įsidarbinant dar statomos nuotekų valyklos viršininku, o po to matysime. Už riziką gauna butą.
Su „Palangos vandenimis“ bei kolegomis atsisveikinau 2001 m. gegužės mėn.
Man teko didelė atsakomybė, pareiga ir garbė padirbėti Palangos vandentvarkos įmonės (įvairiais pavadinimais) vadovu 29 metus, o apskritai miesto vandentiekio ir nuotakyno klausimus spręsti daugiau kaip 38 metus.
Konkursą į  bendrovės direktoriaus pareigas laimėjo P. Madzajus.
Bet, kaip sakoma, nėra nieko amžino – šalių sutarimu P. Madzajus įteikė pareiškimą apie išėjimą iš darbo. Direktoriaus pareigoms užimti paskelbtas konkursas.