Ukrainiečių šeimos 2016-ųjų viltyse: tvirta sveikata ir sava kavinukė

Jau beveik ketverius metus Palangoje gyvenanti ukrainiečių šeima kurorte jaučiasi labai patogiai. Poros vaikai nesunkiai išmoko lietuviškai, šeima čia susirado draugų ir teigia, kad lietuvių ir ukrainiečių temperamentų skirtumas bendrauti netrukdo. Gyvendama toli nuo tėvynės, savo gyvenime šeima sugebėjo išsaugoti ukrainietiškas šventes. Tačiau, neišsižadėdami savo tradicijų, atvykėliai iš saulėtosios Ukrainos švenčia ir lietuviškas šventes. „Kur gyvename, to krašto tradicijų ir laikomės – žinoma, nepamirštame ir savų“, – naujųjų metų išvakarėse kalbėjo Julija Oliinyk. Palangos ukrainiečiai išvykti neketina ir puoselėja savo verslo idėją čia.

Antras kartas nemelavo
Trijų vaikų mama pasakojo, jog tai jau ne pirmas šeimos mėginimas atvykti į mūsų šalį – pirmoji ukrainiečių pažintis su Lietuva prasidėjo gerokai anksčiau. „Buvo du bandymai atvykti. Mes buvome atvažiavę 2006 metais, nes vyras turėjo čia darbą, verslą, o paskui, berods, 2009 metais, mes grįžome į Kijevą – ten jis taip pat turėjo darbą, verslu užsiėmė kiek mažiau, tačiau čia, Klaipėdoje, vyras vis tiek turėjo firmą, kurios vardu Palangoje buvo nuomojamas namas. Tačiau vėliau, kai Kijeve 2009 metais į valdžią atėjo V. Janukovičius – 2010 metais jis jau buvo Ukrainos prezidentas, supratome, kad Ukrainoje europietiška ateitis neįmanoma, viskas tik blogės. Ir mes nutarėme kraustytis čia“, – pasakojo J. Oliinyk.
Šeimos pasirinkimą gyventi mūsų šalyje pašnekovė pakomentavo paprastai: „Tokį sprendimą priėmėme todėl, kad vyro tėvas yra Lietuvos pilietis, jis gyvena Naujojoje Akmenėje. Dar Sovietų sąjungos laikais jis atvyko į Lietuvą dirbti. Čia jis dirbo, gyveno Vilniuje. Vėliau taip susiklostė aplinkybės, kad Vilniuje buvo brangu išlaikyti būstą, jis pigiai nusipirko butą Naujojoje Akmenėje, ir jau būdamas nebe jaunas, persikėlė ten. Mes jam padedame, ir jis ten ramiai gyvena, nieko jam netrūksta. Taigi, mes nutarėme susitvarkyti dokumentus – turėjo įvykti toks lyg ir šeimos susijungimas: mes pervažiuojame pas tėvą. Ir taip pasilikome Lietuvoje. Čia įsikurti nutarėme norėdami savo vaikams geresnės ateities: kad jie turėtų pasirinkimą kur mokytis, mokėtų daugiau kalbų – ne vieną ar dvi, kad jie augtų normaliomis sąlygomis – mūsų vaikai neblogai mokosi“.

Išmoko lietuviškai
Du vyresnieji poros sūnūs mokosi Palangos V. Jurgučio pagrindinėje mokykloje, mažoji dukra lanko vaikų lopšelį-darželį „Gintarėlis“. Jau beveik ketverius metus Lietuvoje gyvenanti pašnekovė pasakojo, jog mokyklą lankančios atžalos nesunkiai išmoko lietuvių kalbą. „Vaikai labai lengvai įsisavino kalbą – man sunkiau sekėsi. Mažoji dukrelė dar nedidelė – trejų metukų, tai jos galvelėje kol kas tokia truputį maišalynė, kadangi namuose mes bendraujame ukrainietiškai – iš principo nekalbame rusiškai, savo šeimoje kalbame ukrainietiškai. Laikas parodė, kad esame teisūs“, – pasakojo atvykėlė iš Ukrainos.
Neretai galima išgirsti nuomonę, kad ukrainiečiai net ir savo šeimoje paprastai kalba rusiškai, tačiau pašnekovės šeima – lyg įrodymas, kad viskas priklauso nuo pačių žmonių pasirinkimo. „Ukrainoje mokėmės rusų kalba, pas mus juk praktiškai jau buvo rusiškos mokyklos, bet namuose su tėvais bendravome ukrainietiškai. Nors mes esame kijeviečiai – ir aš, ir vyras esame kilę iš šio miesto, stengiamės bendrauti ukrainietiškai, nepamiršti šios kalbos. Šiaip rytinė Ukraina praktiškai kalba rusiškai, tačiau, kai mes patekome į vakarinę šalies dalį, prie Ukrainos prisijungusią tik 1939 metais, išgirdome, kaip gražiai skamba mūsų gimtoji kalba, kaip malonu girdėti, kaip vaikai ja šneka, kokia tai melodinga ir graži kalba, mes nutarėme, kad mūsų namuose skambės ukrainiečių kalba. Ir namuose mes, tarkime, nesakome papa – tėvą vaikai vadina tata – tai ukrainietiškai“, – pasakojo pašnekovė.
Dvi vyresniosios šeimos atžalos taip pat moka ir rusų kalbą. „Bet vartoja ją tik žiūrėdami animacinius filmukus, filmus ir kartais tarpusavyje mokykloje pasikalba rusiškai, nors dabar jau ir mokykloje kalbasi dažniau ukrainietiškai. Kai aš mokiausi, mokykloje tarpusavyje kalbėdavomės tik rusiškai – ukrainietiškai kalbėtis buvo nepriimta. O vėliau, kai jau įstojau į institutą – turiu teisinį išsilavinimą – tai jau visos paskaitos buvo skaitomos ukrainietiškai. Ir dabar – tik užvakar grįžau iš Kijevo, tai buvo tikrai malonu gatvėse girdėti gimtąją kalbą“, – kalbėjo ukrainietė.

Myli Palangą
Palangą jauna šeima pasirinko neatsitiktinai. „Vyras Klaipėdoje turėjo firmą, kurios vardu Palangoje buvo nuomojamas namas. Taip išėjo, kad ir mes čia atsikraustėme. Mes mylime Palangą – į ją žiūrime kaip į gimtąjį miestą, ji mums labai patinka. Čia ramu, lengva“, – susižavėjimo kurortu neslėpė atvykėlė iš saulėtosios Ukrainos.
J. Oliinyk prisiminė, kad pirmą kartą atvykus į Palangą, kurortas paliko labai gerą įspūdį. „Miestas pasirodė toks europietiškas. Europietiškas kurortas. Buvome Jūrmaloje – ten taip nėra. Ten viskas kitaip. Palangoje yra J. Basanavičiaus gatvė – ja eidamas tu gerai jautiesi, viskas aplinkui taip gražu, malonu, žmonės, o Jūrmaloje viskas taip, kaip buvo tikriausiai ir prieš dvidešimt metų“, – sakė pašnekovė.

Skirtingi temperamentai
Atvykę į Lietuvą naujakuriai susirado čia draugų. Pašnekovė neslėpė, jog pastebi skirtumą tarp lietuvių ir ukrainiečių bendravimo stiliaus. „Skirtumas, aišku, yra – jie mums taip pat tai sako, kad mes atviresni. Lietuviai labiau viską laiko savyje, yra ne tokie emocionalūs, mes labiau pietietiško temperamento, atviresni. Ir mums nuo to lengviau – išsikalbame, išliejame emocijas“, – kalbėjo ukrainietė. Pašnekovė teigė, jog nepaisant temperamento skirtumų bei kalbos barjero, gyvenant mūsų šalyje, bendravimo sunkumų šeimai neiškilo. „Mes daugiau bendraujame su savo kartos žmonėmis, kurie dar moka rusiškai, ir sunkumų nėra, – kalbėjo atvykėlė ir pridūrė nedraugišką vietinių požiūrį pajutusi tik vieną kartą. – O šiaip priešiškumo nepajutome – žmonės mus priėmė draugiškai, aš nieko blogo negalėčiau pasakyti“.
Atvykėliai iš svečios šalies Lietuvoje netruko susipažinti ir su čia gyvenančiais savo tautiečiais. „Bendraujame. Klaipėdoje yra diaspora, – tiesa, mes ten retai pasirodome. Ir šiaip Klaipėdoje pažįstame nemažai ukrainiečių moterų, ištekėjusių už lietuvių – tai Odesoje mokęsi jūreiviai, vedę ukrainietes, jų žmonos čia, ir mes draugaujame, susitinkame per šventes, gimtadienius. Ir su vietiniais rusais, kurie čia atvyko jau seniai, bendraujame – nesėdime tarp keturių sienų, stengiamės susitikti su žmonėmis“, – tikino pašnekovė.

Ukrainoje – sunku
Ukrainoje likę giminės iš pradžių sunkiai suprato poros sprendimą pakeisti gyvenamąją vietą. „Dar prieš trejetą metų visi kažkaip ne itin palankiai vertino – esą namuose visada geriau, sėdėtumėte sau namuose, tačiau prasidėjus pastariesiems Ukrainos įvykiams, kurie šiuo metu vyksta, praktiškai visi iki vieno – nuo vargšo iki turtingo, kadangi bendraujame su įvairių sluoksnių žmonėmis, pasakė: „Šaunuoliai, kad išvažiavote“, – todėl, kad mūsų šalyje dabar labai sunku“, – pasakojo J. Oliinyk.
Užsiminus apie dabartinę Ukrainos situaciją, atvykėlė neslėpė, jog žmonėms ten dabar tikrai nelengva. „Situaciją likusieji Ukrainoje vertina pesimistiškai. Ypač kenčia paprasti žmonės ir pensininkai. Pavyzdžiui, jei anksčiau pensija buvo šimtas eurų, tai dabar ji siekia keturiasdešimt dolerių, o kainos auga – pavyzdžiui, labai smarkiai išaugo dujų kaina. Jei anksčiau, pavyzdžiui, kubas kainavo eurą, tai dabar septynis eurus. Išgyventi praktiškai neįmanoma. Buvau neseniai pas mamą – žmonėms dabar labai sunku. Kijevas, tarkime, didelis miestas, bet žmonėms baisu – vagystės, butų apiplėšimai, visur padaugėjo kriminalų, labai negera situacija. Žinoma, tikimės, kad viskas bus gerai – žmonės tik šia viltimi ir gyvena, kenčia. Mes čia, Lietuvoje, sužinojome, kad yra toks fondas Kaune, kuris veža į Ukrainą paramą – lietuviai labai daug padeda“, – sunkią gimtinės situaciją apibūdino ukrainietė.

Švenčia ir lietuvių šventes
Net ir gyvendami toli nuo tėvynės, atvykėliai iš Ukrainos savo šeimos gyvenime išsaugojo savo tautos tradicijas, tačiau, pasak pašnekovės, jie siekia prisitaikyti ir mūsų šalyje, todėl dovanas po eglute vaikai jau randa tada, kai Kalėdas švenčia lietuviai. Ukrainoje žmonės šią šventę švenčia kitu metu nei Lietuvoje, todėl atvykėliams teko ieškoti kompromiso – J. Oliinyk prisipažino, jog gyvendami Lietuvoje jos šeimos nariai Kalėdas švenčia du kartus. „Ukrainoje švęsdavome tik kartą – po Naujųjų metų, nors seni žmonės ten Kalėdas švenčia sausio septintą, o nauji metai jiems jau būna keturioliktą, bet taip švenčia tie, kurie yra labai tikintys, – kalbėjo ukrainietė ir mielai papasakojo apie Kalėdų tradicijas jos gimtojoje šalyje. – Mes turime tokias giesmes – nežinau, gal Lietuvoje taip pat tokios yra – apie tai, kaip Jėzus gimė, patekėjo žvaigždė ir panašiai. Vaikai persirengia, giedodami tas giesmes vaikšto iš vienų namų į kitus, ir žmonės juos vaišina įvairiausiais saldumynais – pinigų paprastai jiems neduoda, tik saldumynus. Miestuose jau ne itin dažnai vaikšto, tačiau kaimuose ši tradicija gyva ir labai įdomi. Vaikams tai savotiška pramoga – jie prisirenka skanėstų, paskui jais tarpusavyje dalijasi. Būna, kad ir suaugusieji vaikšto, tik vaikučiai vaikšto su vaikučiais, o suaugusieji – su suaugusiais, bet tai vyksta kaimuose. Kiekvienuose namuose jiems atveriamos durys, tu gali užeiti, kiekvienuose namuose padengiamas stalas su dvylika patiekalų – ant stalo dedama viskas, kas įmanoma skanaus – pavyzdžiui, čia valgo kūčiukus, o pas mus verdami kviečiai, medus, aguonos, razinos ir tokia kaip košė padaroma – labai skanu“.
Kalėdos – ne vienintelė lietuvių švenčiama šventė, kurią perėmė ir atvykėlių iš Ukrainos šeima – pašnekovė pasakojo, jog per Vėlines Lietuvoje jie, kaip ir mūsų tautiečiai, eina į kapines, uždega žvakutes. „Turime pažįstamų, kurie jau neturi artimųjų, einame į kapines. Kur gyvename, to krašto tradicijų ir laikomės – žinoma, nepamirštame ir savų. Pas mus priimta mirusiuosius pagerbti pirmąjį sekmadienį po Velykų. Tą dieną stengiamės nuvažiuoti į Ukrainą ir ten pagerbti savo artimųjų atminimą. Yra toks paprotys, kad visi giminaičiai susirenka prie artimojo kapo, atneša dažytų kiaušinių ir specialiai iškeptą tokią gražią duoną. Taip pat neša saldainių, kuriuos išdalina vaikams, o kitą maistą padeda ant kapo. Yra neturtingų, benamių žmonių, kurie tą maistą pasiima – jie gali imti ką nori, ir niekas dėl to jiems nepriekaištaus, netgi priešingai – laikoma, kad tai labai gerai, žmonės paminės mirusįjį“, – pasakojo ukrainietė.

Ukrainai linki taikos
Per Naujuosius metus vaikai Ukrainoje, panašiai kaip ir mūsų šalyje, sulaukia ir mielojo svečio. „Per Naujuosius metus būna senis Šaltis, Snieguolė. Vaikai rašo jam laiškus, labai džiaugiasi, visur miestuose būna eglutės, jų įžiebimai, šventės – panašiai kaip čia, – kalbėjo trijų vaikų mama ir pridūrė, jog ir jos su vyru atžalos pateikia stebuklingajam personažui savo prašymus. – Kol kas prašo saldumynų, o mažoji dukrytė lėlės prašė, ir jai vaikų darželyje padovanojo“.
Sutinkant Naujuosius metus ypač svarbi akimirka, kai jie įžengia į šalį. Atvykėlė iš Ukrainos pasakojo, jog laikas mūsų šalyje ir jos gimtinėje sutampa, todėl šeimai netenka Naujųjų sutikti du kartus – tik tostus jie kelia ir už savo šalį. Pasmalsavus, ko sutikdami Naujuosius ukrainiečiai linki savo tėvynei, pašnekovė prisipažino: „Pastaruoju metu – kad nebūtų karo. Svarbiausia, kad būtų taika. O anksčiau keldavome tostus už tai, kad visi būtų sveiki – tai svarbiausia, kad tėvai būtų sveiki, vaikai“.
J. Oliinyk pasakojo, jog jų šeima kartu prieš šventes puošia eglutę, kartu su vaikais ruošia vaišes. „Gaminame saldumynus, tortus, kaip ir visi“, – sakė pašnekovė. Anksčiau šeimos atžalos dovanas po eglute rasdavo per Naujuosius, tačiau pastaraisiais metais ši tradicija pasikeitė. „Šiais metais aš paklausiau: kaip darysime? Ir vaikai išreiškė norą dovanas gauti gruodžio dvidešimt penktosios rytą. Sakau, lietuviškai? Jie sako, taip, lietuviškai. Todėl dabar gauna dovanas tada – vaikai jaučia čionykštę atmosferą, jie nori būti tokie pat, kaip ir jų bendraklasiai – kaip bus, jei draugas paklaus, ką jie gavo dovanų, o mūsų vaikams teks atsakyti, kad šių jie dar laukia. Mūsų vaikai taip pat nori pasigirti, kad ir jie jau gavo dovanas“, – pasakojo pašnekovė.

Palikti Lietuvos neketina
Pasiteiravus, ko tikisi ateinančiais metais, pašnekovė sakė: „Kad sveiki būtų vaikai, mano vyras, tėvai. Galbūt kokią ukrainietiškų patiekalų kavinę atidarysime – turime tokių planų, tik kol kas neturime rėmėjų. Tačiau mes vilties neprarandame, turime tokią svajonę. Išvykti iš Lietuvos neketiname – vaikai ketvirti metai čia mokosi, neketiname nutraukti jų mokslų, vyras čia dirba – nors pagal išsilavinimą jis ekonomistas, čia dirba vairuotoju, kadangi mums sunku išmokti kalbą. Vienu metu mes važinėjome į lietuvių kalbos kursus Klaipėdoje, tačiau, dėl krizės nutraukus finansavimą, tuos kursus nutraukė, todėl mes ir kiti lankiusieji jų nebaigė. Kitų kol kas nerandame – ieškome“. Pašnekovė pridūrė, jog jie su vyru svetimi mūsų šalyje nesijaučia. „Yra mentaliteto skirtumai tarp žmonių, tačiau niekas neužsiminė, kad mes čia svetimi. Iš pradžių mums čia trūko saulės, – pas mus jos daugiau. Ypač rudeniniu laikotarpiu labai norėtųsi, kad būtų šviesiau, bet jau pamažu priprantame“, – šypsojosi pašnekovė.