Tikrasis Palangos veidas – jos žmonės...

Palangos tiltas, 2017-12-04
Peržiūrėta
2121
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Adelė DAUKANTAITĖ
Knygos „Skambutis sielai...“ autorė

Žmogų priima pagal rūbą, palydi pagal protą – byloja sena patarlė. O kaip mus priima Palangos miestas?
Kiekvieną, kuris atvyksta į Palangą, sutinka aplinka ir žmonės.Vasarą žmogų pasitinka pražiota miesto piniginė: mokamos automobilių stovėjimo vietos, brangus maistas, triukšminga J. Basanavičiaus gatvė ir kavinės, barai, naktiniai klubai, puikus parkas su rūmais, koncertai, pramogos – kaip ir dera kurorto miestui, nors mieliau dažnas lietuvis suka Latvijon, kur jūra ta pati, kur kainos nesikandžioja, kur tokiame Venspilyje nereikia mokėti už mašinos pasistatymą ir privažiuoti gali visai netoli jūros, ir vaikams rojus – pajūrio parkai, nemokamos sūpynės, tvenkiniai su plaustais, šiaip suoleliai...
Vėlų rudenį ir žiemą Palanga ramesnė, nereikia mokėti už mašinos stovėjimą, jūra, kad ir banguota, traukia it magnetas... Žmogų pasitinka ir architektūra, paveldo puoselėjimas: visi žavisi gražia grafų Tiškevičių alėja, atgimusiu Kurhauzu, Palangos kurorto muziejumi, dar visų vadinamu Anapiliu... Bet lyg smogas nuotaikos orą apniukdo namai šarvuočiai, kuriuos „potiomkinais“ pravardžiuoja. Nė velnias, nė gegutė, o palangiškiai tokį reiškinį verslumu vadina. Verslas – verslui, bet paveldas turi būti saugomas, miestas neturi būti paverstas pražiota pinigine. Užsienyje, nusipirkęs namą su sena istorija ar su meldų stogu, turi išlaikyti identitetą: viduje daryk ką nori, bet išorė privalo likti nepažeista, gali dažyti, perdažyti, o, norėdamas atnaujinti stogą – dėsi tokį, koks buvo. Palangoje paveldu bekvėpuoja vienas kitas namukas, didžiuliai, netinkantys prie aplinkos, bet dedantys auksinius kiaušinius namai vaiposi savo gremėzdiškumu... Kodėl nesugalvojo padaryti , kaip Paryžiuje – statyti daugiaukščius naujuose rajonuose, kurti naują Palangą, paliekant senamiestį kaip Prahoje, kuris yra toks didelis traukos centras, kokia galėjo būti ir Palanga... Renovavo J. Basanavičiaus gatvę – bravo, renovacijų reikia, bet su atsakomybe, išsaugant tapatumą, miesto indentitetą, naująją Palangą kuriant šalia...Taip auginame jaunąją kartą, tokia paveldosaugos, vertybių mokykla ateities vaikams. Ar reikia tėvą ir motiną parduoti, kad taptum vartotojiškumo vergu?
Palanga pasitinka ir žmonėmis, kurie kuria miesto gyvąją aurą. Pasiklausai ką patys palangiškiai šneka ir išgirsti visokiausių nuomonių: vieni sako, kad čia gyvena godūs žmonės, kiti sako, kad čia gyvena labai meniški žmonės, treti sako, kad čia gyvena puikybėn linkę žmonės, mat gyvena ne kur kitur, o Palangoje, ketvirti sako, kad čia gyvena saviti žmonės... Kuo tikėti? Norint įsitikinti, reikia apsigyventi. Matau, kaip gatve eina Vytautas Kusas – žmogus simfonija, apdovanotas didžiuliais talentais, švytintis vidine šviesa: profesionalus dailininkas, poetas, kolekcionierius... Vasarą užsukome į šunų muziejų. Vajetau, kiek ten grožybių! Vytautas pravėrė savo dirbtuvių duris – pasitinka nuostabių paveikslų ir darbų pasaulis. Į rankas paimi dėžutę, kurioje toks mažytis smuikas – žiūri ir akių atitraukti nuo tokio stebuklo negali. O kur dar kiti darbai? Mini knygos, mini paveikslai, ore kabanti Žemė...
Miesto gerąją aurą kuria ir literatų klubas „Takai per kopas“. Vasara, vila „Anapilis“ ir literatūrinė kompozicija, nostalgiškai tebegyvenanti širdyje. Aš buvau tik užsukusi pasidomėti pakeleivė ir pasilikusi iki pasirodymo pabaigos, nebenuėjusi net į Gintaro muziejuje vykstantį koncertą. Jų žodžiai krito į širdį ir pražydo... Vadinasi, literatų Palangai reikia. Kaip jie gyvena šiandien? Jie kuria ir dovanoja žmonėms tai, ką turi geriausio: tai Vytautas Lučas, Nijolė Fultinavičienė, Alma Viskontienė, Janina Vambutienė ir kt. Puikiai veiklą organizuoja ir vadovauja klubui Vytautas Lukšas. Esame pažįstami nelabai seniai, o darbai džiugina: popietė Palangos globos namuose, skaitymai karių dienos paminėjime Kurhauze... Ir tai – per vieną savaitę! Alma Viskontienė į susirinkimą atsinešė knygutę, pratybas mažiesiems apie profesijas, kurioje net 14 jos eilėraščių. Kiek galėtų dovanoti gėrio ir grožio, jei literatus paremtų Palangos savivaldybė!
Norisi kalbėti dar apie vieną žmogų, energingą maestro Rimgaudą Juozapavičių. Pažintis prasidėjo, kai atėjau į Palangos literatų susirinkimą. Paprašė eilėraščių apie Tėvynę, apie Lietuvą... Buvau pasiėmusi keletą, tuoj atšvietė ir pasakė: „Nešu režisierei. Antradienį repeticijos, trečiadienį koncertas karių dienai Kurhauze“. Pasirodė griežtokas, bet energija tryško iš visos šio žmogaus esybės. Palanga gali didžiuotis žmogum, kurio darbai kalba patys už save. Žmonių, kuriančių Palangos gyvąją aurą yra labai daug, jų neišvardysi viename straipsnyje, į knygą vargu ar tilptų: tai Z.Baniulaitytė – etnokultūros žinovė, audėja, kraštotyrininkė, tai R.Daukša – dailininkas, tapytojas ekspresionistas, taiJ. Galinauskienė – pedagogė lituanistė, 2005 metų „Metų mokytoja“, tai D.Oškinytė – dailininkė, pedagogė, tai G. Oškinytė-Eimanavičienė, dailininkė, grafikė, tai B.Petrikytė – dainininkė, tai J.Serapinienė, G.Skudžinskas, R. Jurgelis, R. Daukša...Negaliu kalbėti už kitus, bet būtų įdomu, kiek dėmesio skiria Palangos valdžia meno žmonėms... Šiandien visus valdo vienas ryklys – verslas ir nepasotinamas lietuviškas godumas... Ši aura ypatingai jaučiama, nes kuria žmonių susvetimėjimą, ji perka ir parduoda ne tik materialumą, bet ir sielas...
Lietuvoje įprasta kalėdoti, o atsakomybė už sielas paliekama pačiam Dievui... Prisiminiau vieną dieną užsienyje, kai su anūke dalyvavau prieškalėdiniame renginyje prie bažnyčios esančiuose jaunų mamų namuose: kunigas skaitė mažyliams pasakas apie Kalėdų stebuklus, o muzikė mokė mažuosius giesmelių, barškaliukais pritariant melodijai. Mamos, tėčiai ir jų atžalos renkasi į klubą kiekvieną savaitę. Jauni tėvai įsijungia į veiklą ir taip auginamas žmoguje žmogiškumas. Gal reikėtų apie tai susimąstyti ir mums, pasiklydusiems žmogiškumo paieškose, pasidavusiems nežabotam tarnavimui pinigams...
Jūra, ši gyvoji Dievo šventovė – didžiulis traukos centras, nes sugeria ilgesį, padaugina džiaugsmą ir baudžia, kai esame įsikibę į savo puikybę, pamiršdami savo trapumą, savo fizinio kūno mirtingumą ir pamiršę, kad mūsų sąmonė – ta dieviškoji dalis, kuri yra nemirtinga, kaip ir siela, į kurios energetiką įrašomi mūsų geri ir blogi darbai. Ar kyla klausimas apie prigimtinę nuodėmę ir atpildo dėsnį patiems ir vaikų vaikams?
Užsimerki: bandai atmintyje išsaugoti kiekvieną likusį paveldo lopinėlį, nes nežinai, ar jo ryt nenupirks koks magnatas ir nepastatys dėžės ar bačkos, kuri deda aukso kiaušinius... Palanga pamažu praranda savo unikalumą, tapatumą, todėl, sėdintieji ir atsakingi už kurorto veido išsaugojimą, būkite sąmoningi Lietuvos, savo gimtojo žemės lopinėlio šeimininkai. Pinigai – popieriukai, turintys didelę galią gundyti, bet dar didesnę galią – sugriauti tapatybę, tautos dvasinį stuburą, kad neatsitiktų taip, kaip su Gedimino kalnu. O žmones branginkite, jie pats svarbiausias miesto veido lobis, jie – gyvoji ir tikroji miesto aura. Kičo ir taip pilna tuštybių bei banalybių mugėje, todėl puoselėkite kūrybinį unikalumą, branginkite tai, ką turite, kad ateities kartos nekeiksnotų tų, nuo kurių priklauso šiandienos Palangos istorija, jos tapatumas, paveldas ir dvasia... Kurkime Palangą ne griaudami vertybes, o augindami pagarbą, meilę ir žmoniškumą. Toks miestas pasitiks ne vartotojiškumo, tuštybės, puikybės dvasia, potiomkino šarvuočiais, o šviesos, grožio, tapatumo, lietuviškumo, kūrybiškumo dvasia...

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Į Palangą kokybiško poilsio išsiilgę gyventojai atvyksta net iš atokiausių Lietuvos kampelių – kol vieni saulės voniomis ir jūros bangomis mėgaujasi, kiti renka žingsnius, vaikštinėdami pajūrį supančių pušynų takeliais ar neria tiesiai į SPA malonumus, kviečiančius pailsinti kūną ir protą.


Gegužės 15 d. (trečiadienį) 17 val. Palangos viešosios bibliotekos renginių salėje kviečiame pasitikti naują literatės Anelės Emilijos Mažeivaitės eilėraščių ir prozos knygą „Pelėdos veidas“. 


Trys žmonės buvo sužaloti sekmadienį Palangoje susidūrus dviem lengviesiems automobiliams.


Ketvirtadienį, lapkričio 11 d., Seimui balsuojant dėl Administracinių nusižengimų kodekso 71 straipsnio pakeitimo ir jo papildymo įstatymo projekto, tokiu būdu dekraminalizuojant nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų neteisėtą gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą be tikslo jas platinti, neužteko daugumos balsų jį priimti.  Palangiškis...


Dar viena klaipėdietė nuo šiol kelius mins į Palangą – Nijolė Laužikienė pradėjo vadovauti Jono Šliūpo memorialinei sodybai. Apie muziejaus darbą, iššūkius, ateities planus ir galimybes ji mielai sutiko pasidalinti su „Palangos tiltu.“


Žmogų priima pagal rūbą, palydi pagal protą – byloja sena patarlė. O kaip mus priima Palangos miestas?


Kitą sezoną „Palangos“ komandos marškinėlius užsivilks ir pats jauniausias komandos žaidėjas Kasparas Jonauskas. 197 cm ūgio penkiolikametis krepšininkas MKL čempionate rinko beveik po 36 taškus ir atkovodavo po 13 kamuolių. 


Kaip ir kasmet, vasarą Palangoje netyla poilsiautojų bei pramogautojų šurmulys. Įpusėjus atostogų sezonui rasti nakvynę didžiausiame šalies kurorte vis dar įmanoma. Tiesa, reikėtų pasistengti.  


Artėjant Palangos atidarymo šventei visi restoranai, barai bei viešbučiai ruošiasi, gražinasi aplinką, tobulina valgiaraštį. „Palangos tiltas“ pasiteiravo kai kurių Palangos verslininkų, kokių naujovių gali tikėtis atvykę svečiai bei vietiniai gyventojai, ko jie tikisi iš Palangos atidarymo šventės.


Sunkmetis? Krizė? Kurorto svečiai apie ekonomines negandas Palangoje linkę laikinai pamiršti, juolab, kad nelengvus laikus išgyvenantis verslas prisitaikė prie naujų ekonominių sąlygų. Akivaizdu, kad viešbučiai, restoranai ir kavinės, kurios ryškiu raudonu brūkšniu perbraukė ankstesnių metų kainas ir vilioja svečius didelėmis nuolaidomis, susilaukia daugiausiai lankytojų. Tačiau mažesnė...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius