Tikėjimas laisvos Lietuvos ateitimi padėjo sulaukti devyniasdešimties

Ligita SINUŠIENĖ

Lygiai prieš devyniasdešimt metų gimusiam naujametę naktį Kazimierui Algirdui Pečiukoniui visą gyvenimą didžiausia šventė taip ir liko metų sandūra. Ne, vyras nesigaili, kad prarado gimtadienį, kuris sutampa su didele švente. Priešingai, apgailestauja, kad gimimo dienos sveikinimai neleidžia sutikti Naujųjų.

Naujuosius gadina gimtadienis
Šiemet likus kelioms dienoms iki metų sandūros palangiškis sąmoningai išvyko į Druskininkus pailsėti, kad galėtų tik su žmona, kaip sako, pratęsti 2018-uosius. Tačiau net ir kitame Lietuvos gale Kazimierui nepavyko išvengti jubiliejinių sveikinimų.
„Mama pasakojo, kad kai tik laikrodis išmušė dvyliktą, pradėjau belstis į šį pasaulį. Gimiau 3 valandą nakties. Turbūt labai norėjau kartu su visais švęsti Naujuosius, – šypsosi palangiškis. – Ir visą gyvenimą Naujus metus man visada gadindavo gimtadienis, vis išlįsdavo kaip kokia adata. Jis man trukdydavo švęsti Naujuosius. Tie sveikinimai man ir atsibosdavo. Svarbiausia, kad net nesijaučiu jų vertas. Ir niekaip negaliu nutolti nuo žmonių, atrodo, kad išvažiuoti reiktų į dykumą“.
Kazimieras buvo trečias vaikas iš septynių. Augo dvi seserys ir penki broliai.

Nesiklaupė atėjūnams
K. A. Pečiukoniui sulaukti garbingo jubiliejaus nesutrukdė nei jaunystėje iškentėti persekiojimai, nei dešimt bado metų Sibiro lageriuose, nei 1991 m. sausį Vilniuje, kur tuo metu gyveno, patirti sužalojimai, kurių pasekmes jaučia iki šiol.
„Vaikeliai, tik jūs niekada nesiklaupkite atėjūnams. Mylėkite gimtinę Lietuvą“, – keturiasdešimtmečio tėvo, Lietuvos kariuomenės savanorio, prieš mirtį ligos patale ištarti žodžiai įkrito paaugliui Kazimierui giliai širdin. Jau po tėvo mirties, kai Lietuva buvo Sovietų sąjungos sudėtyje, matydamas kaimo žmonių ašaras ir girdėdamas siaubingus pasakojimus apie trėmimus, jaunuolis neištvėrė ir nusipirko ginklą. Pasislėpė, laukdamas, kad tikrai kils pasipriešinimas. „Man ypač sukilo pyktis, kai išvežė mano geriausią mokytoją, Kitus inteligentus, kunigus! – prisimena Kazimieras. – Žmonės netikėtai būdavo pažadinami trečią valandą nakties ir per dvi-tris valandas turėdavo susiruošti kelionei. Važiuodavo kartu ir su mažais vaikais, kurie net nesuvokdavo įvykių prasmės, džiūgaudavo, kad vyksta į kelionę. Viena penkiametė mergaitė jau kelyje susirūpino, kad pamiršo savo šokių pasirodymo aprangą. Mama jai pasakė: „Vaikeli, mes ne šokti važiuojame“. Visi šitie įvykiai degino iš vidaus, todėl ir nuėjau pas partizanus“.
K. A. Pečiukonis buvo partizanų ryšininkas, o vėliau, baigęs specialius kursus ir tapęs mokesčių rinkėju, padėjo vietiniams ūkininkams išvengti mokesčių naštos. „Prieš tai šias pareigas ėjo mano pusbrolis, bet jį suėmė, nes jis ne iš visų ūkininkų surinkdavo mokesčius, o aš pinigų nerinkau, turėjau patikrinti visus ir surašyti, kas sumokėjęs, kas ne. Matydamas ašarojančius žmones, dejuojančius, kad neturi iš ko mokėti, net jiems nepateikus čekio, užrašydavau, kad sumokėjo“, – pasakoja laikraščio pašnekovas.

Pabėgo iš areštinės
Neilgai trukus jaunuolis pakliuvo saugumo akiratin ir buvo uždarytas į areštinę dėl antitarybinės veiklos. Tačiau iš čia paspruko: „Apsižiūrėjau, kad tualete yra langelis. Apsimečiau, kad man pilvą suka ir nuolat vaikščiojau į tualetą. Bevaikščiodamas atsidariau tą langelį, o nakčiai paprašiau prižiūrėtojo, kad paliktų mano duris atrakintas. Kai jis jau snaudė, pro tą langelį ir iššokau“.
Beidamas mišku vaikinas išgirdo šunis lojant. Išsigando, kad gal jį seka, pėdsakus gal užuodė. Įlipo į medį ir diržu apsijuosė prie šakos, kad neiškristų. Pratūnojo čia visą naktį. „Atrodė, kad miške vilkų daugiau nei medžių. Galbūt iš baimės“, – prisimena.
Išaušus ėjo toliau. Priėjęs kaimą užėjo į vienus namus. „Esu labai dėkingas, kad nepažįstami žmonės mane pavalgydino. O aš stebėjau jų nuotaikas, klausiausi, ką kalba. Matėsi, kad nepatenkinti valdžia, kad yra patriotai“, – pasakoja vyras.
Tą kartą pabėgusio iš areštinės Kazimiero niekas nesugavo. Įsikūrė Kaune, tačiau vis tiek vieną dieną buvo ištremtas į Sibirą. Kalėjo ne viename lageryje. „Per dieną gaudavome 400 g duonos ir samtį sriubą primenančio viralo. Tie, kurie įvykdydavo dienos darbo normą, gaudavo ir 600 g, ir 800 g. O kurie neįvykdydavo, vakare būdavo uždaromi į šaltą karcerį, o ryte iš ten – vėl į darbą, – aiškiai mena senus įvykius vyriškis. – Buvau jau taip išsekęs, kad vieną vakarą atsigulęs mažais gabaliukais sučiulpiau duoną, kad kuo ilgiau pajusčiau jos skonį burnoje, bet jėgos buvo taip apleidusios, kad veidu ropojo musė, o aš nesugebėjau rankos pakelti ir jos nubaidyti. Ir galvojau, kad štai tas numirė, kitas, o dabar jau ir aš mirštu. Lietuviai inteligentai mirė vienas po kito tremtyje, nes nebuvo pratę taip prastai maitintis. O rusai nuo vaikystės įpratę badauti, jie gauna tą samtį sriubos, dar net ir šoka, pilni jėgų“.

Padėjo lagerio draugams
Staiga į jų buveinę naktį užeina budintysis ir mikčiodamas ištaria Pečiukonio pavardę: „Sustingau. Turbūt suskaičiavo, kad dienos normos nepadariau ir atėjo manęs į karcerį išvesti. Tyliu, nejudu. Rusas vėl pakartoja mano pavardę. Tada kiti lietuviai parodo į mane. Rusas nutraukė nuo manęs užklotą, liepia eiti. Sukaupęs visas jėgas nulipu nuo naro ir einu iš paskos. Žiūriu, kad einam ne į karcerio pusę. Galvoju, kad gal susipainiojo. Bet nuveda mane į medicinos punktą. Senutėlis gydytojas klausia, ar aš mokiausi medicinos. Patvirtinu, nes Kaune baigiau sanitarinių inspektorių kursus. Klausia, kokius vaistus kokiais atvejais skirti, liepia receptus rašyti. Žinoma, kad taip. Duoda man juos rašyti. Ir rašau lotyniškus vaistų pavadinimus. Rašymas einasi tarsi savaime, žaibiškai, net automatiškai. Man net patiko! Gydytojas pasako, kad nuo rytojaus dirbsiu čia. Atėjau vos pavilkdamas kojas, o grįžau kaip ant sparnų“.
Kadangi įgijo galią dieną-dviem atleisti lagerio gyventojus nuo darbo, nes vedėjas senas, rytais tingi keltis, Kazimieras tokiu būdu palengvino savo bičiulių dalią. Prirašydavo, kad šie turį temperatūros. Tačiau po kurio laiko buvo patikrintas ir nustačius, jog sukčiauja, grąžintas prie darbų miške. „Nors iš tiesų ten visi buvo ligoniai. Medikų komisija žmones, tinkamus darbui, atrinkdavo tokiu būdu. Numaudavo kelnes ir pačiupinėdavo už sėdynės. Jei raumenį apčiuopdavo, vadinasi, žmogus tinka darbui, jei tik skūra – siųsdavo į poilsinę. Niekas jokių tyrimų nedarė, širdies nežiūrėjo“, – dalijasi prisiminimais buvęs tremtinys.
Tačiau grįžus į mišką Kazimierui atsipirko pagalba draugams. Šie jam tiesiog nebeleido rimtai dirbti, duodavo šakas nulaužyti, laužą pakūrenti. Žmonės buvo tokie dėkingi už kadaise turėtas kelias poilsio dienas!”

Savo numerį prisimena iki šiol
Iš Sverdlovsko lagerio vėliau Kazimieras buvo perkeltas į Karagandą. „Pirmais metais lageriai buvo bendri – ir politinių kalinių, ir vadinamų buitinių kalinių. Rusai laukdavo, kada lietuviai gaus siuntinius, ir stovėdavo šalia, turėdavome jiems dalį siuntinio atiduoti. Jeigu neatiduosi, paims visą. Bet mes, lietuviai, susibūrėme. Ir pradėjome priešintis, muštis su rusais. Todėl lagerio valdžia mus išskirstė į kitus lagerius“.
Karagandoje Kazimieras dirbo ligoninės felčeriu: „O laidotuvės būdavo tokios. Žmogus miršta, suvynioja į paklodę ir išmeta jį į tranšėją, ir užaria žemę ant viršaus. Buvome numeruoti, į darbą eidavome”. Paklaustas, ar prisimena savo numerį, vyras automatiškai padiktuoja raidžių ir skaičių kombinaciją – H215. „Tačiau kiekvienam lageryje kitokie numeriai, – priduria. – O mes ir nesijautėme žmonėmis, nes mus spardė, daužė, niekaip su mumis nesiskaitė”.

Nepatinka dabartinė Lietuva

Šių dienų Lietuvoje Kazimieras labai pasigenda patriotiškumo: „Nepatinka man dabartinė Lietuva. Sakyčiau, yra per daug didelė laisvė kurtis įvairioms partijoms ir partijėlėms. Kas turi pinigų pamokėti, gal net ir užsienis paremia, ir įkuria naują partiją. O beveik kiekvienas žmogus, kuris sunkiau gyvena, priima kokį blizgutį ar kokį pamokėjimą, ir mielai paklūsta tų partijų nurodymams. O pakaktų trijų partijų. Tebūna kairieji, dešinieji ir centro. Nepatinka vienų vykdoma politika, kitą kartą balsuoji už kitus, ir tie nuvilia, tada balsuoji už centrą. O dabar žmonės balsuoja ne už tą naują partiją, kuri ateina, bet prieš tas, kurios jau buvo. Atsibodo, ką senosios daro, tad renka naujas“.
K. A. Pečiukonis turi tvirtą nuomonę ir apie dvigubą pilietybę. „Visiškai pakanka to, kas dabar jau yra įrašyta mūsų Konstitucijoje, kad dviguba pilietybė suteikiama išimties tvarka. Taip ir turi būti, o ne dalijama visiems, kas nori! Dabar žmonės išvyksta į užsienį komerciniais tikslais, ir nori dvigubos pilietybės. O kur dvasia? Kur lietuviškas stuburas? Koks jis lietuvis? Tada jis yra dviveidis. Kaip galima tarnauti dviem iš karto? Tada neaišku, kam jis tarnauja. Bedvasis! Suprantu, jeigu čia atsibodo ir važioja kitur, bet turi būti ribos kažkokios. Jeigu gimei lietuvis, ir išsaugok tai, perduok vaikams, skleisk tą lietuvišką dvasią“, – sako jis.

Gyveno viltimi ir tikėjimu
Kaip pavyko išgyventi ir ne tik, bet dar sulaukti devyniasdešimtmečio žmogui, patyrusiam ne vienerius metus badą ir orumo žeminimą lageriuose?
„Gyvenome dvasia, gyvenome viltimis, gyvenome tikėjimu. Tikėjau, kad gal mane ir mirusį parveš, bet parveš į Lietuvą. Tikėjome, kad Lietuva bus laisva. Gal ir ne aš sulauksiu, bet mano vaikai ar anūkai sulauks. Tarptautinė padėtis buvo tokia, tikėjome, kad Amerika mums padės. Aš visą laiką sekiau ir politiką. Statė komunizmą, rodė žemėlapius, kad jau pusė pasaulio – komunistai. Paskui prasidėjo komunizmo kritika, tada atsirado terminas „razvitoj socializm“. Nes matė, kad beviltiška tą komunizmą pasiekti, – mintimis dalijasi Kazimieras. – Svarbiausia yra tikėjimas. Į bažnyčią labai daug nevaikštau, bet jaučiu, kad yra Dievas, yra kažkokia dvasia. Visą gyvenimą aš jaučiu, kad turiu daryti visiems tik gerą. Ir man, kaip medikui, nesvarbu, kas yra kitas – ar komunistas, ar fašistas. Pirmiausia jis yra žmogus, Ir jeigu jam reikia pagalbos, turiu jam padėti. O jis jau pats paskui elgsis pagal savo sąžinę”.