Tatjana Moždžer: „Tikiu, kad praėjusiame gyvenime buvau lietuvaitė“

Nuolat besišypsanti, ramybę ir meilę aplinkiniams spinduliuojanti, nestokojanti geros energijos, pozityviai žvelgianti į gyvenimą ir šalia esančius žmones – tokia atrodo Palangos V. Jurgučio pagrindinėje mokykloje anglų kalbos mokytoja dirbanti Tatjana Moždžer. Gimusi tolimoje Astrachanėje, moteris drąsiai persikėlė gyventi į Lietuvą, išmoko lietuviškai ir tikina, jog mūsų šalyje jaučiasi kaip žuvis vandenyje. „Atrodo, kad praėjusiame gyvenime buvau lietuvaitė – čia iškart pritapau“, – sakė pedagogė.

Žavėjo lietuvių darbštumas
T. Moždžer gimė Rusijoje, Astrachanėje, netoli Kaspijos jūros. Ten išgyvenus aštuoniolika metų, likimas moterį atvedė į Jakutiją. Pašnekovė pasakojo atšiauriame krašte sutikusi nemažai lietuvių tremtinių šeimų. Čia gyvenę mūsų tautiečiai moterį pakerėjo nepaprastu darbštumu. „Žemėje, kur praktiškai amžinas ledas, lietuviai sugebėjo išauginti bulvę, kiaules augino, įsivaizduojate? Aš buvau labai nustebinta“, – susižavėjimo neslėpė pašnekovė.
Gyvendama Šiaurėje T. Moždžer bendravo ir su vietiniais gyventojais jakutais, iš kurių, kaip pati prisipažino, taip pat buvo ko pasimokyti. „Vietiniai jakutai labai nuoširdūs. Jei tau reikia pagalbos, jie gali savo gyvenimą paaukoti. Labai geri žmonės. Galbūt iš jų ir aš to išmokau. Iš lietuvių pasimokiau darbštumo. Jau vėliau, gyvendama Lietuvoje, pastebėjau, kad lietuvaitė yra labai savarankiška: net likusi be vyro su vaikais puikiausiai išgyvena, neprapuola – esu mačiusi ne vieną tokį atvejį. Labai tvirtos moterys“, – atviravo gerumą spinduliuojanti palangiškė.

Pritapo lengvai
Pasmalsavus, ar, dar gyvendama Rusijoje, kada nors tikėjusi, kad likimas nublokš į Lietuvą, pašnekovė prisipažino, kad tokių minčių nebuvo. „Niekada vaikystėje nemaniau, kad gyvensiu Lietuvoje. Mano brolis išvažiavo čia mokytis. Jis gyveno Klaipėdoje, paskui – Palangoje. Aš su vaikais atvažiuodavau pas jį pailsėti, vaikui reikėjo čia reabilitacijos, vežiau. Palangoje man labai patiko ir aš užsibrėžiau tokį tikslą – čia apsigyventi. Taip nusprendžiau todėl, kad, atvažiavus į Palangą, man viskas čia patiko“, – prisiminė drąsi moteris.
Pirmiausia sunkumų kilo dėl kalbos barjero. „Iš pradžių gyventi buvo sunku, nes aš nemokėjau lietuviškai, todėl užsibrėžiau tikslą išmokti lietuvių kalbą ir pradėjau dirbti mokykloje. Iškart pradėjau dirbti su lietuviais, su manimi visi kalbėjo lietuviškai, ir aš išmokau. Ši kalba man labai graži, dainuojanti tokia, todėl labai norėjau ją išmokti. Ir apskritai mokytis kalbų yra labai naudinga – kuo daugiau jų moki, tuo geriau“, – tikino anglų kalbos mokytoja ir pridūrė, jog išmokti lietuviškai nebuvo itin sunku.
Vis dėlto iš pradžių dirbant kilo šiokių tokių keblumų. „Aš Irkutske baigiau užsienio kalbų institutą. Mokėjau anglų kalbą, tačiau ją dėstyti lietuviškai iš pradžių buvo sudėtinga. Bet turėjau žemesnes klases, pasitaikė labai gera direktorė – dabar švietimo ir mokslo viceministrė Genoveita Krasauskienė, kolektyvas priėmė labai šiltai – gal čia ir nuo paties žmogaus priklauso, koks tu esi, taip tave ir kiti priima. Man čia labai gerai, aš jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Apskritai Lietuvoje greit pripratau, negaliu sakyti, kad turėjau problemų. Užsidirbau butą. Atrodo, kad praėjusiame gyvenime buvau lietuvaitė – iškart pritapau, – džiaugėsi pašnekovė. – Mūsų kolektyvas ir dabar labai geras, direktorė labai žmogiška, nuoširdi – aš kaip namuose. Šiuo metu esu mokytoja ekspertė. Kai reikėjo siekti paskutinės kategorijos, bijojau, kad palūšiu. Ėjau pas direktorę, tai ji mane taip palaikė, kad atsirado antras kvėpavimas. Kai mokykla turėjo dvylika klasių, apskritai buvo labai daug veiklos“.

Darbas patinka
Pasak T. Moždžer, pedagoginis darbas jai yra prie širdies, juolab, kad iš pat pradžių sekėsi: ir geras kolektyvas pasitaikė, ir darbe pavyko pasiekti neblogų rezultatų. „Aš rusų mokykloje nedėsčiau. Pradėjau studijuoti Irkutske, kai man buvo dvidešimt penkeri metai. Atvažiavau čia, pasiėmiau akademines atostogas ir jau Lietuvoje neakivaizdžiai studijas baigiau. Praktiką atlikau rusų mokykloje, o vėliau atėjau pas G. Krasauskienę. Čia pradėjau dirbti, pripratau, ir man čia gerai. Anksčiau buvo vidurinė mokykla, ne kartą esu išleidusi dvyliktokus – esu patenkinta savo rezultatais“, – pasakojo pedagogė.
Pasmalsavus, kuo pašnekovei patraukli pedagogo profesija, T. Moždžer kalbėjo apie kitiems savęs dalijimo džiaugsmą. „Manau, mokytojo profesija pirmiausia išskirtinė tuo, kad mokytojas yra žmogus, padedantis kitam žmogui tapti tikru žmogumi. Mokytojas kitam asmeniui, savo ugdytiniui, padeda atrasti save, atskleisti savo talentus, ugdyti įvairius gebėjimus, stiprinti stipriąsias puses ir kasdien tobulėti. Mokytojo profesija yra išskirtinė ir tuo, kad joje pačiam tobulėti galima tik tuo atveju, jeigu nuoširdžiai padedi tobulėti kitam. Ši profesija yra be galo altruistinė, nes joje atsispindi didelė auka dėl kito asmens gėrio. Kitaip tariant, mokytojo profesijos išskirtinumas yra tai, kad pagrindinis šio darbo matmuo yra pedagoginė meilė. Neturint šios meilės savo ugdytiniams, neįmanoma būti mokytoju ir dirbti pedagoginio darbo. R. V. Emersonas yra labai gražiai pasakęs: „Mokytojas – žmogus, kuris gali sunkius dalykus paversti lengvais“, – susižavėjimo pasirinkta profesija neslėpė pedagogė. – Aš iš tikrųjų norėjau būti medikė, tiksliau, akušerė ginekologė, norėjau budėti ateinant naujai gyvybei. Bet tuomet, kai stojau, pirmenybė buvo taikoma vyrams, ir neįveikiau konkurso. Šiaurėje nebuvo tokios specialybės – norėjau būti vertėja. Todėl tapau mokytoja. Man patinka švarus lapas, patinka matyti, kaip jame įrašomos žinios, kaip vaikas tobulėja. Man labai patinka kūdikiai ir, nors netapau akušere ginekologe, vis tiek aš dirbu su vaikais“.

Drausmina gerumu
Pasiteiravus, ar nesunku dirbti su vaikais, apie kuriuos šiandien galima išgirsti ir ne pačių geriausių atsiliepimų, mokytoja sakė: „Aš myliu vaikus. G. Krasauskienė labai gražiai pasakė, kad kiekvienas vaikas savo viduje turi dėžutę, kurią kiekvienas gali atidaryti, Ir man tai kažkaip pavyksta“.
Klasėje esant sunkiam vaikui, kuris mokytojos atžvilgiu nusiteikęs negeranoriškai, stengiasi priešintis, užsidaryti savame kiaute, o į pastangas jį prakalbinti reaguoja šiurkštumu bei atžarumu, mokytoja T. Moždžer neskuba mokinuko barti ar moralizuoti, bet stengiasi tokį vaiką sušildyti, pasakydama apie jį ką nors gero, gražaus, pasidalindama su juo savo pačios viduje slypinčiu gerumu. „Kai su vaiku elgiesi šiurkščiai, jis gali pasidaryti kaip ežiukas, bet jei gražiai pakalbini, apsikabini, atšyla, – kalbėjo pedagogė ir apgailestaudama pridūrė, jog sunkių vaikų mokyklose daugėja. – Dabar vaikai sunkūs, sakyčiau, išbalansuoti. Sunku pasakyti, kur slypi to priežastys – gal tėvas ar mama išvažiavę į užsienį, o vaikas pas močiutę gyvena – manau, svarbiausia, kad vaikas augtų šeimoje. Kitas dalykas, kad ne visi vaikai maitinasi mokyklos valgykloje. Tėveliai duoda pinigėlių pietums, o vaikas nubėga ir prisiperka visokių traškučių, gumos. O juk labai svarbu, ką vaikas valgo. Bet pagrindiniai dalykai, manyčiau, ateina iš šeimos. Kai atsiranda problemų, moralizuoti neįmanoma. Turi būti vaikui pavyzdys. Kai vaikai gerai parašo kontrolinį darbą, tai norisi apkabinti, paglostyti galvytę, bet dabar taip elgtis draudžiama, todėl to nedarau“.
Pamokoje kilus drausmės problemoms, T. Moždžer kreipiasi pagalbos į kitus mokykloje dirbančius specialistus. „Pas mus dirba socialinė pedagogė. Kilus drausmės problemoms, keičiame aplinką, vyksta pokalbis, ir problemos sprendžiasi. Nes vaikas siekia dėmesio, kartais prisideda ir sveikatos problemos. Bėdų gali kilti ir dėl maitinimo, gal kartais dėl genų“, – svarstė pašnekovė.

Moko ir suaugusiuosius
Anglų kalbos T. Moždžer moko ne tik vaikus – ji dėsto ir suaugusiųjų kursuose. „Man patinka pradėti visiškai nuo nulio. Pradedančiuosius pirmiausia siekiu sudominti, paskui vis mokomės, ir, kai jau galima susikalbėti užsienio kalba, būna super“, – entuziastingai kalbėjo mokytoja.
Kadangi pati drąsiai priėmė iššūkį ir atsikraustė į šalį nemokėdama kalbos, T. Moždžer svetima kalba skatina nebijoti šnekėti ir savo studentus. „Pati nebijojau ir savo studentams sakau: „Nebijokite kalbėti. Jei ir neteisingai sukirčiuosite, aš pataisysiu, bet jūs bandykite. Nekalbėdami niekada neišmoksite kalbos“, – patirtimi dalinosi pašnekovė. Ypač daug padrąsinimo, pasak anglų kalbos mokytojos, prireikia senjorams, pasiryžusiems šią kalbą išmokti. „Turiu kursus senjorams. Jie dažnai savimi nepasitiki, tik atėję sako: „Mes jau per seni, nieko neišmoksime“. Tada sakau: „Na, pažiūrėsime, vėliau jūs kitaip kalbėsite“. Aš moku sudominti. Man pačiai patinka anglų kalba, kad ir mokyklos vadovėliai: čia ne tik kalbos dalykai, bet ir pats kraštas pristatomas, tradicijos, kultūra – kiek daug galima sužinoti“, – sakė mokytoja.
Anglų kalbos mokytoja gerai sutaria su visokio amžiaus žmonėmis: vaikais, senjorais, studentais. „Nuo rugsėjo mėnesio mokau studentę. Man ją priskyrė universitetas, esu jos mentorė. Pavasarį ji jau ginsis diplominį darbą. Santykiai su ja labai geri. Visą savo patirtį, medžiagą, visą savo šilumą jai skiriu. Labai šauni, labai darbšti studentė, ji sakė: „Net nepagalvojau, kad bus taip gerai“, – džiaugėsi mentorė.
Savo anglų kalbos žinias T. Moždžer kitiems dalina ne tik juos mokydama. „Vertėjauju. Kalbos – rusų, anglų, lietuvių. Verčiu dokumentus ir viską, ką reikia. Mano vertimus tvirtina notarai“, – sakė vertėja ir prisipažino: „Kai kalbu lietuviškai, mąstau lietuviškai, kai kalbu rusiškai, mąstau taip pat rusiškai. Kuo daugiau kalbų moki, tuo geriau, juo labiau, kad rusų, anglų – tokios didelės kalbos, jomis kalba tiek daug žmonių“.

Buvo sportininkė
Prisimindama ankstesnį savo gyvenimą, pašnekovė pasakojo užsiėmusi ir sportine veikla. „Aš sportininkė buvau, plaukikė. Buvau pasiekusi labai gerų rezultatų, buvau sporto meistrė, todėl ir gyvenime galiu įsijungti antrą kvėpavimą, esu labai energinga. Po pamokų dviračiu važiuoju prie jūros, vakare skubu vesti kursų. Mane sunku išvesti iš kantrybės. Augant teko daug už save pakovoti – tikriausiai ir tai užgrūdino. Savyje turiu tiek šilumos, kad nežinau kur ją dėti. Manau, sportas irgi daro įtaką žmogui. Aš galiu kristi, dėl ko nors labai išgyventi, bet paskui atsipeikėju, susiimu ir pakylu. Tokį savo elgesį sieju su lankytu sportu: ten buvo daug pralaimėjimų, kurie grūdino, ir treneris skatino nepalūžti, siekti“, – pasakojo buvusi plaukikė.
Nepailstanti, gera energija trykštanti moteris neabejinga ir savo išorei. „Rūpinuosi savo išvaizda. Reikia save mylėti, nes jei žmogus savęs nemyli, jis negali ir kitų mylėti“, – įsitikinusi pašnekovė.

Sutaria su marčia
T. Moždžer turi du jau suaugusius sūnus, kurie savarankiški, yra dviejų anūkių močiutė ir džiaugiasi puikiais santykiais su marčia. „Mano nuostabi marti – fizikos, matematikos mokytoja. Puiki moteris, mes su ja puikiai sutariame“, – džiaugėsi pašnekovė.
Pasmalsavus, kaip augindama auklėjo savo vaikus, pedagogė kalbėjo: „Ištekėjau būdama labai jauna. Myliu savo vaikus, stengiausi būti jiems pavyzdžiu. Buvau jauna, gal ir klaidų dariau. Iš vaikų pagalbos neprašau – sakau, kurkite savo gyvenimą. Kadangi sūnų susilaukiau labai jauna, jie anksti suaugo ir išėjo, liko daug nerealizuotos meilės, kurią galiu skirti mokiniams. Man reikėjo dar penkis vaikus turėti – gal tada būčiau realizavusi manyje slypinčią meilės energiją“, – atviravo pašnekovė.

Myli Lietuvą
Smalsu sužinoti, ką iš tolimo krašto atsikrausčiusi pedagogė mano apie Palangą. „Palanga visada žavėjo. Ir Palanga, ir apskritai visa Lietuva labai graži. Kur benuvažiuotum, visur žalia, taip gražu – fantastika. Manau, negalėčiau gyventi Rusijoje. Čia gyventi labai gera. Pamenu, kažkada vyras siūlė grįžti į Rusiją, bet aš nesutikau – čia aš jaučiuosi esanti savo vietoje, turiu mėgstamą darbą, labai gerai sutariu su žmonėmis. Myliu Lietuvą. Mano kelyje nepasitaikė blogų žmonių. Pats turi gerai elgtis su žmonėmis, ir jie bus tau geri. Aš pati, jei kitam reikia pagalbos, galiu mesti į šalį savo reikalus – jei reikia padėti, visada padedu. Ir man nereikia jokio atlygio – jei kažkam padedu, nuo to ir pati jaučiuosi labai gerai. Gyvenime į viską žiūriu labai pozityviai: problemos nugalimos. Gyvenime turiu viską, ko norėjau“, – savo sėkmės paslaptimis pasidalino pašnekovė.

Trumpai:
Gimė Rusijoje, Astrachanėje, netoli Kaspijos jūros.
Zodiako ženklas: „Žuvis, bet jau ženklo pabaigoje, todėl turiu ir Avino bruožų“.
Pomėgis: „Mėgstu megzti, skaityti rusų klasiką“.
Šūkis, kuriuo gyvenime vadovaujasi: „Mokytojas – žmogus, kuris gali sunkius dalykus paversti lengvais“ ir „Nebijoti kristi – svarbu, kad pajėgtum atsikelti“.
Apie Palangą: „Palanga – mano namai. Man Palanga – gimtasis miestas, čia aš jaučiuosi sava. Palanga yra superinė“.