Šventosios uostui skyrė parodą

Trečiadienį Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje atidaryta šventojiškės menininkės Audronės Bukauskienės paroda „Šventosios uostui“. Parodos autorė į Palangos bibliotekos erdvę atvežė Šventąją, tikrąja to žodžio prasme, nes prieš akis atsiveria sunykęs, bet labai gyvas Šventosios uostas.

Vystyti kiekvieną pajūrio metrą
Visų pirma parodos autorė A. Bukauskienę pasveikino vyresnioji bibliotekininkė kultūriniam darbui ir vartotojų aptarnavimui Ona Labžentytė. Ji pasidžiaugė, jog menininkė bibliotekoje pristato ne pirmą, tikimasi, ir ne paskutinę parodą.
Ši paroda – antroji menininkės vien jos kūrybos darbų paroda. Kaip pati darbų autorė teigė, Šventosios uosto tema jos kūryboje užima toli gražu ne paskutinę vietą. Šventojoje gyvendama daugiau nei pusę savo gyvenimo metų autorė pripažino, jog jai rūpi ši nuostabi pajūrio vietovė, todėl reaguoja į bet kokius skaudulius. Vienas iš jų – Šventosios uostas.
„Kai Lietuva teturi nedidukę prieigą prie jūros, mums, pajūriečiams, aišku, kad reikia vystyti kiekvieną pajūrio metrą. Tačiau valstybę valdantys niekaip to nesuvokia. Ieškojau meninio šios problemos įprasminimo. Laivelių, išlankstytų iš begalės nutarimų, susirašinėjimų su valdančiaisiais dėl uosto Šventojoje, idėja kilo dar 2012 metais, ruošiantis plenerui „Šventosios žemės atminties ženklai“. Tuomet su kolegomis, šventojiškiais įgyvendinome meninę akciją uosto teritorijoje, plukdėme „Vilties flotilę“. Toliau „buriu“ šia tema saviškai: dygsneliais, mazgeliais-mazgais...“ – prisistatyme dėstė parodos autorė.

Ne tik laivo dalis, bet ir užuomina
A. Bukauskienė pristatė ne vienu metu kurtus darbus – ten plėvesuoja baltos tarsi gulbės burės, taip pat surišti jūriniai mazgai ir ne tik. Dėmesį patraukia įspūdingai atvaizduotas Šventosios uostas – jam prireikė visos ilgos bibliotekos sienos.
Menininkė 2009 metais pradėjo kurti kompoziciją „Burės“, tos pačios burės, kurios papuošė biblioteką... Kaip atkreipė dėmesį menininkė, kompozicijos formos ne tik panašios į laivo bures, čia panaudota ir užuomina į senuosius šventojiškių ženklus, surinktus kraštotyrininko Mikelio Balčiaus. Kitas bures menininkė sukūrė skirdama jas šventojiškių giminėms.

Lyg mitinis gyvūnas
Na, o Šventosios uosto problemas skaudžiausiai išgyvena arčiausiai esantys – šventojiškiai. „Šventosios uosto molo polių figūros man visada asocijavosi su pajūrio žmonėmis. Pats molas – lyg mitinis gyvūnas, kuris veikia aplink gyvenančių būtį. Nors pats molo statinys nėra labai senas, bet jo poliai iš senų medžių, o medžio dvasia man labai artima. Gal praėjusiame gyvenime pati buvau medis, nežinia, kad taip prie jo traukia. Daug klaustukų ir sąsajų, kurios inspiruoja, skatina dvasios paieškas“, – svarstė parodos autorė.
Tiesa, Audronė pripažino, jog jos parengta instaliacija nėra iki galo paruošta, mat ji įsivaizdavo savo atvaizduotą uostą apšviestą.
„Mūsų šių laikų žmonių vaidai, nesutarimai primena tas aptręšusias Šventosios uosto liekanas... O tais mazgeliais taip moteriškai buriu, kad ši problema greičiau išsivyniotų. Turbūt pamenate Gordijaus mazgo legendą, kurioje pasakojama, jog išsprendžiamos gali būti ir tos problemos, kurios atrodo neišsprendžiamos“, – pastebėjimą išsakė A. Bukauskienė.

Žmones traukia
Parodos dalyviai pasidžiaugė, jog šventojiškiai apie save vis praneša, vis papasakoja daug įdomių dalykų apie savo gyvenvietę. Taip, kaip kiek anksčiau savo knygą pristatęs kraštotyrininkas M. Balčius, štai dabar menininkė A. Bukauskienė pristatė parodą, skirtą Šventosios uostui.
Apgailestauta, jog Šventosios uosto liekanos sparčiai nyksta ir, ko gero, samprotauta, greitu metu visai išnyks. O kažkuomet iš uosto išpapsėdavo į jūrą po keliasdešimt dorių.
Darbų autorė pastebėjo, jog išlikusi apirusi Šventosios uosto dalis – labai mėgstama turistų vieta, žmonės čia nuolat ateina, fotografuoja, taip įamžina ateinančioms kartoms dabartinį vaizdą, o kiek dar yra dailės darbų, piešinių.
„Kai rašiau anotaciją, galvojau, kodėl tas molas taip žmones traukia. Tai yra jau gamtos, Šventosios istorijos dalis. Kadangi pačią labai traukia medis, gal dėl to ir čia toji trauka išlikusi. Bet kuriam šventojiškiui taip pat šis molas yra svarbus, reikšmingas, nors ir rečiau ateina, bet ateina“, – pasvarstė menininkė.
Tam, kad būtų aiškiau, autorė kraštotyrininko M. Balčiaus paprašė paaiškinti, kodėl Šventosios molas daugelio yra pavadinamas tiltu. Tilto pavadinimą, pasirodo, įgavo tuomet, kai jis buvo pastatytas Palangoje. O vienas entuziastas kažkuomet išties buvo pasišovęs pastatyti tiltą, nors daugeliui anuomet atrodė, kad tai bergždžias noras.