Šventos Kalėdos: du tūkstantmečius kurta krikščioniškoji tradicija

„Per šventas Kalėdas dovanojant dovaną vienas kitam reikėtų atsiminti: dovanoju ją tau todėl, kad tu – irgi Dievo vaikas. Ir įsiminti: Kalėdos – ne metas imti, o metas duoti. Juk ir Dievas tada davė savo sūnų pasauliui“, – sakė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios kunigas Sigitas Žilys.

Tradicijos per kelismetus nesukursi
„Viena iš svarbiausių dovanų, kurias gavo žmogus – atmintis. Mes esame asmenys, prisimenantys, ką darėme, ir galintys modeliuoti, kas bus toliau. Atmintis sąlygoja ir tai, kad kai kuriuos gyvenimo etapus mes norime įsiminti ir juos švęsti“, – pradėjo savo paskaitą apie Šv. Kalėdų šventimo tradicijas Palangos trečiojo amžiaus universiteto Dvasinio tobulėjimo fakulteto studentams kunigas S. Žilys.
Žmonija šventes šventė nuo senų senovės. Pavyzdžiui, pirmykščiai žmonės švęsdavo medžioklės pradžią ir pabaigą. Besivystant žmonijai kito, vystėsi ir šventės. Beje, vienas iš geriausių šaltinių studijuoti, kaip jos kūrėsi bei kito – Senasis Testamentas, kuriame atskleidžiama, kaip viena tauta palengva formavo savąsias švenčių tradicijas. Paprastai jos būdavo siejamos su pirmąkart įvykusiais reikšmingais įvykiais. Tarkim, žydų Velykos – Pascha – švenčiamos minint, kaip Mozė išvedė žydus iš Egipto žemės, ir šios šventės tradicija jau peržengė 2 600 metų.
„Per trejus metus tradicija nebus sukurta. Tam mažiausiai reikia nuo 30 iki 50 metų apimančio laikotarpio“, – sakė S. Žilys.

Šviesos grįžimas
Kalėdų šventės kilmė mums taip pat žinoma iš Šventojo rašto bei iš kai kurių rašytinių šaltinių, skelbiančių, kad tokiais ir tokiais ciesoriaus metais buvęs visuotinis žmonių surašymas. Pačią šventę galima pavadinti pirmųjų dviejų krikščionybės amžių, kai krikščionims išties nebuvę lengva švęsti savąsias šventes, kūriniu.
„Jėzus, kai skelbė Dievo karalystę, nepadėjo savo mokiniams kalendoriaus ir nenurodė: švęskite tada ir tada, šitaip ir šitaip. Visos šventės – tarp jų ir Kalėdos – kūrėsi ir kūrė savo tradicijas pamažu, per laiką. Yra žmonių, klausiančių: ar tikrai Jėzus gimė gruodžio 25-ąją? Didelė tikimybė, jog jis gimė gruodį, bet dėl tikslios dienos – niekas negali atsakyti. Šią datą nustatė bažnyčia, kuri kūrėsi pagoniškame pasaulyje, garbinusiame gamtos jėgas. O juk nuo gruodžio 25-osios ima grįžti saulė. Tad čia būta inkultūrizacijos – krikščioniška šventė pritaikyta prie anuometinių pagoniškųjų tradicijų. Juk nebūtina visko griauti. O turint omeny, kad Kristus – pasaulio šviesa, tad diena, kai šviesa grįžta į pasaulį, gera diena jo užgimimui švęsti“, – sakė kunigas.
Inkultūrizacijos pavyzdžių apstu senovės Egipte: ten, kai būdavo nuverčiamas „blogas“ faraonas, būdavo pervardijamos ir šventės. Bet nebandyta jų visiškai išgyvendinti.

Advento tradicijos kito
Pats žodis „Kalėdos“ į lietuvių kalbą atėjo iš mūsų kaimynų slavų, kurie jau buvo krikščionys, kai krikštas dar tik buvo nešamas į Lietuvą. Besivystant Kalėdų šventimo tradicijai kito ir Advento laikotarpio tradicijos.
„Dauguma lietuvių priklauso Romos katalikų bažnyčiai. Tačiau krikščionybės atšakų yra labai daug: čia ir graikai ortodoksai, ir unitai, ir dar daug kitų. Įvairovė tokia, kad net Šventos Mišios skiriasi, ką jau kalbėti apie Adventą“, – vardijo kunigas.
Keturių advento savaičių tradicija nusistovėjusi Viduramžiais. Iki tol pasiruošimas kūdikėlio Jėzaus gimimui trukdavęs ir dvi, ir penkias, ir septynias savaites. Skirtingų būta ir pasninkų. Dabar mes pasninkaujame penktadieniais, ir šiomis savaitės dienomis susilaikome nuo mėsos patiekalų. Mūsų seneliai laikydavosi vadinamojo „juodo“ pasninko, kai nebuvo galima valgyti ir pieno produktų. Dabar „juodo“ pasninko laikomasi tik Kūčių dieną. O dar seniau pasninkauta pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais.
„Kodėl bažnyčia nusprendė, kad prieš dvi pagrindines krikščionybės šventes – Kalėdas ir Velykas – turi būti keturių savaičių Advento ir septynių savaičių Gavėnios laikotarpis? Todėl kad šioms šventėms reikia pasirengti. Dabar tas pasirengimas, ypač prieškalėdinis, suprantamas labai keistai: reikia turėti daug pinigų ir daug sveikatos vaikščioti po parduotuves ir pirkti dovanas. Gal tai ir nėra blogai, jeigu šis pirkimo vajus nenustelbia susikaupimo ir dvasingumo“, – kalbėjo S. Žilys.
Pasak jo, Adventas yra atėjimas. Ir to atėjimo – Jėzaus atėjimo – reikia tinkamai laukti.

Dovanos, prakartėlė, eglutė
Savo istoriją turi ir kitos Kalėdų tradicijos: dovanos, prakartėlė, eglutė. Kalėdų dovanų tradicija siejama su Šv. Mikalojumi. Bažnyčios istorikai skirtingai datuoja, kada jo gyventa – minimas III-IV amžius. Teigiama, jog jis kilęs iš Miros dabartinės Turkijos teritorijoje. Savo krašte jis garsėjęs meile neturtingiesiems ir našlaičiams, kuriems dovanodavęs viską, kas būdavo suaukojama. Raudonas, dovanas atnešančio Kalėdų senelio rūbas taip pat susijęs su Šv. Mikalojumi: jis buvęs vyskupas, o vyskupai dėvi raudonus rūbus.
Prakartėlės tradicija nesanti labai sena. Teigiama, kad XIII amžiuje pirmąją prakartėlę sumąstė Šv. Pranciškus Asyžietis ir Šv. Antanas Paduvietis Jie nusprendę, jog reikia sukurti gyvą prakartėlę – su žmonėmis, gyvulėliais ir net kūdikėliu – ir pabandyti, kad ir šiek tiek teatrališkai, atkurti Jėzaus gimimą. Esama teiginių, jog Šv. Antanas Paduvietis vaizdavęs Šv. Juozapą.
Viduramžiais Advento laiku būdavo populiaru rengti misterijas – vaidinti istoriją iš pradžios knygos, primenant Adomo ir Ievos nuopuolį. Rojuje privalėjo būti gėrio ir blogio pažinimo medis – obelis, o ant jos vaisiai. Tačiau ne visur žiemą buvo galima rasti žaliuojančią obelį, tad imta puošti eglutė. O iš misterijų ji atkeliavusi į namus katu su visom puošmenom, kurios iš pradžių ir buvusios tiesiog obuoliai, vėliau – apvalūs žaislai. Pamažu ir dovanos pradėtos dėti po eglute.
„Beje, seniau tradicija buvo eglutę puošti Kūčių vakarą. Manau, kad jos būtų gražu laikytis ir dabar, ypač kai Kūčios paskelbtos švenčių diena“, – pastebėjo S. Žilys.

Dovanoju, nes tu – irgi Dievo vaikas
Taip po truputį, per amžius, dėliojosi šių dienų Kalėdų šventės tradicija. Tačiau, kaip pastebi S. Žilys, kartais susidaro įspūdis, kad likęs tik išorinis blizgesys: dovanos, puošmenos. Ir tame blizgesy pasiklysta Kristus. Esą net žydai švenčia Kalėdas – puošia eglutę, keičiasi dovanomis, o Jėzus – tiesiog išnykęs.
„Kalbuosi kartais su vaikais, su jaunimu, klausiu: su kuo jums asocijuojasi Kalėdos? Atsakymas: su dovanomis. Tada perklausiu: ar neatrodo keista, jog Kalėdos – Jėzaus gimimo diena, o dovanos teikiamos jums? Jie susimąsto. Mes dažnai užmirštame esmę: ką dovanoti gimstančiam Jėzui? Iš vaikystės pamenu, kaip mama mane atsivesdavo į Palangos bažnyčią prie prakartėlės. Ir ten vaikai sunešdavo savo dovanas kūdikėliui: kas servetėlę, kas kokį karpinį. Nebūtina, kad dovana būtų materiali, galima padovanoti ir gerą darbą“, – dalijosi mintimis kunigas.
Ir vis dėlto: kodėl dovanojame dovanas vieni kitiems?
„Per Kalėdas švenčiame Jėzaus, kuris turi savo tėvą, gimtadienį. O žmogus – irgi Dievo vaikas, ir jei teisingai nugyvens savo gyvenimą, sėdės Dievo tėvo dešinėje. Tai pagal Šventą raštą reiškia įsisūnijimą: aš tave įsisūniju, aš su tavimi dalinuosi savuoju palikimu – amžinybe. Tad dovanojant dovaną vienas kitam reikėtų atsiminti: dovanoju ją tau todėl, kad tu – irgi Dievo vaikas. Ir įsiminti: Kalėdos – ne metas imti, o metas duoti. Juk ir Dievas tada davė savo sūnų pasauliui“, – pabrėžė kunigas S. Žilys.