Studija „Refami“ nutapė spalvingą muzikinį paveikslą

Ką Palangoje veikti po pamokų?
„Kaip gerai Senosios gimnazijos muzikaliems moksleiviams – jiems netenka sukti galvos, kur Palangoje nueiti po pamokų. Yra studija „Refami“, ir ji gyva – štai, kokį puikų koncertą, tiesiog muzikos šventę surengė“, – girdėjosi kalbant ir mokinius, ir jau iš mokyklinio amžiaus išaugusiuosius, kurie gegužės 28-ąją turėjo malonumo pasiklausyti muzikos mokytojo metodininko Stasio Stončiaus vadovaujamos studijos „Refami“ ugdytinių koncerto „Tai buvo dienos svaigios“.

Muzikinis paveikslas
Pusantros valandos Senosios gimnazijos salėje koncertavę studijos „Refami“ ugdytiniai – solistai, kuriems akompanavo jų bičiuliai ir pats mokytojas S. Stončius, duetai, ansambliai, atlikę lietuvių bei užsienio autorių kūrinius, – o taip pat šokiais koncertą papildę svečiai, „Palangos vėtrungės“ šokėjai, plačiais potėpiais tapė spalvingą muzikinį paveikslą.
Koncertas, pavadintas „Tai buvo dienos svaigios“ – jau antras mokslo metų pabaigoje rengiamas muzikuojančiųjų gimnazistų didelis ir rimtas pasirodymas gimnazijai ir visai Palangai. Šiemet jis dedikuotas iškart trims progoms: Tarptautinei vaikų gynimo dienai, Senosios gimnazijos devyniasdešimtmečio jubiliejui ir pačios studijos „Refami“ penkiolikos metų sukakčiai.
Kaip sakė po koncerto kalbintas studijos įkūrėjas ir vadovas, muzikos mokytojas metodininkas S. Stončius, ir jis, ir jaunieji atlikėjai mano, kad tokie mokslo metų pabaigos koncertai, kurie būtų savotiškas atsiskaitymas gimnazijos bendruomenei bei Palangos visuomenei ir kartu prisistatymas – kaip paaugta, kaip patobulėta per praėjusius metus, – galėtų tapti tradicija.

Jungia noras muzikuoti
Kas gi yra toji „Refami“? „Prieš penkiolika metų būrėmės kaip vokalo studija, dabar, ko gero, jau reikėtų sakyti vokalinė instrumentinė studija, kurioje dainuojama, grojama, kurioje auga solistai ir buriasi grupės, – sako S. Stončius. – Kodėl apskritai susibūrėm? Ogi todėl, kad – kiek teko ir iš jaunimo girdėti, ir pačiam pastebėti, – Palangoje norintiems muzikuoti nelabai yra kur susiburti. Palangiškiai važiuoja ir į Kretingą, ir į Klaipėdą – ten galimybių daugiau. Kažkaip net apmaudu kartais darosi... O čia, gimnazijoje, mes turime galimybių susiburti, turime kur ir kuo repetuoti, turime puikią sceną“.
Pasak  mokytojo, studijoje visus – įskaitant ir jį patį – jungia noras tiesiog muzikuoti. Ne rengtis kokiems nors konkursams, gal net ne tiesti kelius į profesionaliąją sceną. Beje, besimokančių muzikos mokykloje studijoj – vienas antras. Norisi būti kartu, veikti kartu, o tuo, kas padaryta – pasidalinti su kitais.

Dabar labiau skubama...
Bekalbėdami su mokytoju prisiminėme 1998-ųjų metų laidą: tada S. Stončiaus auklėjamosios klasės abiturientai surengė valandos trukmės renginį, kuriame, kaip dažnai prisimena tuometė abiturientė, Savivaldybės administracijos direktorė Akvilė Kilijonienė, dalyvavo absoliučiai visi klasės mokiniai: vieni grojo, kiti dainavo, treti apipavidalino sceną, ketvirti skaitė eiles. Jeigu palygintume tuos, kurie tada kilo scenon dainuoti (beje, toj pačioj klasėj mokėsi ir Jurga Šeduikytė), ir tuos, kurie šiandien nori muzikuot: kuo jie skiriasi?
„Mokykloje dirbu jau per 20 metų, tad galiu leisti sau palyginti ir pasakyti: tų metų mokiniai – ne vien laida, apie kurią užsiminėme, ir kiti, – ir šių laikų jaunimas tikrai skiriasi. Negaliu sakyti, kad vieni geresni, kiti blogesni. Tikrai ne. Tačiau susidaro įspūdis, kad dabar jie nori greitesnio rezultato. Tada buvo stengiamasi savo pasirodymą išbaigti, nušlifuoti, dabar gi – gal čia televizijos įtaka – neva galima tapti žvaigžde per vieną dieną – skubama: greit, greit, – tad kartais rezultatas kiek primena greitą maistą... Jeigu kalbėtume apie šį koncertą, reikia pripažinti: buvo numerių, kuriems išbaigtumo, potėpių pritrūko“, – sakė S. Stončius.

Repertuarą parinkti
nelengva
Į sceną koncerto „Tai buvo dienos svaigios“ metu kilo ir tie, kurie muzikuoja ketverius ar daug daugiau metų, ir tie, kurie dar tik pradeda. Dainavo ir muzikavo apie 20 jaunųjų atlikėjų.
O kaip parenkamas repertuaras jiems? Kiek diktuoja mokytojas, kiek jie renkasi patys?
„Repertuaras – problemiškas dalykas, – šypteli S. Stončius. – Aš, žinoma, norėčiau, kad daina būtų ne tik melodinga, tačiau ir prasminga. Jie gi labiau nori melstis savo kalba: ieško paprastesnių kūrinių, kuriuos lengviau galėtų pritaikyti savo balsui. Dabar madinga dainuoti anglų kalba. Žinot, kartais susidaro įspūdis, kad net ir šneka jaunimas anglų kalba noriau ir geriau nei lietuviškai... Tačiau gal ne tiek kalba svarbu, kiek svarbu, kad jie patys suprastų, suvoktų, ką atlieka, kad būtų išraiška, kad būtų pajauta, kad ne vien „atbaladotų“
Mokytojas minėjo, jog pastaraisiais metais studijos ugdytinių repertuare daugiau „lengvojo“ žanro, tačiau norima po truputį eiti prie to paties lengvojo žanro klasikos – kurios yra tiek užsienio, tiek lietuvių kūrinių.
Repeticijos, nedideli koncertai, dideli koncertai. Kaip, mokytojo akimis, ar labai ugdytiniai jaudinasi žengdami didžiojon scenon? Ką jis jiems pataria, kad to jaudulio būtų atsikratyta – ir ar išvis įmanoma jo atsikratyti? „Jeigu tu žengi į sceną ir „neši“ emociją, tu negali nesijaudinti. Priešingu atveju – blogai. Aišku, nėra gerai ir tada, jeigu baimė ima viršų. Tačiau jaudulio prieš žengiant scenon, manau, nei vienas neišvengia. Aš į ją žengiu nuo antros klasės, ir jaudulys pasitraukia tik tada, kai tari pirmus žodžius, kai „paimi“ pirmas natas. O šio koncerto – kaip ir visų, kai koncertuoju su savo mokiniais – metu jaudinausi ne tiek dėl savęs, kiek dėl jų“, – sakė studijos „Refami“ vadovas, muzikos mokytojas metodininkas S. Stončius.

„Reikėtų kiekvienoje
mokykloje...“
O kaip po koncerto jaučiasi patys atlikėjai? Ir ką jie mano apie studiją „Refami“ bei jos vadovą?
Laura Girčytė, IV gimnazijos klasė: „Su mokytoju Stasiu Stončiumi dainuoju nuo 8 klasės, o studiją lankau nuo 9 klasės – kai pradėjau mokytis gimnazijoje. Iš pradžių vokalo mokiausi pas kitus mokytojus. Bet kažkas buvo ne visai taip. Draugas pasiūlė pabandyti pas S. Stončių, ir tikrai nesigailiu. Man patinka, kaip jis dirba – ir su manimi, ir su kitais. Man patinka, kaip jis sugeba perteikti savo žinias, priimtina, kaip jis padeda man lavinti vokalinius sugebėjimus. Labai džiaugiuosi visomis patiriamomis emocijomis, kai galiu atsiskleisti, ir tuo, kad galiu tobulėti. Koncertai? Jie duoda patirties, kuri tikrai pravers ateityje. Kalbant apie repertuarą, iš pradžių kūrinius parinkdavo mokytojas, atsižvelgdamas į mano vokalinius duomenis ir sugebėjimus. Kai kiek subrendau, pradėjau ir pati kūrinius rinktis ir siūlyti. Šiame koncerte atlikau A. Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ dainą „Baltas brolis“, tiesa, mes su mokytoju ją kiek konvertavome – akomponuojama buvo pianinu. Gaila, kad tai, galima sakyti, mano paskutinis toks koncertas gimnazijoje... Ateities su muzika sieti neketinu, tačiau mesti vokalo nenorėčiau...“
Gabija Meškytė, II gimnazijos klasė: „Studiją lankau neseniai – dar nėra pusės metų, – ir, prisipažinsiu, nelabai reguliariai. Tačiau galiu pasakyti viena: ji tikrai labai reikalinga, nes duoda galimybę pasireikšti, o saviraiška svarbi kiekvienam žmogui. Šis koncertas man nebuvo pirmasis, tačiau visada prieš žengiant į sceną yra baimės.... Bet, kaip sako mokytojas, kiekvienas pats turi savo baimę įveikti, svarbiausia – pasitikėti savimi. Ar padeda šis patarimas? Šiek tiek“.
Domas Vitkauskas, II gimnazijos klasė: „Studijoje esu apie pusantrų metų, groju mušamaisiais. Iki tol jokios, taip sakant, praktikos neturėjau. Bičiuliai būrėsi į grupę, reikėjo būgnininko, pasiūlė – atėjau ir pradėjau. Patiko. Taip po truputį ir įsigrojau. Tiesa, pastaruoju metu groju kiek mažiau, nėra gero instrumento... Ką manau apie studiją? O gi tai, kad kažko panašaus reikėtų kiekvienoje mokykloje. Nes yra daug jaunimo, norinčio veiklos ir išties sunku Palangoje rasti, kur save realizuoti. Ypač jeigu nori muzikuoti. Savarankiškai tuo užsiimti sunku: o čia yra ir vietos, ir aparatūros. Kalbant apie koncertus – labai smagu, kai yra galimybė ir gimnazijos, ir kitų mokyklų moksleiviams, ir Palangos gyventojams parodyti, kaip patobulėjom. O įvertinimas – aplodismentai, kurių netrūko...“