Sovietinis herbas miesto centre mylimos Palangos nepuošia

Niekas negali paneigti, kad tarp karių, palaidotų kapuose, pažymėtuose tarybine atributika, nebuvo sadistų ar žudikų, kurie 1941 m. birželio 24-osios naktį Telšių rajono Rainių miškelyje nukankino mūsų 76 Lietuvos piliečius. Ar galite įsivaizduoti, kaip atrodytų, jei vietoj kapų ir tarybinės atributikos miesto centre stovėtų pastatas, kurio viduje būtų kryžius Lietuvos istorijai, daug surinktos medžiagos, eksponatų, kurie visi būtų aprašyti trejomis, o gal ir keturiomis kalbomis – lietuvių, anglų, rusų ir kai kur galėtų būti aprašyta ir vokiečių kalba.
Tokioje vietoje atsispindėtų mūsų tautos kančios, patirtas skausmas, tragiški įvykiai ne tik 20 amžiuje, bet ir anksčiau, po 1863 m. sukilimo. Turėtume galimybę atskleisti visam pasauliui, ką teko išgyventi lietuviams. Pasaulis dar mažai žino, ką išdarinėjo komunistinės ideologijos veikėjai, deja, pakalikų netrūko ir tarp mūsų tautiečių. Pavyzdžiui, stribai, kurie save vadino liaudies gynėjais. Komunistai ir visa jų sistema turi būti pasmerkta, kaip kad buvo pasmerktas Hitleris ir visa jo sistema.
Lietuva buvo neutrali valstybė, ji laikėsi ir neutralios politikos. Nei su viena valstybe Lietuva tuo metu nekariavo. Vokiečiams okupavus Lietuvą, atsisakius paklusti ir tarnauti, laikydamiesi neutraliteto ir duotos priesaikos, buvo sušaudyta Kaune kelios dešimtys Lietuvos kariuomenės karininkų.
1939 m. rugsėjo 1 dieną, kuomet Rusija kartu su Vokietija užpuolė Lenkiją, Lietuvos vadovybė lenkams, kurie prieš tai valdė Vilniaus kraštą, nekliudė bėgant per Lietuvą į Angliją. Tai buvo nuo 1939 m. rugsėjo 1-osios iki 1940 m. liepos 15-osios. Daugiau kaip šimtas karių buvo priimti ir patalpinti tame pastate, kur dabar yra vaikų sanatorija „Gintaras“. Visoje Lietuvoje buvo priglausta daug karių.
Prieškarinėje Lietuvoje buvo 65 tūkstančiai šaulių – apmokytų ginkluotų vyrų. 1940 m. liepos 15 dieną okupavus Lietuvą, buvo panaikinta šaulių organizacija ir visi šauliai atsidūrė už tarybinių įstatymų ribų. Iki karo ir po karo buvo sunaikinta 80 proc. šios organizacijos narių. Jiems nebuvo iš ko rinktis – laukė kalėjimas arba Sibiras. Net į kariuomenę jų niekas nepriėmė. Vienintelė išeitis buvo eiti ir kovoti, galiausiai žūti, bet žūti garbingai už Tėvynę ir laisvę.
Mano mamos brolis Augustas Venskus iš Erlėnų, dvidešimt kelerių metų šaulys, taip pat kovojo, paaukojo savo gyvybę. Kiek Raudonoji armija sunaikino mūsų Lietuvos karininkų, nesuskaičiuosi, jų buvo tūkstančiais. Lietuvos piliečiai buvo vežami 1941 m. birželio 14-18 dienomis, tarp jų – ir tautos elitas, šauliai, Lietuvos armijos karininkai, diplomatai, mokytojai. Trėmė tautos šviesuolius. Karui prasidėjus, vadovaujant žydui Dušanskiui, Raudonosios armijos kariai sadistiškai 1941 m. birželio 24-25 d. Telšių rajono Rainių miškelyje nukankino 76 lietuvius. Jauniausiam buvo 18 metų. Jis buvo nukankintas vien už tai, kad buvo šaulys, Lietuvos sūnus.
Daug žmonių nužudyta Tuskulėnų dvare. Mūsų tautiečiai buvo nuvežti ir į Baltarusiją, kur juos buvo ketinama sušaudyti. Kadangi buvo naktis, ėmus šaudyti, žmonės gyvi virto į duobę. Budeliai kūnų neužkasė, pabėgo, nes artėjo vokiečiai. Likusieji gyvi pėsčiomis parėjo į Lietuvą.
2018 m. vasario 2 dienos laikraštyje „Tremtinys“ perskaičiau, jog Anapilin iškeliavo Elena Bucevičiūtė-Savickienė (1929–2018), gimusi Alytaus rajone, Vabalių kaime. Šeimoje augo trys broliai ir trys seserys. 1944 m. gruodžio 23 d. jų kaimą užgriuvo NKVD kareiviai ir vietiniai stribai. Įsiveržė į Elenos tėvų namus, namiškius išvijo į žiemos šaltį. Per naktį namuose išmiegoję kareiviai, rytą padegė visas sodybas, kaimo ir apylinkių trobesius. Tąkart sudegė apie 50 ūkių, žuvo apie 20 žmonių. Kareiviai sudegino ir Elenos sodybą, suėmė tėvą Vladą Bucevičių ir vyriausią sūnų Viktorą. Tėvą išvežė į sovietinius lagerius, Viktorui liepė ruoštis kariuomenėn. Tačiau jis tapo Dainavos apygardos partizanu, slapyvardžiu Sekretorius. Jis žuvo 1946 m. Varėnos rajone, Pilvingių kaime. Motina su keturiais vaikais 1947 m. ištremta į Tiumenę. Elena tremties išvengė, nes 1946–1948 m. buvo Rugio būrio partizanė. Vėliau slapstėsi pas žmones. 1951 m. suimta ir karinio tribunolo nuteista 10 metų lagerio ir 5 metams tremties.
Tokių žmonių nemažai buvo ir tarp kretingiškių, palangiškių. Kiek skausmo ir pažeminimo patyrė mūsų palangiškė Onutė Veličkaitė, kuri tardymo metu mušta, kankinta, bet draugų neišdavė. Mokytojas, rašytojas, poetas Vytautas Jurevičius, daug metų praleidęs sovietiniuose lageriuose, taip pat kankintas. Dabar jis ilsisi Palangos kapinėse. Partizanas Algirdas Pečiukonis taip pat visus tardymo baisumus regėjo. Kiek būta tokių palangiškių, kurie patyrę tardymo siaubą iškeliavo Anapilin.
Tai – ką mes žinome apie okupantų nusikaltimus prieš mūsų tautą, tik maža dalis. Nei viena valstybė nelaidoja miesto centruose savo karių. Taip darė bedieviai, žemindami tautas, žmones, kurie gyveno toje vietovėje. Jiems reikėjo parodyti, kad mes atėjome ir mūsų herbas primins, jog atėjome visiems laikams.
Pamenu, kai buvo kalbama, jog kiekviename mieste ir miestelyje turi stovėti paminklas Leninui. Mirus Brežnevui pažadai buvo pamiršti. Praėjo beveik 74 metai, kai mūsų miesto centre buvo palaidoti rusų kariai. Klausimas, ar nesutrūnijo jų kaulai Palangos smėlėtoje žemėje. Siūlau iškasti, surinkti likusius palaikus ir sudėti į iš anksto paruoštas dėžes bei perlaidoti kitoje tam tinkamesnėje vietoje. Mano manymu, būtų tinkama vieta prie Palangos senųjų kapinių Liepojos plento pusėje. Reiktų iškirsti krūmokšnius, pastatyti kuklų paminklėlį, o pavardžių užrašus tiesiog padėti ant palaidotų palaikų.
Vietoj centre esančių kapų geriau pastatyti, kaip minėjau, pastatą, o priešai jį turėtų stovėti žmogaus ūgio paminklas išrinktam 1949 m. vasario 16 d. prezidentui, generolui, partizanų judėjimo vadui Jonui Vytautui Žemaičiui, kuris buvo kilęs iš Palangos.
Greitai bus 28 metai, kai mes gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Per tą laiką daug kartų keitėsi Vyriausybės. Nei vienas nesugebėjo apsispręsti sutvarkyti Lukiškių aikštės, pastatyti paminklą. Vienintelis ūkininkas žemaitis, gyvenantis netoli Varnių, Telšių rajone, sugebėjo pastatyti 4,5 metrų aukščio, 12 tonų svorio paminklą Vytautui Didžiajam. Paminklas stovi netoli Šatrijos kalno. Į paminklo atidengimo šventę, kuri vyko pernai vasarą, atvyko daug žmonių, tarp jų buvo ir Vyriausybės narių, dalyvavome ir mes – Palangos 6-osios kuopos jūros šauliai.
Iki šių dienų mus valdo baimės sindromas. Laikas priprasti, kad mes gyvename laisvoje šalyje, esame savo šalies šeimininkai. Tvarkytis reikia taip, kaip mums reikalinga, patogiau, gražiau. Pagerbkime mūsų tautos sūnus ir dukteris, kurie atidavė už mus savo gyvybes, netikėkime jokiais gandais paremtais grasinimais, niekas mūsų nepuls. Sveikinu visus Lietuvos žmones, savo mylimo miesto gyventojus su didžiule švente – Vasario 16-ąja – Valstybės atkūrimo šimtmečiu.
Po daugelio metų, praleistų Sibire, septynmetis išvežtas kartu su tėvais, užaugęs grįžau į Lietuvą ir ją branginu.

Petras NEVERAUSKAS
Tremtinys, Palangos jūros šaulių 6-osios kuopos būrio vadas