Senstanti Palanga taip pat neišvengia emigracijos

Šią savaitę šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė, susikvietusi visus Lietuvos savivaldybių merus, pranešė, kad dėl sparčiais tempais didėjančios Lietuvos piliečių emigracijos atsakomybę turėtų prisiimti ir savivaldybės. Esą, jos nesudarančios patrauklių sąlygų, kurios emigrantus viliotų grįžti į Tėvynę.
Merai tokių priekaištų purtėsi, sakydami, kad užsienyje emigrantus sulaiko nedidelės algos Lietuvoje, ir dar mažesnės šalies provincijoje. Kad menkai didėjantiems atlyginimams įtakos turi verslui nepalanki bendra ekonominė atmosfera šalyje ir darbo santykius reguliuojantys teisės aktai. O jų priėmimui savivaldybės įtakos neturi.
Apverkdami gausėjančius emigrantus valstybės vadovai lyg ir pamiršta vieną aksiomą – ekonomikos nuosmukius, karo negandas išgyvenančias valstybes emigracijos bangos ištikdavo amžinai. Geresnio gyvenimo ieškodami emigrantai iš Lietuvos į užsienį važiavo bėgdami nuo Pirmojo pasaulinio karo. Netrūko jų ir ne visiems sočiajame tarpukaryje. Kas galėjo, nuo artėjančių sovietų spruko besibaigiant Antrajam pasauliniam karui.
Ar šie emigracijos bangų nuo Lietuvos nuplauti lietuviai sugrįžo namo? Sovietmečiu tai buvo neįsivaizduojama, tačiau net ir mūsų šaliai atgavus Nepriklausomybę, iš senųjų emigrantų į Tėvynę sugrįžo vos vienas kitas. Todėl tikėtis, kad į Lietuvą sugrįš naujieji emigrantai yra naivu. Kol Lietuvoje atlyginimai nepriartės prie turtingųjų Europos šalių, papildomo gyventojų srauto iš vakarų nesulauksime.
O jei po kokių 10 metų Lietuvos ekonomika ir atsigaus, kas iš savo namų besikels atgal, kai svečioje šalyje jau gyvenimas nugyventas, vaikai ten gimę, užaugę ir, žiūrėk, lietuviškai nebemokantys, o kadaise buvusi svetima valstybė jau seniai sava pavirtusi.
Užtvenkti emigraciją Lietuva gali eidama tik Airijos keliu. Visai neseniai iš buvusios skurdžios savo valstybės airiai būriais taip pat išsilakstė po visą pasaulį. Tačiau dabar darbo jėga iš kitur plūsta į Airiją, kurioje atlyginimai – vieni didžiausių Europoje.
Lietuvos valdžiai užtektų ne kalbomis, o realiais veiksmais šalyje skatinti gimstamumą, sparčiau modernizuoti ekonomiką, lanksčiau pasinaudoti darbo jėga iš rytinių kaimynų ir neilgai trukus Airijos lygį pasieksime ir mes.
Europoje ir už jos nusėdę lietuviai vargu ar besugrįš, tačiau tuomet Lietuvoje gyvenantiems nebus jokio reikalo važiuoti į užsienius. Gyventojų ir darbo jėgos gausės pačių lietuvių augimo ir ekonominių imigrantų iš svetur sąskaita.
Kaip stabdant emigraciją gali prisidėti Palanga? Pradžiai – mėginant sulaikyti nors menką dalį savo jaunimo, kuris išvažiuoja studijuoti į užsienį ir nebesugrįžta.
Palangos valdžia jau antrą kadenciją vis rutulioja pažadą kurorte įsteigti aukštosios mokyklos filialą ar fakultetą, kuriame būtų galima įgyti perspektyvią specialybę. Gal susijusią su medicina, reabilitacija, nes strateginės gydomosios ir sveikatinimo krypties Palanga dar nėra išsižadėjusi.
Teko girdėti, kad šiuo klausimu buvo kalbėta su Klaipėdos universiteto vadovais ir gautas jų principinis pritarimas. Buvo kalbinamas ir Šiaulių universitetas. Ir patalpas tokiam fakultetui turėjome – buvusi mokykla prie Rąžės upės, kurią kiek praplėtus būtų užtekę vietos ir studentų bendrabučiui.
Tačiau gera idėja užgeso dorai net ir negimusi. Suprantama – mėginant ją įgyvendinti lauktų didelis darbas, įtikinėjimai Vilniuje, finansų kaulinimas ir daug neaiškumo. Geriau ir paprasčiau statyti universalią sporto salę ar baseiną.
Ginkdie, nesakau, kad šių objektų nereikia. Jie kurortui yra būtini ir turėjo atsirasti dar prieš 10 metų. Tačiau juos statyti juk paprasčiau, nei į Palangą prisivilioti aukštąją mokyklą?
Gyventojų skaičių Palanga galėtų padidinti, o ir besiruošiantį išvažiuoti suturėti į miestą priviliodama kokią nors gamyklą pastatyti galintį investuotoją. Tam turime ir tinkamą sklypą, tačiau jį bevelijama atiduoti pramogų verslui.
Kalbos nėra, pramogų reikia, kurorte jų niekuomet nebus per daug, tačiau menkai apmokamu atrakcionų prižiūrėtojo ar vandens parko darbuotojo darbu sparnus pakėlusius palangiškius vargu ar sustabdysime.
O gal nieko stabdyti ir nėra būtina? Juk per paskutiniuosius 6 metus Palangos gyventojų skaičius yra stabilus – palangiškių sumažėjo vos 73 žmonėmis – nuo 17 tūkst.668 iki 17 tūkst.595.
Tačiau kiti skaičiai rodo, kad darbingo amžiaus gyventojų mažėjimas Palangoje yra grėsmingas, o atsiveriančias demografines miesto spragas užpildo pagyvenę žmonės.
Štai palyginti 2012 ir 2018 metų pradžią iki 18 metų vaikų sumažėjo 135 (nuo 2860 iki 2725). Per 6 metus išgaravo 800 darbingų ir labiausiai emigracijai pasiruošusių žmonių nuo 18 iki 45 metų – turėjome 6361, liko 5560.
Užtat pagyvenusių, daugiau nei 65 metų amžiaus sulaukusių palangiškių nuo 2012 iki 2018 metų pagausėjo 622 – nuo 3221 iki 3843.
Taigi, emigruojama ir iš Palangos. Jei nieko nedarysime, po kokių dešimties metų ji labiau bus panaši į didelę senelių prieglaudą.