Seimo ir valstybinės paveldo komisijos atstovų ekspedicijos atgarsiai

Kovo 21 dieną į Palangą atvyko gausi kultūros bei istorinio paveldo specialistų ir Seimo narių komanda. Tai buvo planinė Valstybinės kultūros paveldo komisijos išvyka, siekusi susipažinti su kurorto paveldo objektų šiandienine būkle, numatyti priemones jų apsaugai nuo galimų negatyvių objektų savininkų veiksmų, taip pat ir savivaldybės ar jai pavaldžių įstaigų bei įmonių sprendimų.
Specialistų komandai vadovavo Seimo Kultūros, mokslo ir švietimo komiteto pirmininkas Raimondas Paliukas ir Valstybinės paveldo komisijos pirmininkė Evelina Karalevičienė. Kiti komandos nariai taip pat visai Lietuvai žinomi asmenys: Vilniaus dailės akademijos prorektorius, profesorius Adomas Butrimas, VGT universiteto profesorė architektė Jūratė Jurevičienė, archeologas, Vilniaus universiteto profesorius Albinas Kuncevičius, Seimo narė Aušrinė Marija Pavilionienė, architektas Augis Gučas, teisininkas Deivydas Rimkevičius, paveldo komisijos narė, praeityje ilgametė šios komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė, Klaipėdos savivaldybės atstovė istorikė Nijolė Laužikienė, Vilniaus savivaldybės atstovas architektas Gediminas Rutkauskas.
Palangos savivaldybės administracijai atstovavo mero pavaduotojas Antanas Rimantas Mikalkėnas ir mero patarėja Jurgita Vanagė.
Ekspedicijos dalyviams pasižvalgius po miestą ir susipažinus su Palangos paveldo objektais, Kurhauzo salėje vyko apžvalgos rezultatų aptarimas.
Labai gaila, kad salėje susirinko labai negausi auditorija, o pranešimų pasiklausyti tikrai buvo labai verta. Nebūtina „priimti už tikrą pinigą“ visas išreikštas nuomones, tačiau nekurios mintys tikrai įsimintinos.
Svečiai savo pasisakymuose negailėjo kritikos Palangos administracijai. Didžiąją dalį jų iš tikrųjų galima pripažinti ir priimti, tačiau dalis pastabų turėtų gulti ir ant įstatymų leidėjo sąžinės.
Plačiai savo pastabas pateikė svečių atstovai, Palangos bendruomenės vardu pasisakyti pakvietė profesorių Vladą Žulkų ir šių eilučių autorių.
Prof. A. Žulkus kalbėjo apie priekrantės zonoje esančius, neištyrinėtus jūrinio paveldo objektus. Jų tyrinėjimui bei apsaugai neskiriamas valstybinis finansavimas, šiems objektams gresia pavojus, jie nesunkiai pasiekiami ir gali būti išvogti bei išparduoti privatiems kolekcininkams.
Jūros paveldas – tai visai negvildenta tema, tad auditorija profesoriaus pranešimo klausėsi su dideliu dėmesiu.
Jam įprasta maniera prof. V. Žulkus kalbėjo glaustai, konkrečiai, tačiau gan įtaigiai.
Man buvo skirta laiko iki dešimties minučių, tad per tokį trumpą laiką viską, kas guli mintyse ir širdyje, išsakyti negalėjau suspėti. Kalbėjau apie kurortams visiškai netinkamus įstatymus. Statybų reglamentai, patvirtinti įstatymais, vienodi kaimo ūkininkui ir kurortams. Taip vadinamiems laikiniems statiniams nereikia jokių leidimų nei derinimų. Suprantama, jeigu ūkininkui reikia suręsti laikiną pašiūrę, sakykime, malkoms apsaugoti nuo darganų, neteisinga būtų jį vaikyti dar kažkokių leidimų gauti. Tačiau tuo pačiu įstatymu naudojasi ir Palangos kavinių savininkai, perkeldami panašius į ūkininko pašiūrę statinius prie savo objektų ir padidinantys kavinių stalų skaičių bei savo pelnus. Turi teisę ir ja naudojasi projekte numatytus žaliuosius plotus padengti lentų grindiniais ir prisikviesti kuo daugiau valgytojų, aptverti kokia tik nori tvora savo teritoriją, neretai įlįsdami ir į miesto teritoriją prie šaligatvio. Tokiems gudruoliams nė motais, kad dėl jų savivaliavimo negalima nuvalyti šaligatvių.
Palangoje populiaru sukčiauti statybų užsakovams. Projektuoja ir gauna leidimus statyti vienbutį namą ar, tarkim, viešbutį, o pastačius nedelsiant statinys pertvarkomas į daugiabutį, patalpos išparduodamos kaip gyvenamosios. Dažniausiai išpardavimai vyksta tik pradėjus statybą, arba net iki jos pradžios. Ir nėra įstatymų, kurie suteiktų teisę savivaldybėms užkardyti panašių sukčiavimų atvejus.
Nekelia pasitikėjimo ir teismai. Palangos savivaldybė ne kartą teisėsi su savavališkai pastatytų ar padidintų kioskų savininkais ir visas bylas pralaimėdavo. Įsimintinas atvejis, kai paveldo apsauginėje zonoje stovinčio daugiabučio namo kieme atsirado pretendentas į teritoriją su betoninėmis trinkelėmis išklotais takais ir skalbinių džiovinimo aikštele. Pagal nuosavybių teisės atkūrimo įstatymą, čia gyvenančių šeimų buities sąlygos dėl įstatymo normos taikymo neturėtų suprastėti, tačiau teismas priima sprendimą su prierašu, jog sugrąžinamoje teritorijoje galima statyti verslo objektą arba daugiabutį namą.
Jeigu tokią nuostatą siūlytų valdininkas, vadintume tai korupcija, tačiau teismas...
Kaip popiežius neklysta tikėjimo tiesų aiškinime, taip tikime, kad ir teismai negali klysti savo sprendimuose. Kyla klausimas – nuo kada ir kuo vadovaudamiesi teismai gali nurodinėti ką ir kur specialistai privalo leisti statyti. Kalbama, kad sklypą brangiai nupirkusi komercinė įmonė vadovaujasi šia teismo nuostata ir jau esą paskelbusi būsimų butų pardavimą.
Pasibaigus aptarimui prie manęs priėjęs Seimo komiteto pirmininkas R. Paliukas pareiškė, jog sutinka su mano pareikštais priekaištais, o įstatymui pataisyti, esą, pakanka vos trijų žodžių – „įstatymas netaikytinas kurortams“. Aš paprieštaravau – tokia pataisa mūsų miestui niekuo nepadėtų, nes ji neatitiks teisinei nekaltumo prezumpcijos nuostatai – jeigu įstatymas nedraudžia, reiškia įstatymas leidžia. Palangiškiai daug vilčių teikė galimam kurorto įstatymui, tačiau kažkodėl jo vengiama, Seimas nenori ir dabar suteikti jokių teisių kurortų vietos savivaldoms.
Jau kitą dieną po paveldosaugininkų ekspedicijos Klaipėdos laikraštis „Vakarų ekspresas“ publikavo Rimanto Bitino straipsnį „Palangai kilo grėsmė“. Straipsnyje vien priekaištai kurorto valdžiai, nė vienu žodžiu neužsimenama apie prof. Vlado Žulkaus pastebėjimus, nei mano pastabas dėl prastų įstatymų bei teismų šališkumo.

Vitalius Bernardas LITVAITIS