Ryškiaspalvis „Mosto“ „Karnavalas“ pakvietė švęsti

Penktadienio vakarą į Palangos miesto savivaldybės biblioteką rinkosi šventiškai nusiteikę kūrybinės grupės „Mostas“ gerbėjai iš Palangos ir ne tik jos. Kūrybiškieji dailininkai artėjančias didžiąsias metų šventes pakvietė pasitikti žaismingu „Karnavalu“ – taip šįkart pavadinta tradicinė „Mosto“ paroda.

Pabuvo karnavalo dalyviais
„Iš prancūzų kalbos kilęs žodis „karnavalas“ reiškia liaudies šventę su eitynėmis, pokštais, šokiais bei vaidinimais, – į susirinkusiuosius prakalbo „Mosto“ vadovas, dailininkas Juozas Griušys. – Kadangi dabar Adventas, didelių linksmybių su šokiais nebus. Tačiau kviečiame visus kartu su mumis pabūti šio „Karnavalo“ dalyviais“.
Pasak J. Griušio, tradiciškai metų pabaigoje mostiečiai Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, Reda Ščerbakovienė, Ieva Litvaitytė, Rasa Užpelkytė, Dovilė Oškinytė, Eglė Lipinskaitė, Romas Paulikas ir pats J. Griušys lyg ir atsiskaito su savo kūrybos gerbėjais, pristatydami jiems naujausius savo sukurtuosius darbus.
„Čia jūs matote tai, ką mes savo dirbtuvėse kūrėme pastarosiomis dienomis ir savaitėmis. Prieš jus – šešiolika mūsų kūrinių, kuriuos vienija tema „Karnavalas“. Kaip mes ją matome, kokie mes su kaukėmis ir be jų, kokie mūsų veidai čia ir dabar – jūs matote“, – pristatė dailininkai.

Ir auksas, ir sidabras
Karnavalas žvelgė ne tik iš darbų. Karnavališkai pasidabinę buvo ir patys dailininkai: kas persikūnijo į ateinančių metų personažą – ožkytę, kas pasidabinę egzotiškais aprėdais ar galvos apdangalais, kas – tiesiog šventiškais akcentais nuotaikingai pristatė savo darbus.
„Seniai norėjau išmėginti aukso, sidabro, bronzos spalvas, bet, matyt, tam dar nebuvo atėjęs laikas, – sakė R. Ščerbakovienė. – „Karnavalas“ leido tai padaryti. Galbūt auksas, sidabras ir bronza kiek sentimentaloka, tačiau sentimentai juk nieko blogo. Jie leidžia prisiminti ir pažvelgti į tai, kas buvo gero, ko mes ilgimės. Ir labai norėtume, kad grįžtų“.
Dailininkė pridūrė, jog dienos šviesoje trys jos darbai visai kitaip „sužaidžia“, tad verta juos pamatyti ne tik elektros apšviestus.
Pasak J. Griušio, grafikė G. Oškinytė-Eimanavičienė šįkart savo darbais – juodu ir baltu rūbais –švelniai provokuoja žiūrovą.
„Mano darbai ne ką tik gimę. Vienas sukurtas dar 2010-aisiais, kitas – šiemet. Jie buvo kurti kaip atspaudai grafikos technikai, o čia eksponuoju ne atspaudus, o pačias „klišes“ – tai ir man pačiai nauja, ir žiūrovas gali pamatyti pirminį kūrinio variantą“, – pasakojo dailininkė.

Kaukės, kaukės...
„Man žodis karnavalas – ar tai būtų Venecijos, ar Užgavėnių karnavalas – asocijuojasi su kauke, – prisipažino I. Litvaitytė. – Kaukėti personažai – lyg beveidžiai, nepasakysi, kokia nuotaika už kaukės slepiasi, bet viskas susilieja į paties karnavalo šėlsmą“.
„Medinė ožkytė – Arlekinas“ – taip pavadintą darbą pasidabinusi ateinančių metų simbolio – ožkytės – rageliais ir varpeliu pristatė dailininkė D. Oškinytė, pajuokavusi, jog tikisi, kad per laiką lietuvių kalbos žodyne žodis „ožkytė“ bus rašomas su raide „š“ – kaip jos pavardėje.
„Sunkoka buvo šį raguotą personažą – žalią medinę ožką – atitempti į karnavalą. Nors ir pasipuošusi auksu bei sidabru, skambaliukais ir Arlekino kepure, ji vis tiek liūdnoka“, – sakė dailininkė.
Atvirom spalvom sau „paišdykauti“ leidusios prisipažino E. Lipinskaitė ir R. Užpelkytė. Ant šilko darbus „Dvikova“ ir „Jūsų didenybe“ nutapiusi E. Lipinskaitė sakė, jog karnavalas jai asocijuojasi su atviru veiksmu po uždaromis kaukėmis – šio veiksmo pagautos figūros įrėmintos šilke. R. Užpelkytė, savo darbuose išbandžiusi naują techniką ir eksperimentavusi dekupažu, prisipažino anksčiau bijojusi „atvirų“ spalvų. O karnavalas su jo kaukėmis – puiki proga šias spalvas „prisijaukinti“.

Karnavalo šėlsmas
Klasikine technika, reikalaujančia daugiau atidumo, o ir ilgesnio kūrybos proceso, kol dažai išdžius, – aliejumi ant drobės – paveikslus tapantis J. Griušys prisipažino, jog jo darbai „Undinė“ ir „Angeliškas vaidmuo“ pradėti kurti anksčiau. O kai jau apsispręsta dėl parodos temos, jis darbus kiek „pritempęs“.
„Undinė“ – lyg ir karnavalinis kostiumas. Gal jos figūra čia formuojasi, gal baigia subyrėti – koks čia virsmas iš jūros putos ir pats nežinau. O „Angeliškas vaidmuo“ tiesiog puikiai tiko šiai parodai, ypač po to, kai uždėjau jam kaukę. Kaukė nėra retas motyvas mano darbuose, kaip ir dažnai sutinkamas mėnulis – čia jo delčios, o gal jaunaties formą turi angelo sparnai. Dar vienas dažnas motyvas, esantis šiame kūrinyje – tulpės. Tulpė – mano mėgstamiausia gėlė. Turiu minčių net visą „tulpinę“ parodą surengti“, – paatviravo J. Griušys.
Net tris darbus ir tik per dvylika dienų parodai nutapė R. Paulikas.
„Norėjau pailsėti nuo rimtų darbų. Kas žino mano kūrybą, žino ir tai, kad kartais aš mėgstu nuklysti į abstrakcijas. Po jubiliejinės savo parodos norėjosi ko nors linksmo, norėjosi pačiam pasidžiaugti – kiek gali būti tų juodų debesų... Žaidžiau spalvomis, nors ir figūrų čia yra. Ieškojau to, ko neranda kiti – o žiūrovas tegul dabar galvoja: radau-neradau ir ką radau“, – intrigavo tapytojas R. Paulikas.
Po dailininkų prisistatymo žiūrovai dar ilgai grožėjosi ryškiaspalviu „Karnavalu“ ir džiaugėsi, kad tokį tamsų ir ūkanotą vakarą turėjo galimybę pasinerti į „Mosto“ dailininkų karnavalo šėlsmą.