Riešinių mezgėjoms – sertifikatai už Lietuvos tautinio paveldo saugojimą

Praėjusių metų pabaigoje Seime vyko konferencija „Lietuvos tautinis paveldas: dabartis ir perspektyvos“. Šios konferencijos metu buvo įteikti tautinio paveldo produkto sertifikatai ir dviem Palangos miesto riešinių mezgėjoms Birutei Čepienei bei Mildai Zubernienei. Jų mezgamų riešinių sertifikavimas yra jų daugelio metų darbo įvertinimas.

Konferenciją organizavo Žemės ūkio ministerija drauge su Seimo Kaimo reikalų komitetu, įgyvendindama ilgalaikę tautinio paveldo produktų išsaugojimo, populiarinimo, sukūrimo ir realizavimo skatinimo strategiją bei Tautinio paveldo produktų apsaugos, jų rinkos ir amatų plėtros 2008–2015 metų programą.

Niekas neabejoja tautinio paveldo išsaugojimo būtinumu. Tautinio paveldo gaminius svarbu ne tik kitiems parodyti, jie reikalingi ir mūsų pačių tapatybei ugdyti bei stiprinti. Iš mūsų protėvių perimtos tradicijos vėl atgyja, tapdamos svarbia Lietuvos etninės kultūros dalimi, palaikančią tautos gyvybingumą ir parodančią pasauliui šalies tautinį veidą.

Tautinis paveldas apima daug ir įvairių sričių – tai ir tradiciniai maisto gaminiai, amatininkų dirbiniai, senųjų veislių augalai ir gyvūnai, muzikos instrumentai ir net paslaugos, kaip, pavyzdžiui, giedojimas, tradicinių renginių, kalendorinių švenčių organizavimas.

Žemaitijoje šiandien yra 36 amatininkai – daugiausia audėjai, tekstilininkai, gintaro dirbinių gamintojai.

Kaip papasakojo riešinių mezgėjos, riešinės Lietuvoje buvo nešiojamos jau XIX a. pradžioje. Jas nešiojo tiek vyrai, tiek moterys. Jos turėjo praktinę reikšmę ir buvo dėvimos dėl šilumos, taip pat ir dėl grožio. Tuo laikotarpiu tai buvo madinga aprangos detalė. Šiuo metu jos vėl „atgimsta“ kaip dekoratyvi, puošni aprangos dalis.

B.Čepienė ir M.Zubernienė mezgimu susidomėjo jau prieš daugeli metų, paskatintos etnoklubo „Mėguva“ vadovės Zitos Baniulaitytės. Megzdamos riešines naudojasi muziejuose esančiais, žemaičių ir kitų Lietuvos vietovių, riešinių raštais. Taip pat kuria savo raštus. Riešinės raštams jos naudoja įvairius karoliukus ir siūlus. Dabar riešinės vėl tampa madingos, bet tenka panaudoti ir kitų anksčiau nenaudotų medžiagų. Riešines palangiškės mezga ir su „svarovskio“, sidabro karoliukais. „Tokiomis riešinėmis moterys pasipuošia prie vakarinių suknelių“, - pasakojo miestelėnės apie savo įdėto triūso rezultatus.

Įsitraukusios į riešinių mezgimo amatą, moterys tam skiria didžiąją savo laisvo laiko dalį. Nors, kaip teigė abi riešinių mezgimo profesionalės, kartais nebaigti darbai užsiguli, tačiau ir jie anksčiau ar vėliau būna užbaigti. Šis darbas labai sunkus, reikalaujantis didelio kruopštumo bei kantrybės.

„Finansiškai, megzti ir tikėtis iš to uždirbti, tikrai neapsimoka“, - kalbėjo palangiškės, tačiau pasidžiaugė, jog riešinės turi paklausą ir jas mielai perka ir dovanoms, ir savo reikmėms. Riešinių mezgimas joms tapo užsiėmimu, kurio nebegali atsisakyti. Moterys domisi riešinių mezgimo istorija, dalyvauja tautinių amatų parodose, seminaruose. Pačios per daugeli metų įgijusios patirties veda riešinių mezgimo seminarus, mokina kitas moteris mezgimo paslapčių.

Šiuo metu Palangoje jos yra vienintelės gavusios riešinių sertifikatus, o ir Lietuvoje jų yra tik keletas, ir tai pripažinimas, kad palangiškės daug prisideda prie tautinio paveldo išsaugojimo ir populiarinimo.