Prisimenant žymų dailininką Joną Algirdą Vaišę: penkmetis anapus saulės

Savaitgalį Palangos kurorto muziejuje atidaryta žinomo kurorto menininko Jono Algirdo Vaišės tapybos paroda „Anapus saulės“. Prieš penkerius metus dailininkas išlydėtas amžinojo poilsio, o taip pat šiemet jis būtų šventęs 80 metų jubiliejų. Susirinkusieji dalinosi prisiminimais apie J. Vaišę, grožėjosi jo paveikslais, kuriuos itin pamėgę meno mylėtojai, o ir galėjo sužinoti daug naujo, paskaitę apie dailininką žmonos Gražinos surinktoje medžiagoje.

Visi paveikslai – šviesūs
Kaip paminėjo Palangos kurorto muziejaus laikinoji vadovė Virginija Paluckienė, dailininkas yra gyvas tol, kol yra gyvi jo kūriniai, o už tai, kad suteikta galimybė pasižvalgyti į jo darbus, prisiminti per jo kūrinius jį patį, ji padėkojo parodos puoselėtojai Gražinai Vaišienei.
„Praėjo penkeri metai, kai žmogus yra anapus saulės, bet darbai – šioje žemėje ir neleidžia pamiršti autoriaus. Kadangi jis buvo palangiškis, jis labai mėgo tapyti kurortą. Jo visi paveikslai yra šviesūs, spalvingi, visiems suprantami, net ir pavadinimų nereikia, ir taip viskas aišku, kas pavaizduota. Ir buvo mėgiami kiekvieno amžiaus žmonių. Dailininkas nupiešė daug paveikslų – nuo pirmos iki šios parodos praėjo 35 metai“, – kalbėjo G. Vaišienė.
O parodų būta daug, daugiausiai jų – Palangoje, bet ir kituose miestuose jos buvo rengiamos. Gražina papasakojo, jog išliko iš parodų daug gražių atsiliepimų ir keletu jų pasidalino. „Šviesius, spalvingus paveikslus jis tapė iki pat savo gyvenimo pabaigos. Kiti dailininkai taip sako: jeigu nuotaika – gera, tuomet vyrauja šviesios spalvos, jeigu nuotaika prastoka – tuomet tamsesnės. Bet Jonas tik vieną paveikslą nutapė tamsų. Tai yra vila „Anapilis“, paskendusi rūke, reikalavoji jau tuomet remonto. Dabar vila išgelbėta, naujai atgimusi. Ir labai gražu, jog būtent čia paminime autorių“, – kalbėjo dailininko gyvenimo palydovė Gražina, atskleidusi, jog ir jai, kaip ir daugumai jo meno mėgėjų, visi paveikslai yra labai gražūs, tad jeigu reikėtų išsirinkti, išsirinktų visus.

Pasiekimai – aukščiausiais balais
Palangos kurorto muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Audronė Levickytė-Bumbulienė pristatydama J. A. Vaišės gyvenimą, sakė, jog jis dar negimęs jau turėjo savo istoriją. Jis yra kilęs iš tikrų palangiškių Vainorų giminės. Jo senelis Juozas Vainoras gyveno Palangoje, dirbo pas grafą Tiškevičių ūkvedžiu ir su žmona augino vienturtę dukterį Oną, kuri buvo išsilavinusi, kukli, švelnaus ir ramaus būdo.
J. Vainoras iš grafo Tiškevičiaus nusipirko žemės sklypą Kęstučio gatvėje ir su dukra Ona, jau mokytojavusia Palangos progimnazijoje, 1932 metais pradėjo statyti namą.
1937 metais Ona ištekėjo už gana priešingo būdo, šmaikštaus, mėgstančio pajuokauti Pranciškaus Vaišės, kilusio nuo Varnių. O 1938 metų balandžio 16 dieną gimė sūnus Jonelis. Jo krikšto tėvais tapo nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministras Jonas Aleksa ir jo žmona Salomėja Aleksienė. Salomėja buvo taip pat palangiškė ir Onos draugė, tad gimus sūnui paprašė jos su vyru tapti krikšto tėvais. „Tad Jonas Vaišė turėjo tuo metu žinomus ir labai įtakingus krikštatėvius“, – pasakojo A. Levickytė-Bumbulienė.
Senelio pastatytame name ir augo Jonas Algirdas. Tėvas Pranciškus dirbo autobuso vairuotoju, vežiojusiu poilsiautojus maršrutu „Kaunas-Palanga“.
Tarybiniais metais namas buvo nacionalizuotas, o namo šeimininkams palikta nedidelė dalis gyvenamojo ploto. Nacionalizuoti ir žemės sklypai, kuriuos buvo įsigijusi Vainorų šeima.
Baigęs Palangos vidurinę mokyklą Jonas Algirdas 1956–1960 metais mokėsi Kauno dailės mokykloje. Ten po dviejų metų surengė savo pirmąją kūrinių parodėlę. „Jo mokytojai buvo žymiausi ir geriausi to meto pedagogai. Pas mus eksponuojamas ir jo mokslo pažymėjimas, kuriame matyti, jog visi meniniai dalykai įvertinti aukščiausiais balais. Tai rodo, jog Jonas turėjo neabejotiną talentą“, – apie dailininko takus pasakojo renginio vedėja.
Baigęs mokslus Jonas įsidarbino Kretingos rajone, Kartenos mokykloje, ten dirbo dailės mokytoju dvejus metus, po to dirbo Palangos kultūros skyriuje. Dailininkas yra dirbęs Palangos gelbėtojų stotyje gelbėtoju, buvo stendo „Palangos Juzė eina per miestą“ redaktorius, J. Vaišė – ilgametis Palangos oro uosto darbuotojas, ten išdirbo daugiau kaip 20 metų.

Perduodami iš kartos į kartą
Dailininkas jautė silpnybę techninėms transporto priemonėms, pats buvo jų keletą įsigijęs. Visuomeniniame autoinspekcijos štabe jis buvo autoinspektorius visuomenininkas.
J. Vaišė dirbo dailininku Palangos turistinėje bazėje, Kelionių ir ekskursijų biure, kino teatre „Naglis“. „Bandė piešti portretus, karikatūras, plakatus, tačiau visiškai nenuostabu, jog peizažai tapo jo pagrindine tapybos dalimi, nes dailininkas labai mėgo gamtą. Esama nemažai ir kitos tematikos darbų“, – atkreipė dėmesį A. Levickytė-Bumbulienė.
Pats J. Vaišė apie savo kūrybą yra pasakęs: „Svajoju tik apie tai, kad žmonės, kuriems patiko mano darbai, juos išsaugotų, būtų džiugu, kad ne mano vardas, o paveikslai būtų perduodami iš kartos į kartą“.
„Drįsčiau teigti, kad tai jau turbūt ir vyksta, – paminėjo tapybos darbų parodos atidarymo vedėja Audronė. – Džiaugiamės ir didžiuojamės surengta paroda Palangos kurorto muziejuje, nes J. Vaišė yra turtingas savo darbais ir savo gyvenimo istorija. Retas dalykas, kad kartu su meno darbais būtų eksponuojama ir šeimos istorija, dokumentai bei nuotraukos. Tikiuosi, kad jis džiaugiasi kartu su mumis šia paroda anapus saulės“.

Iškart matyti braižas
Pažinoję menininką mielai dalinosi prisiminimais. Vienas iš tokių buvo ir Palangos miesto viešosios bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys. „Kaip buvo minėta, Jonas buvo tikrų tikriausias palangiškis, jo giminė čia gyveno apie 200 metų. Tai visuomet ir jautėsi jo kūryboje bei elgsenoje. Be abejo, dirbęs jis daug kur, nes mūsų miestelis nedidelis, visi, kas tik galėdavo, itin daug dirbdavo vasarą, bet visuose darbuoseregimas jo meninis polinkis. Ir dabar biblioteka gauna daug įvairių dokumentų, tokių kaip plakatai, kvietimai, žvilgteli ir gali iš karto pasakyti, kad rašė Jonas Vaišė, jo braižo su niekuo nesumaišysi. Aš pagalvoju, kiek daug buvo sukaupta jo darbų, kiek daug buvo išmesta, niekas nevertino anuomet, būtų išėjusi antra kolekcija“, – pasakojo bibliotekos vadovas.
K. Rudys akcentavo, jog nedaug esama tokių dailininkų, į kurių darbus metus žvilgsnį iškart galima pasakyti, kieno jis. O J. Vaišė – būtent toks.
„Atkreipkit dėmesį, kaip atrodo Jono paveiksluose kopos. Dabar tokių kopų jau nebėra. Tai, ką Jonas paišė, jis paišė tą, ką matė. Spalvos yra tokios, kurios tuo metu egzistavo. Labai simboliška, kad šiandien jo paroda pristatoma būtent čia, viloje „Anapilis“, reikia nepamiršti, kad kažkada čia buvo muzikinis klubas, o jame būdavo galima pamatyti ir pasipuošusį Joną. Labai džiugu, kad šis renginys vyksta būtent šioje salėje“, – teigė K. Rudys.

Itin jautė žmones
Jonas, kaip prisiminė bibliotekos direktorius, turėjo ir subtilų humoro jausmą. Būta smagių istorijų, kai šis jo bruožas itin atsiskleisdavo.
Beje, Kęstučio gatvėje yra likęs ąžuolas, kuris buvo pasodintas gimus Jonui. „Mes turim žinoti, kad šis ąžuolas yra jo ženklas. Tad būtų smagu, kad palangiškiai juo rūpintųsi, saugotų, o kai eisit pro šalį, nusilenkit ir prisiminkit Joną Vaišę“, – paragino K. Rudys.
Tuo, kad J. Vaišė yra Palangos istorijos dalis, neabejoja ir Palangos miesto savivaldybės tarybos narys Dainius Želvys. „Ne be reikalo mes aptarinėjame būtent Kurorto muziejuje Jono Vaišės nueitą gyvenimo kelią. Jis yra to dalis. Šįkart aš esu pakviestas ne kaip Tarybos narys ar valdžios atstovas ir labai tuo džiaugiuosi. Šįkart esu pakviestas kaip pažinojęs šį didų žmogų. Nepažinojau jo tiek daug metų, kaip galėjo kiti, bet paskaičiavau, kad pažinojau jį 18 metų. Tada aš artėjau prie Kristaus amžiaus, o jis tada buvo panašaus amžiaus kaip aš dabar. Tai įrodo, jog jis bendravo su įvairaus amžiaus žmonėm. Nors nepasakyčiau, kad jis bendravo su bet kuo. Jis labai juos jautė ir ne visus prisileisdavo. O jeigu jau prisileisdavo, tapdavo tikras draugas. Dabar jis manęs tikriausiai neprisileistų, kaip politiko“, – nusišypsojo D. Želvys, patvirtinęs, jog dailininkas mėgo itin ramią, subtilią draugiją, nemėgo jokių susibūrimų, organizacijų.
Jis patvirtino, kad J. Vaišės paveikslų esama išsibarstę itin daugelyje vietų. Muziejuje demonstruojama tik nedidelė dalis jų. D. Želvys taip pat paminėjo, kad vienas jo interjerinis darbas kabės ir UAB „Palangos vandenys“ patalpose.
„Jis labai mylėjo gyvenimą. Buvo labai jautrus. Kęstas kalbėjo apie subtilų humoro jausmą, jis labai švelniai čia pasakė. Jis visuomet juokėsi iš savęs ir visiems tą pasakojo. Tai buvo įkvėpimas jo kūrybai. Patys geriausi žodžiai Jonui Vaišei“, – sakė D. Želvys.
Būta ir daugiau itin gražių žodžių, skirtų dailininkui J. Vaišei, dalintasi geriausiais prisiminimais, džiaugtasi, kad yra galimybė grožėtis jo kūryba.
Renginį praturtino gražiais kūriniais Palangos kultūros ir jaunimo centro moterų vokalinis ansamblis „Guboja“ ir Jūros šaulių vyrų choras, kuriems vadovauja Rimgaudas Juozapavičius.