Poetė Elena Karnauskaitė: nepaslėpusi savo savasties stalčiuje

„Tai tarsi Dievo įplieksta kibirkštėlė, kurią arba neši ir puoselėji, arba ne“, - Pasaulinę poezijos dieną būtent apie poeziją kalbėjomės su poete Elena Karnauskaite, pripažinusia, jog poezija jai – tarsi kvėpavimas. Šio kvėpavimo įkvėpti daugelis poeziją mylinčių žmonių. Senovėje poetas buvo laikomas dievišku aiškeriagiu, pranašu, pasakojančiu apie dievus, šiuolaikinis poetas ne ką prasčiau atveria slapčiausius pasaulius.

Pasirinkusi savo kelią

Pamažu atslenkantis pavasaris galbūt daugelyje pažadina prisnūdusią mūzą. Savąją jau seniai prisijaukinusi ir nė neketinanti paleisti palangiškė E.Karnauskaitė susikaupusiomis mintimis sėkmingai dalijasi su visais jau daugelį metų. Pedagoge dirbanti moteris taip pat lavina jaunąją kartą, iš kurios, nežinia, gal įkvėpti išaugs naujieji poetai. E.Karnauskaitė patvirtino, jog tokių mokinių esama, kurti jie gali, tačiau tik nuo jų priklausys, ar pasirinks šį kelią ir juo eis. „Talentingų jaunų žmonių – apstu. Pamenat, kiek klasėje pasižymėjo vienokiu ar kitokiu talentu, o kas jie dabar?“ – pastebėjo pedagogė.

Gausu kūrybinių vakarų

„Šiemet teko dalyvauti daugelyje kūrybinių vakarų, tiek mažuose miesteliuose, tiek didmiesčiuose. Ne per seniausiai teko pabuvoti Švėkšnoje ir nors tai – nedidelis miestelis, tačiau ši kelionė mane labai praturtino. Atrodo, gyventojų nedaug, o į mūsų kūrybinį vakarą susirinko apie 50 žmonių. Išties kiekviena kelionė teikia naudą, supranti, jog Palanga nėra pasaulio centras“, - apie savo prasmingus atradimus pasakojo poetė. Netrukus E.Karnauskaitės laukia dar viena įspūdinga kelionė – ji pakviesta į Berlyną.

„Dažnas man pasako: „Kam tu ten važiuoji, ar tau sumokės?“, o aš atsakau, jog ne, niekas nesumokės, dar pati ir benzino įsipilsiu. Kartais šis materialusis pasaulis nėra toks svarbus, vien bendravimas kokią naudą teikia“, - atskleidė žinoma poetė.

Dalį savasties pasidėti į stalčių

Kaip paukštis surištais sparnais, taip ir palangiškė E.Karnauskaitė jautėsi, kuomet buvo nusprendusi neberašyti. „Tarp pirmosios ir antrosios mano knygos – didelė pertrauka. Buvau nusprendusi, jog man šito nereikia, tačiau sugrįžimą įtakojo bičiuliai, ėmę klausti, o kur mano eilės. Ir iš tiesų, nerašyti – tarsi dalį savasties pasidėti į stalčių. Tai yra mano dalis, su tuo susitaikai ir gyveni“, - vieną savo gyvenimo laikotarpių apibūdino meniškojo žodžio meistrė.

Pasak poetės, kiekvienas jos kūrinys skiriasi nuo ankstesniojo, tačiau, kaip teigė pastebėjusi palangiškė, keičiantis žmogui, keičiasi ir jo vidinis pasaulis.

Įvairūs gerbėjai

Pripažinimo sulaukusi ir subūrusi nemenką gerbėjų skaičių poetė atskleidė, jog visuomet maniusi, jog jos kūrybą skaito vyresnio amžiaus žmonės, tačiau kūrybiniai pristatymų vakarai atskleidė kitokią tiesą, tarp skaitančiųjų yra įvairaus amžiaus žmonių. „Kartais smalsumo vedina paskaitau komentarus apie savo kūrybą, žinoma, nemaloniausi yra tie, kurie byloja ne apie mano kūrybą, taikomi į asmeniškus, tačiau iš tiesų jie ne apie mane, komentatoriai taip apibūdina save“, - kalbėjo talentinga moteris.

Ramybės ir susikaupimo

Ko gi reikia poetui, jog aplankytų taip garbinama mūza? Palangiškė pabrėžė, jog tai – visgi vienišo žmogaus darbas, kūrybai reikia ramybės ir susikaupimo. Tik pasinėrus į kuriamą pasaulį, gali jį spalvinti įvairiausiomis spalvomis.

Kur kas sudėtingiau, pasak menininkės, leidybiniuose dalykuose. „Mes neturim, taip kaip užsienyje, literatūrinio agento, kuris pasirūpintų visais leidybos reikalais, tad tenka būti savo paties vadybininku“, - apibūdino situaciją poetė. Visgi panašu, jog skaisčiai degančios kūrybos liepsnos taip lengvai neužgesinsi, net ir bandant. O gal taip ir geriau, juk prie jos šildosi ir daugelis kitų, trokštančių pasinerti į kuriamą pasaulį.