Pasitik lietų be liūdesio

Irena VALUŽĖ, 2017-07-14
Peržiūrėta
1974
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Pasitik lietų be liūdesio

Danius Puodžius – inžinierius, politikas, kultūros veikėjas, Palangos miesto garbės pilietis. Šiandien ponas Danius gyvena ramesnį gyvenimą. Patinka jam padirbėti sode, pasidžiaugti savo dviem anūkėliais, susitikti su draugais (yra Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubo pirmininkas), keliauti, o paklaustas, ar patenkintas tuo, kas jo gyvenime vyko ir vyksta, atsako: „Ar patenkintas, ar nepatenkintas, nieko nepakeisi. Visų pirma, gyvenimas privertė mane dirbti“.

Pasimatymas
Pagaliau, tiek dienų dangumi ganęs juodus debesys, lietus pasitraukė. Palangiškiai juokauja, gal šis Liepojon nuslinko, tad laukiamo „škvalo“ tikėtis nebereikia. Sėdžiu jaukioje „Mūzos“ kavinukės lauko terasoje ir laukiu susitikimo su žmogumi, kurio nemačiau keturis dešimtmečius.
– Pirmininke, man, tada jaunai mergaitei, atėjusiai dirbti į Palangos vykdomąjį komitetą, jūs buvote dideliu autoritetu. Tokiu išlikote iki šiandien: inteligentiškas, protingas, reiklus sau ir kitiems. Mėgote tvarką ne tik „popieriuose“, buvote pareigingas ir ūkiškas. Nesu mačiusi, jog kada nors būtumėte atsakęs išklausyti žmogų, nors priėmimo valandos jau būdavo pasibaigusios.
– Iš kur žinai, kad protingas? – pertraukia mane pirmininkas.
– Žinau, – tvirtai atsakau, ir toliau žarstau savo triadas: retai būna, kad merą žmonės pamilsta dar jam einant savo tiesiogines pareigas.
– Geriau jau mane mergos būtų mylėjusios, – juokdamasis atkerta ir tuoj pat priduria: nedaug jų ir buvo.
Pirmininkas nemėgėjas pagyrų, todėl jau mudviejų pokalbio pradžioje sutarėme, jog prabėgo trisdešimt metų ir apie praeitį kalbėti nebeverta. Kalbėsimės apie dabartinį gyvenimą.

Juodas darbas
Kaip ten bebuvus, gyvenimas susideda iš praeities ir dabarties, o mes esame tie sraigteliai, kuriuos, tikėtina, kažkas valdo.
– Pirmininke, gal žvaigždės lėmė jums tapti vadovu?
– Visų pirma, kad tapčiau vadovu arba „vadovėliu“ (nežinau su kuo lyginti), reikėjo gyvenime paragauti juodo darbo. Kai dar mama buvo gyva (D. Puodžiaus mamą miškiniai nušovė, kai šiam buvo vienuolika metų), ariau, akėjau, sutardavau su arkliais. Vėliau, kai mamos netekome, valgyti beveik nebuvo ko. Atostogų metu važiuodavome su tėvu pas dėdę. Kartu su pusbroliu darbuodavomės. Porą arklių tempdavo plūgą, o mudu, – vienas plūgą, kitas arklius. Vasaromis šieną pjovėme. Laukuose dirbome trise: aš, pusbrolis ir seneliukas. Viena aštriadantė teta buvo mus praminusi „čenkaiši komanda“ (tada vyko karas Kinijoje). Kai tiesė kelią Molėtai-Utena, išėjau dirbti prie kelių. Po 10-tos klasės buvau įsidarbinęs redakcijoje korektoriumi. Tada reikėjo ir dirbti, ir mokytis.

Kokie mes, palangiškiai?
– Esu ne kartą girdėjusi, jog palangiškiai sugadinti žmonės. Kaip sakė vyriausias pagonių žynys A. Narmontas, praeityje žemdirbiais nebuvome. Buvome žvejais ir prekybininkais. Ne itin darbštūs, daugiau prie tinginio. Tad kokie mes iš tiesų esame?
– Toks apibūdinimas šimtu procentų tinka ir šiandien. Anksčiau, kaip ir visi palangiškiai (90 proc.), leisdavau poilsiautojus. Klausdavau palangiškių vaikų, kuo norėtum būti? Šie atsakydavo, kad nori būti poilsiautojais, nes poilsiautojai visą laiką „baliavoja ir baliavoja“. Atvažiuoja – sutiktuvės, išvažiuoja – išleistuvės. Vaiko sąmonėje užsifiksavo šventė, kur nereikia, kaip daugumai vietinių gyventojų, vasaromis kraustytis į sandėliukus ar rūsius.
Tokios būdavo tradicijos. Nuomojant poilsiautojams savo namus ar butus, buvo daug rūpesčio, bet tai būdinga visiems kurortams. Viename straipsnyje K. Saja rašė, kad poilsiautoją apgyvendina ir šuns būdoj (mėgdavo rašytojas pašmaikštauti). Juokingų situacijų teko ir man matyti. Mano draugo draugas turėjo namą ir užėjęs kartą pas jį, pamatė, kad šis pasiėmęs elektrinį pjūklą metalines lovas trumpina. Klausia, kodėl šis taip daro, o jis labai paprastai paaiškino: tam kambary jos netelpa. Toks palangiškio ekonominis mąstymas.

„Ne iš darbo pajamų gyvenate”
Teko miesto merui išgirsti ir kitokių kalbų. Atmintyje išliko vieno veikėjo pasisakymas, jog palangiškiai ne iš darbo pajamų gyvena. N. Kosygino pavedimu buvo atvažiavęs kitas veikėjas, kuris sugrįžęs iš Jūrmalos labai stebėjosi, jog Jūrmaloje gyvena 50 tūkst. gyventojų, Palangoje – 15 tūkst., o pajamų mokesčiai – 3-4 kartus didesni nei Jūrmaloje.
– Palangiškiai mokesčius mokėjo, tačiau dirbti nenori, – sutinka su žynio pasakymu ponas Danius.
Pirmininko sūnus Palangoje turi nedidelę įmonę, darbininkus samdo iš Vydmantų, Kretingos. Palangiškių mažai, sako: „Ai, per sunku, nedirbsime ir t. t.” Anuomet Šventojoje susirasti dirbantį žmogų taip pat būdavo sunku. Daugiausiai šventojiškiai dirbdavo prie poilsiui skirtų namelių.
– Sargas, ar kitas darbininkas, ištisus metus gaudavo atlyginimą, dar ir premiją išrašydavo, tad kam jam dirbti. Darbininkų trūkumo problema yra visoje Lietuvoje, – įsitikinęs D. Puodžius.

Visiems buvo gerai
– Palangiškiai išnuomodavo gyvenamas patalpas, sudarydami sutartis (pavyzdžiui, su Turistine baze). Sutartys būdavo gana neblogos (nuo gegužės 1-osios iki spalio vidurio), – pasakojo D. Puodžius. – Poilsiautojai atvykdavo iš visos Tarybų Sąjungos. Gyvendavo tik tris vasaros mėnesius, kiti likdavo neišnaudoti. Gerai buvo, žmonės galėdavę už septynis rublius (tiek kainavo kelialapis) prasimaitinti, dalį pinigų dengdavo profsąjungos. Atvykėliai miestui atnešdavo didelį pelną. Sugriovus visą sveikatos sistemą, nebeliko profilaktiniam gydymui skirtų poilsio namų ir sanatorijų. Sunaikinę dideles įstaigas, kaip Prekybos valdybą, Statybos valdybą, Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatą, Ryšius (elektros tinklai ir dujos išsikėlė į Klaipėdą), šiandien regime ne tik darbo, bet ir specialistų trūkumą.

Renovacija
Negeresnė padėtis renovuojant Palangoje gyvenamuosius namus (Palangoje renovavo apie 37 namus). „Kaip manot, kas tuos namus renovavo?” – klausė manęs D. Puodžius. „Ne vietiniai”, – pats atsako. Paskelbus konkursą pagal mažiausią pirkimo kainą, konkursą laimi svetimi. Prie šių renovuotų namų nedirbo nė viena palangiškių brigada.
Kaip pavyzdį pirmininkas mini grafų Tiškevičių alėją. Jos sutvarkymui buvo paskelbtas konkursas mažiausiai pirkimo kainai laimėti tris kartus. Iš pradžių konkursą skelbė projektuotojui, paskui rangovui, vėliau techniniam prižiūrėtojui (visi atvykėliai). Akivaizdu, kad Tiškevičių alėjos sutvarkymui vadovavo tris atskiros, įtakingų veikėjų remiamos firmos. Savivaldybė tampa beveik nušalinta. Kaip pavyzdį pirmininkas mini Jūratės gatvės renovaciją, kur „ant vandentiekio linijos uždėjo bordiūrą”. Jei bėda – valdžia kalta.
Anot statybininko D. Puodžiaus, konkursus reikia skelbti ne mažiausia kaina, o optimaliausia kaina. Labai trūksta Palangoje, o ir visoje Lietuvoje, inžinerinių specialistų. Vadybininkų daug, jais visi nori būti, o inžinierių nėra. Pirmininko nuomone, labai blogai, kad svarbiuose objektuose dirba svetimi žmonės, nebeliko kolektyvų (liko tik komunalininkai ir vandentiekis). Pirmininkas mano, jog negali pasakyti, ar šioje ūkiškumu nepasižyminčioje situacijoje galima įžvelgti korupciją (daugiau ji kartais panaši į skandalą), tačiau akivaizdu, kad stambieji verslininkai nurungia mažesnius.

Pasibaigusi valdiškų namų epocha
– Pirmininke, jūsų darbo Palangoje metu nauji namai Palangoje dygo tarsi grybai. Buvo pastatyti ištisi gyvenamųjų namų kvartalai (ABC kvartalai). Baigėsi sovietmetis, baigėsi statybos. Kaip jaunai šeimai šiandien gauti butą?
– Aš nebe jauna šeima (juokiasi). Jei tėvai neturi galimybės padėti, neįmanoma. Tarybiniais metais likvidavome avarinius namus, iškėlėme žmones iš „žiurkynų”, žmonės gavo butus, gavę vyriausybės sutikimą likvidavome lokatorius. Tada veikė gana efektyvus planas. Kai ekonomika Lietuvoje truputį pakilo, daugelis norėjo poilsinių. Surasdavome tas firmas, kurios duoda pinigus (kapitalinius įdėjimus) gyvenamųjų namų statybai ir 50 proc. pasilikdavome sau (savivaldybei). Pavyzdžiui, reikėjo iškelti žmones iš F. Dzeržinskio Staklių gamyklos butų (10 šeimų). Įdiegus kapitalinius įdėjimus, rezultate butus gaudavo 20 šeimų. Ką darydavome? Žmonėms pastatome butus, iškeliame juos iš avarinių butų ir toliau šį pastatą atiduodame tvarkyti Butų ūkiui. Rekonstravę pastatą mes vėl jį nuomodavom. Ar buvo čia piktnaudžiavimo? Gal taip, bet jis buvo teisėtas. Pasinaudoję šiuo išradingumu, turėjome galimybę palangiškius aprūpinti butais.

J. Basanavičiaus gatvė
Anot pirmininko, šis metodas leido iškelti žmones ir iš J.Basanavičiaus gatvės avarinių namų: „Iškėlėme, verslininkai aplipdė tuos namus „kioskeliais”, vėliau juos apkalė, įstiklino ir dabar yra kaip yra“. Jam nepatinkanti J.Basanavičiaus gatvė. Susidaro toks vaizdas, jog architektai yra bebalsiai, arba nenorintis jį rodyti. Pasidžiaugė D. Puodžius tik naujai iškilusiu statiniu (buvęs Kunigų seminarijos pastatas) šalia Meilės alėjos: „Gražiai atrodo, toliau nuo gatvės, patinka”.
D. Puodžius galvoja, jog Rusijos ir kitų buvusių sąjunginių respublikų nereikėtų baidytis. Geriau palaikyti ryšius, bendrauti. Juk žmonės atvažiuodavo ir žiemą, ir vasarą. Argi blogai, jei mes palaikytumėme ryšius su Vidurinės Azijos šalimis, kurių gyventojai gydydavosi ir žiemą? Šiandien nėra tokios firmos, kurios tuo užsiimtų (anksčiau buvo Kurortų valdymo taryba).
– Nepasiseks vieniems viešbučiams ar viešbutukams tiesiogiai tai padaryti, – mano jis.
Pirmininkas geru pavyzdžiu laiko Druskininkų miesto merą R. Malinauską, kuris važinėdamas į Maskvą pasiekė gerų rezultatų (Rusijoje yra daug turtingų firmų).

„Blogai, kad išvažiuoja”
– Pirmininke, koks jūsų požiūris į emigraciją? Kuriami projektai, kaip emigraciją Lietuvoje sustabdyti. Ar nebus įkurta dar viena „šaraškino kontora”, kuri neduos jokių rezultatų?
– Blogai, kad emigruoja. Kita vertus, kur Palangoje dirbti? Kai važiuoji pakelėmis per Lietuvą, man gaila žiūrėti į kai kuriuos laukus – visiškai apleista žemė. Nėra kam dirbti. Tokio kazuso nesu niekur matęs: jei nedirbi – gauni pinigus, jei likviduoji karvę – irgi gauni pinigus. Tokio „stebuklo” pasaulyje nepamatysi, nebent tai galėjo būti N.Chruščiovo valdymo laikais. Viską likvidavome: laivus supjaustėme, Ignalinos atominę uždarėme. Uždarėme ne dėl baimės, kad ji sprogs, bet dėl to, jog nereikalingas konkurentas. Tas pats su dujų vamzdžiu (Ivano neprileisim prie vamzdžio), dabar atvažiavęs Trampas kvies pirkti amerikoniškas dujas. Tokio absurdo niekur nepamatysi – pirma uždraudžia, paskui leidžia.
Blogai, jog Lietuvoje žmonių nebelieka, ypač jaunų. Be jaunų žmonių nėra ateities. O norint emigraciją suvaldyti (reikėjo tai daryti anksčiau), visų pirma reikia rūpintis, kad žmogus turėtų kur dirbti. Tarybiniais metais niekas badu nemirė (net latrams blaivyklos buvo daromos). O kad esam girtuoklių ir savižudžių tauta – reklamuotis gerai mokame (trūksta gerų pavyzdžių, ypač spaudoje).

Gyventi gerais pavyzdžiais
Anot D. Puodžiaus, daug vaduotojų Lietuvoje buvę. Netgi Napaleono armijoje daug lietuvių tarnavo. Jie kovėsi prieš carinę Rusiją. Visais laikais žmogus buvo mulkinamas. Anot pirmininko, jis turintis draugą (miesto kraštovaizdžio bičiulių klubo narį), kuris nebe stiprus savo kojomis, tačiau galva jo puikiai dirba. Pirmininko draugas šiuo klausimu turi savo versiją. Jis mano, jog kai kurios užsienio valstybės nesuinteresuotos, kad mes būtume savarankiški. Ir kai kurie Lietuvos buvę veikėjai taip pat norėtų, jog žmonės nusiviltų Lietuvos savarankiškumu.
Pasak pono Daniaus, mes vis tikimės iš kaimyno, tačiau galingi kaimynai niekada draugais nebus. Kiekviena valstybė rūpinasi savimi (arba tu pajungtas, arba tu priešas). Be abejonės, daug kas nori turėti įtaką Lietuvoje. Prie sienos NATO kariuomenės pastatymas politikui atrodo baugiai. Norima sudaryti niekieno zoną. Tokių pavyzdžių tarp pasaulio valstybių yra buvę Degolio laikais (Prancūzija išstojo iš NATO). Anot politiko, blogiausia, kas gali mums nutikti – galimos fronto linijos nebeliks, o geriausiu atveju, ko reikėtų tikėtis – reikia bendrauti, kalbėtis, o ne „loti” už šuniuką. Kalbėdamas apie dabartinę Lietuvos valdžią politikas mano vienareikšmiškai: „Patys kalti. Ką išsirinkome, tą ir turime”.
Pirmininkas mano, jog reikia gyventi gerais pavyzdžiais. Jo tėvas, batsiuvys dieną žemę arė, o vakarais mėgdavęs su vyrais ir kortomis palošti. Ateidavo kaimynai, sugyvendavo, būdavo draugiškai, niekas nesipykdavo, nesimušdavo. Šiandien žmonės nebepažįsta savo kaimynų netgi savo laiptinėse.

Palangiškis
– Užauginote sūnų Svajūną keliautoju, verslininku, mėgstančiu „ekstrymą“, ar pačiam patinka kelionės?
– Keliauti mėgstu, bet ne po užsienį (kišenė neišneša). Su Lietuvos delegacija esu lankęsis Amerikoje. Važiuoti į užsienį, nemokant kalbos, yra didžiulė nesąmonė. O šiaip, patinka būti ten, kur vėsiau, karščio nemėgstu.
– Pirmininke, ar esate palangiškis?
– Palangiškis. Tiek metų čia gyvenu. Kai išėjau iš Saukiškių kaimo (kai mamos netekau), daugiau ten ir nebegrįžau. Išsikėlėme su tėvu gyventi į Uteną, į mažą kambarėlį (jame tilpo lova, o palubėje – lašinių paltis). Vėliau esu dirbęs Užvenčio rajone, Tauragėje, Plungėje ir nuo 1969 metų – Palangoje. Esu palangiškis, kito krašto nėra.
Buvęs ilgametis Palangos miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas džiaugėsi, jog jam teko dirbti su puikiais ir talentingais žmonėmis (kultūros skyriaus vedėja N. Navogreckiene ir kt.), kurie padėjo suorganizuoti pirmąją šventę Palangoje, vėliau kurortinio sezono atidarymo šventę, pramoginių šokių pasirodymus Palangos šokių aikštelėje. „Aš daugiau rūpinausi ūkiniais reikalais”, – sakė jis.
Dažnai sakoma, jog palangiškiai paniurę, mažai šypsosi. Anot pono Daniaus, žmonės turi daug rūpesčių, nėra didelio džiaugsmo, esame šiauriečiai. Atsisveikindamas Danius Puodžius visiems palangiškiams linki geros nuotaikos ir neliūdėti, kada lietus „krapija”.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Jau rytoj, šeštadienį, Palanga visus kviečia pasinerti į gintaro lietų bei tapti naujo rekordo stebėtojais ar kūrėjais – Gintarinio savaitgalio metu jūrų dievas Bangpatys ne tik dosniai žarstys vadinamąjį Lietuvos auksą, bet ir kvies dalyvauti Lietuvos gintaro rinkimo čempionate. Šventės dalyvių laukia ir naujovė – Jūratės ir Kastyčio skvere bus siekiama...


Pasitik lietų be liūdesio

Irena VALUŽĖ, 2017 07 14 | Rubrika: Miestas

Danius Puodžius – inžinierius, politikas, kultūros veikėjas, Palangos miesto garbės pilietis. Šiandien ponas Danius gyvena ramesnį gyvenimą. Patinka jam padirbėti sode, pasidžiaugti savo dviem anūkėliais, susitikti su draugais (yra Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubo pirmininkas), keliauti, o paklaustas, ar patenkintas tuo, kas jo gyvenime vyko ir vyksta, atsako:...


Rytoj, šeštadienį, Šventojoje, o antradienį – Palangoje klegės Užgavėnių velniai, raganos ir kiti persirengėliai. Taip bus siekiama galutinai išgąsdinti žiemą ir kuo greičiau prisikviesti pavasarį. „Žiemos lyg ir nebėra, bet nėra ir pavasario, reikia ginti lietų, kad greičiau šilto pavasario sulauktume“, – juokavo smagios...


Artėjantį savaitgalį Palanga kviečia praleisti nekasdieniškai – atvykusieji į didžiausią šalies kurortą, šeštadienį, gegužės 14 d., paklius į tikrą gintaro lietų, o aktyviausieji netgi galės susirungti jau ketvirtajame Lietuvos gintaro rinkimo čempionate.


Į Palangą atslenka per šią savaitę Vakarų Europą jau nualinę karščiai. Orų prognozes rodančiame interneto tinklapyje meteo.lt kaitrą žyminti tamsiai raudona spalva, lyg koks maras dienomis persiritantis per Europą, kasdien vis labiau priartėja prie Lietuvos, kurią ims smaugti jau šiomis dienomis.


Penktadienį Palangos senojoje gimnazijoje iškilmingai įteikti brandos atestatai šimtas penkiasdešimt devyniems šiais metais vidurinį mokslą baigusiems ir egzaminų sesiją išlaikiusiems 74-osios laidos abiturientams. Nuo Kurhauzo iki gimnazijos Spalvinga šventė su lengvu liūdesio prieskoniu – vis dėlto atsisveikinama su gimnazija...


Ko sulauksime: Stintų šventės ar stintų turgaus?

Alvydas ZIABKUS “Lietuvos ryto” apžvalgininkas, 2014 02 13 | Rubrika: PT redaktoriaus skiltis

Vienuoliktus metus Palangą žiemos metu garsinančios Stintų šventės organizatoriai, dalyviai bei savaitgalį į didžiausią šalies kurortą traukti planuojantys svečiai sulaukė gerų žinių iš sinoptikų. Savaitės pradžioje šventės dieną lietų ir smarkų vėją pranašavę meteorologai visus skuba nuraminti: prognozuotas lietus turėtų išsilyti šventės...


Savaitgalį lietų keis sniegas, oras atvės. Paskutinėmis darbo dienomis teks taikstytis su lietumi. Savaitgalį šalį pasieks kai kurių taip ilgai lauktas sniegas. Šeštadienį vietomis galima šlapdriba, termometrų stulpeliai kukliai kils virš nulio. Sekmadienį jau žnaibysis nedidelis šaltukas, snigs.


Virš Socialdemokratų partijos Palangos skyriaus pirmininko Viktoro Pivriko jau nuo vasaros tvenkęsi debesys praėjusį šeštadienį „Vanagupės“ viešbučio konferencijų salėje virto į trumpą, veržlų lietų – daugiausia skyriaus „Pirmūnų“ grupės balsais V. Pivrikas buvo atstatydintas, o skyriaus jaunimas išsirinko naują lyderį –Daną Palucką. „Jau lankydamasis Palangoje vasarą, pajaučiau skyriaus...


Atsigręžus į prabėgusius metus

Rasa GEDVILAITĖ, 2009 10 14 | Rubrika: Kultūra

Palangos pirminės asmens sveikatos priežiūros centrą palieka daug metų jame dirbusi gydytoja terapeutė Teresė Genovaitė Tranauskienė. Užtarnautų atostogų išeinanti moteris išsineša didžiulį bagažą patirties ir dar daugiau prisiminimų, kurie visuomet sušildo, užklupus trumpoms liūdesio minutėlėms.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius