Parsinešti „Širvį“ – sykiu pasigėrėti ne „sintetiniais“ gyvenimo vaizdais

„Jau kai mes tenai nuėjom, ir Mėnulis nutrupėjo“. Kaip ir kurortinė vasara. Kaip molingas jūros skardis. Vėjinių malūnų sparnai tarp Vydmantų–Rūdaičių prieš septynias mostelėjo virš Vaineikių miško priejūriais Saulę ir Užronžių pievomis lėtai plūduriavęs sidabrinis rūkas akimirksniais virto pasakiškai saulėtomis ažūrinėmis užuolaidomis.
Jau kai mes su keturkoje draugute Mirta nuėjom parsinešti beržaspalvio „Širvio“, kurį, kad kelininkai „nesuprosytų“ savo volais, buvau pasislėpęs ties riboženkliu „Palanga“... Aš tą gražų, šviesiaveidį akmenėlį rugpjūčio 29-ąją žmonos gimimo dienos proga planavau parsinešti kuprinėje į mūsų Saulėtekio taką, į dešimtmetį tvarkingai prižiūrimą gėlyną, kad jis pačiame Virbališkės gyvenamojo rajono epicentre tarpe kitų, žavuoliųmargaraščių, suneštųjų iš Palangos apylinkių, džiugintų visų praeivių akis. Tai irgi poezija. Tikrai parneštas akmuo – nesunkus. Parsinešėm su Mirta pasistraksėdami. Ji jau atsigavo po ukrainiečio veterinarijos gydytojo dėmesio ir nesapnuotos narkozės. Reikėjo. Ilgai sprendėm, bet ... „o kur dėti šuniukus“.
Mano širdyje nuo 20-ojo pavasario yra prigijęs žodis Širvys. Tai – ne tik bičiuliškiausio, mylimo Lietuvos poeto pavardė. Dar yra lietuviško žodžio žavesys. Spalvos. Reikšmės. Įtaiga. Populiarumas. Pietryčių Lietuvoje, Vilniaus rajone esantis ežeras turi du vardus. Širvys arba Glitiškių. Ežerovardis kildinasi iš žodžio „širvas“, o tai reiškia ir „širmas“, šyvas, pilkšvas. Į Širvį (ežerą) įteka du upeliai, irgi fantastiškų pasakų vertais vardais – Marga ir Baronėlė, o pietvakariuose išteka ... Volga (į Musios ežerą Neries baseine).
Čia aš „sukudabėjau“. Mintis apie akmenėlį arba poetą Širvį prikėlė dar lyg šienkupetę minčių. Parūpo geografija. Senjorams viskas rūpi. Musia arba Skliausčių ežeras – į šiaurės vakarus nuo Paberžės, Širvintų rajono paribyje.
Gamtininkai patvirtina, kad „... Į Širvio ežerą įteka Margos, Baronėlės upeliai ir bevardis upelis (Š-1), o išteka Volgos upelis.
Šitaip ir panašiai mudu žvejišku-žurnalistiniu tikslu su broliu Kęstučiu, Vilniaus universiteto studentu, tada 1977 metais, būdami pas mamą Šaukėnuose, pastvėrę jos loterijoje laimėtą „Zaporožietį“, nusikratėme už Užvenčio, Kolainių ir, „nuklemšioję“ keletą kilometrų „peškom“ Užvenčio–Varnių keliu, prasklaidę keliasdešimt krūmynų, aptikome, kad Venių ežero pietuose išteka bevardis upelis, kuris pradeda ir yra Ventos upės „krikštatėvis“. Tai paliudijo ir Venių kaime gyvenę žemdirbiai. Po to mudu su tuomet itin smalsiu broliu važiavom kelias dienas su „Zazu“ Pavenčiais – pro Ušnėnus, Beržėnus iki Kalniškių ir galop išspausdinom Kelmės rajono laikraštyje ciklą reportažų apie žmonėms teikiamą gerovę Pavenčiuose, kurią atnešė per 60 metų Didžioji spalio socialistinė revoliucija.
Beje, Kęstas, brolis, ilgainiui redaktorius Ukmergėje, ten besiilsintis arti A. Svarinsko, tarnystę armijoje atliko Ventspilyje – ten Venta įteka į jūrą.
Tada ir „gamtografija“ buvo iki kvailumo ideologizuota. Tada partkomo papeikimą gavo laikraščio darbuotojas, svajingai žvelgęs į langą ir parašęs: „Viskas prasmego į praeitį kartu su Tarybų valdžia, atnešusia šviesą į Pamyro papėdę“.
Atsiprašinėjo žmogutis. O ką – valgyt norisi visais laikais...
Čia pastebėsiu, kad Kelmės rajone yra ypač daug žavingų ežerų. Apie juos nerealiai darbštus Algimantas Bitvinskas, – kolega redakcijoje ir kaimynas, „su šarmu bernas“ – yra net fotoalbumėlį išleidęs. Tai A. Bitvinskas yra man iš Vilniaus parvežęs poeto P. Širvio ranka rašytą gatvėje brangų popieriuką-laiškutį, kuriame minėjo matęs dar „liepsnojančią Kelmę, kai nuogas su kitais lietuvių kareiviais brido per Dubysą...“
Šį faktą yra patvirtinęs buvęs 156-ojo šaulių pulko vadas Vladimiras Lunia (1906–1992), kai su rašytoju-žurnalistu Stasiuku Kašausku, eidami buvusių kovų keliais, sykiu vakarojome Kelmės rajono „Pergalės“ kolūkyje, ant nuostabaus Dubysos kranto.
Karas buvo palietęs, sudrumstęs ir daugybės kelmiškių gyvenimus. Ne sykį laikraščiui kalbinau ir Berlyne kariavusius. Ne laisva valia. Ne laisva valia teko lietuviukui, rokiškiečiui Pauliui Širviui, iki savo Poezijos „Beržakalnio“ bristi per Dubysą, bėgti iš mirties lagerių, vaduoti Kelmę, nužvalgyti dangų virš Žemaitijos kalvynų, – toks likimas teko, toks likimas – išlikti gyvam, dar „pajūreiviauti“, dar ir dabar tebedainuojamam „vyriokui nuo Sartų...“
Lietuvių sąžiningumas atkėlė Lietuvą iš kolektyvinio skurdo, gaubusio šeimas po karo beveik 15 metų. Iki „Beržinio eros“. Prasigyvenom. Išlaisvėjom tiek, kad būtų visai neblogai „Parduoti parduotuvę“, nes prekių gausumas, godulys ir pavydas sudrumstė žmonių protelius ne mažiau negu karas. Bet juk parneštas akmuo – nesunkus, tiesa?