Parodija televizijos vardu

Visuotinės diržų veržimo akcijos fone, kai net ledų kaušelis vafliniame indelyje ant suoliuko parke yra ganėtinai didelė prabanga, visi gūžiasi prie televizoriaus ekranų. Suleidžiame akis kaip alkani į nerealų realybės vaizdą mirguliuojančiame ekrane ir tikimės... gerų naujienų. Kažin, ar mus ištiks kada tokia neapsakoma laimė, kai vietoj žodžio „krizė“ visu garsu kas nors ekrane rėks „krizė baigėsi“? Ar greičiau sulauksime laiko, kai vietoj pirmojo žodžio „mama“ krizės vaikai šūktelės „sunkmetis, mamyt“..?

Pasiduodu visuomenės spaudimui ir aš. Griūnu ant sofos, apsisiaučiu pledu tarsi skydu nuo blogybių, tūnančių už mano kambario sienų ir... spusteliu dulkėtą (niekada televizoriaus pernelyg nemylėjau) televizoriaus mygtuką ir įbedu akis į žybsinčią reklamą. „Taupykite – šis indelis net 20 procentų pigiau!“, - sako man storažandė nugrimuota teta iš ekrano. „Langai – už krizinę kainą“, - sako į roboto balsą panašiu tonu kažkoks už mane jaunesnis „specialistas“. Kitu kanalu transliuojama diskusijų laida, kurioje, kaip vakar, užvakar ir praeitą savaitę, kažkas kažko nepasidalija, kažkas nenusprendžia iš ko atimti paskutinį kąsnį – iš bedarbių, ligonių ar pensininkų. Kiti kanalai irgi neatsilieka – kažkoks holivudinis dievaitis bando išgelbėti pasaulį, sprogdindamas viską, kas tik juda aplink, čia pat ir soliariumų nimfos sprendžia kriminalinius detektyvus. Pavargau akimirksniu. Tiek daug „peno“ mano ausims ir akims, kad nespėju susivokti.

Visuotinė žmonių bukinimo akcija tęsiasi – matyt kažkam labai paranku turėti kvaištelėjusių, negebančių mąstyti individų tautą. Ji labiau paklūsta godžioms valdžios rankoms ir elgiasi pagal numatytą scenarijų. „Pripumpuosi“ žmonių smegenis, įteigsi, jog žolė mėlyna, ir jie tau net prabudę vidurnaktį išpyškins, jog taip ir yra. Praėjo tie laikai, kai žingeidumas vijo po patalais išsitraukti žibintuvėlius ir tiesiog ryte ryti knygas – galbūt net tas, kurias draudė tėvai, bet buvo itin įdomios ir atsakančios į opius tavo klausimus, kai norėjosi domėtis kažkuo daugiau, nei dabar pateikia kramtymo funkciją atliekanti televizija. Tačiau kol kas karaliauja visagalė televizija, siūlanti „informaciją“, kurią daugelis priima už gryną pinigą.

Norėčiau spustelėti tą patį mygtuką ir išjungti tą tarškalynę, bet negaliu – reiktų išsiurbti kilimą, bet palauksiu kol už elektrą reiks mokėti mažiau – naktimis visame daugiabučiame name atgyja skalbimo mašinos, dulkių siurbliai, sulčiaspaudės ir kiti elektriniai prietaisai. Taupumas. Dukart. Be to, tyla be televizoriaus tarsi nenormali – girdžiu, kaip kaimynai barasi, mat vėl algas nukarpė ir vaikus išlaikyti darosi vis sunkiau. Ką jau kalbėti apie tą itališkų ledų kaušelį parke ant suoliuko... Tyloje girdžiu ir kapsintį vandenį iš krano – mintyse rieda skaičiukai, mėnesio pabaigoje man virsiantys į skaudžiai sunkius mokesčius... Ne, tyla nėra gerai.

Geriau gyvensiu su televizija – čia juk gražu, miela, šviesu, viskas įprasta ir net mokama atmintinai – ką televizija rodė prieš dešimtmetį, pridėdama žodį „premjera“, dabar kartoja pasiteisindama: „žiūrovu prašymu, mes vėl rodome...“. Pykina. Pykdo. Erzina. Gal dar neužaugau... O gal užaugau per daug – Kalėdų senelio nėra, dantukų fėjos irgi. Kaip ir geraširdžių dosnių dėdžių, sėdinčių valdžioje, savo noru susiveržiančių savo storus pilvus prieš ekranus vardan to, kad liaudžiai geriau būtų... (Juk už ekranų jie ir toliau statosi milžiniškas vilas draustiniuose, paežerėse, pajūryje, nacionaliniuose parkuose bei už tuos pačius mūsų visų pinigus atostogauja toliausiuose ir prabanga tviskančiuose žemės kampeliuose, visą tai vadindami „komandiruotėmis“, „ryšių palaikymais su kitais vadovais, valdžios atstovais“...)

Gink Dieve, negaliu teigti, jog viskas, ką mums sukramto ir pateikia televizija yra blogis – gėrio taip pat yra, tačiau sugebėjimų atsirinkti, kas tiesa, kas melas, kas išgalvota, kas pagražinta, o kas tikra, reikia turėti nemažai. Mat tas, kuris akių nenuleidžia nuo ekrane vykstančio gyvenimo, tikrai nesupras...

Todėl meskite į mane akmenį, bet televizorių kol kas užmiršiu. Įsijungsiu tik vienu atveju – jei sužinosiu, kad atėjo „tas metas“, kai pilkšvame ekrane didelėmis raidėmis atrasiu užrašą: KRIZĖ BAIGĖSI. O iki tol... man reikia suskaičiuoti žuvėdras pajūryje, prisirinkti maišelį akmenėlių, pauostyti visas spėjusias pražysti gėles ir medelius, pasivažinėti dviračiu už miesto, susitikti su draugais ir pasijuokti, paniūniuoti žvaigždėto dangaus fone... Tiek darbų, tiek tikro, realaus gyvenimo, sparnuotų minčių ir noro tikėti šviesiu rytojumi, jog neturiu laiko spaudinėti spalvotus mygtukus, tikėdamasi, jog kažkas man kažką parodys, papasakos, pasakys, pameluos... Ar netgi nustebins ta laukiama fraze... Tos frazės pasiieškosiu pati.

Išjungiu televizorių ir einu gyventi. Eikite gyventi ir Jūs.