Palangos įkvėpta jaunosios kartos rašytoja pristatė naujausią savo kūrinį

Penktadienio pavakare į susitikimą Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje pakvietusi jaunosios kartos rašytoja Monika Budinaitė kartu su leidyklos „Charibdė“ redaktore Rita Kubiliene su palangiškiais kalbėjo ne tik apie trečiąją rašytojos knygą „Kanifolijos dulkėse“, bet ir apskritai apie kūrybą ir nuolat aplink sklandančias mūzas. Beje, Monika su malonumu priminė, jog rašyti ją įkvėpė būtent Palanga, kurioje su šeima praleido trejus metus.

Viršelis atspindi siužetą
Kaip pristatė R. Kubilienė, Monikos kitos dvi knygos – „Geismo dukterys“ ir „Knyga ištrintu skyriumi“ – sulaukė nemenko jaunosios rašytojos gerbėjų dėmesio ir buvo išpirktos, naujausioji jos knyga „Kanifolijos dulkėse“ išleista prieš dvejus metus.
M. Budinaitė rašo psichologinio pobūdžio knygas, ji mėgsta analizuoti žmonių tarpusavio santykius. O paskutiniojoje knygoje pasakojama apie baleto artistus Gerdą ir Kajų. Paaiškino ir ką gi reiškia pavadinimas, nes ne visiems žinoma, kas yra toji kanifolija – balti milteliai, išgaunami iš spygliuočių medžių sakų, kuriais tepami baleto artistų bateliai.
„Knygos viršelis nupasakoja visą knygos siužetą. Balta spalva – kaip tie milteliai, o raudona ryški plunksna tarsi sufleruoja apie knygoje aprašomą dramatizmą“, – pasakojo redaktorė.
Neveltui rašytoja pasirinko pagrindinius knygos veikėjus pavadinti garsios Hanso Kristiano Anderseno pasakos „Sniego karalienė“ personažų vardais. Nuo mažens patyrę nesėkmių, palikti šeimos, nemylimi, jie į gyvenimą kabinasi kaip išmanydami ir tarsi atkartoja pasakos herojų likimą, tik visai kitoje erdvėje, kitokiame – šiuolaikiniame – pasaulyje.

Ryškūs personažai
Šalia pagrindinių veikėjų, kaip pasakojo rašytoja M. Budinaitė, esama ir kitų veikėjų siužeto linijų, ne ką mažiau įtraukiančių į veiksmą. Pavyzdžiui, kaip teigė M. Budinaitė, kurdama bohemiško dailininko Oskaro personažą, ji pati juo labai susižavėjo.
Ne ką mažiau įtraukiantis ir Redos – Oskaro mamos – personažas. Moteris, dirbusi televizijoje, buvusi dėmesio centre, pavargo ir įklimpo į depresiją, iš kurios, atrodė, niekas nebeištrauks.
„Pavaizduoti veikėjai taip pat kovoja su tam tikrais išgyvenimais. Jie jaučiasi vieniši, nesuprasti. Manęs kažkada yra klausę, kodėl ši knyga tokia liūdna, bet aš nemanau, kad ji yra liūdna, ji tiesiog apie mus visus“, – kalbėjo Monika.
Jauna moteris papasakojo, jog ji pati yra dirbusi televizijoje, tad teko pabūti šiame pasaulyje, o Redos personažas būtent ir atspindi jos patirtį. „Galbūt ir norėjau pavaizduoti ten vyraujančią, galima sakyti, tuštybę“, – sakė Monika.
Ji prisipažino, kad norint aprašyti baleto pasaulį, jai teko apsilankyti ir baleto artistų pasirodymuose, stebėti jų repeticijas, nes ji pati nėra šokėja. „Stebėjau tyliai kamputyje, kaip šokėjai repetuoja ir galiu drąsiai sakyti, kad mačiau kovą, nusėtą ne tik prakaito, bet ir kraujo lašais. Tą minėjau ir savo knygoje, – apie įkvėpimo ieškojimus pasakojo rašytoja. – Kodėl pasirinkau nagrinėti baleto temą? Galbūt todėl, kad norėjau parodyti, kaip sunkiai galima siekti svajonės, kaip norisi būti pastebėtiems, kai to nebuvo sulaukta vaikystėje“.

Analizuoja santykius
Monika atskleidė, jog save kaip rašytoją ji atrado būtent Palangoje. Čia su vyru ir dar visai mažu sūneliu ji gyveno trejus metus. „Atradau save ir šį atradimą išsivežiau į Vilnių“, – nusišypsojo rašytoja, už šį įkvėptą pasitikėjimą dėkojusi būtent kurorto aplinkai.
Šiuo metu jaunosios kartos rašytoja gyvena kiek kitokiu ritmu. Jų šeimą, kurioje jau auga penkerių metų sūnus, prieš penkias savaites papildė ir dukrytė. „Šiuo metu esu reikalinga savo mažajai dukrelei, todėl prisėsti rašyti sunku, tačiau rašyti galiu ne tik fiziškai, bet ir galvoje. Kai rašiau ankstesnes savo knygas, visko buvo, kartais dėmesio pristigdavo sūneliui, vyras pagelbėdavo, kai norėdavau greičiau pabaigti knygą. Aš rašau apie žmonių tarpusavio santykius. Nesvarbu, kokia beatrodytų mano šeima tobula, palyginti su mano kuriamų personažų šeimomis, aš vis tiek visada analizuoju mūsų santykius, o ką analizuoti, atsiranda. Net ir eidama gatve aš nuolat stebiu praeivius, pamačiusi išskirtinę asmenybę, aš galiu sutapatinti su savo kuriamais personažais, jiems pridėti tam tikrų spalvų“, – sakė rašytoja.
Palangiškiams Monika prisipažino, kad sukurti pastarąją knygą jai prireikė metų. „Bet jei atvirai, parašiusi šią knygą buvau nusprendusi ją ištrinti. Tačiau redaktorė Rita norėjo ją perskaityti ir ji man pasakė, kad jei bus labai blogai, galėsiu ištrinti. Aš buvau labai pavargusi nuo šios knygos. Metai nėra toks ilgas laiko tarpas, kad būčiau turėjusi pavargti, bet aš išsekau emociškai“, – prisipažino M. Budinaitė.
Redaktorė R. Kubilienė pagyrė Monikos gebėjimą labai puikiai pavaizduoti miestą. „Lietuvių literatūroje labai reta atvejų, kai taip vaizdžiai apibūdinamas miestas, mūsų rašytojai labiau linkę aprašinėti kaimišką peizažą. Knyga apskritai labai kinematografiška, galima pagal ją drąsiai statyti filmą. Gal kada ir sulauksime“, – sakė Rita.
Rašytojos paklausus, ar padėjusi savo knygoje tašką, ji nesijaučia kažko dar nepadariusi, Monika atsakė, kad toks jausmas aplanko visada. „Savo pirmosios knygos aš visai nebenoriu atsiversti. Su laiku keičiuosi aš pati, keičiasi ir mano mintys, visai kitaip pradedu mąstyti, tad ir parašytų kadaise minčių šiandien nebegaliu suprasti“, – šyptelėjo autorė.