Palangos draugas Saulius Skvernelis: „Testosterono politikoje turi būti!“

Jeigu Palanga rinktų žmogų, kuris, joje negyvendamas, svariausiai per paskutinius trejus metus prisidėjo prie sprendimų, vedančių į didžiausius pokyčius kurorte, Saulius Skvernelis, buvęs premjeras 2016–2020 metų Vyriausybėje, o dabar – vienas partijos „Vardan Lietuvos“ kūrėjų  (partijos suvažiavimas vyksta šiandien, sausio 29 d.) ir visada – didelis Palangos draugas, neabejotinai labiausiai pretenduotų į tokią nominaciją. Jam pritarus, Šventosios jūrų uostas ir teniso kortai Gėlių aikštėje, buvo perduoti Palangos miesto savivaldybei. Būtent jis 2020 metų rudenį sustabdė legendinės „Auskos“ vilos Palangoje privatizavimą ir ją perdavė valdyti Palangos miesto savivaldybei. S. Skvernelis praėjusių metų pabaigoje mielai atsakė į žurnalo „Lietuvos pajūris“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partnerio, klausimus – ne tik apie Palangą.

– Jūs – dažnas svečias Palangoje. Kas jus taip į ją vilioja? Jūra?

– Jūra – pagrindinis dalykas (šypteli). Man ji labai patinka. Nežinau žmonių, kuriems jūra visai nepatiktų. Žinoma, ir Palangos oras, pušys, žmonės, puiki galimybė atitrūkti nuo kasdienybės ir pailsėti.

Palanga per paskutinius 10 metų pasikeitė neatpažįstamai. Žavi šiuolaikiška infrastruktūra. Man labai priimtina Palangos, kaip šeimų kurorto, koncepcija, kurią visada puoselėjo ir puoselėja Palangos meras (Šarūnas Vaitkus, – aut. past.).

Šiandien Palanga net nesilygina su ta, kurią matėme prieš 10 metų – apšnerkšta pakampėse, su „būdelėmis“ J. Basanavičiaus gatvėje, treninguotais vaikinais ir rusiška muzika. Palanga tapo modernia, vakarietiška, itin draugiška šeimoms.

Man labai patinka ir Neringa, ir Klaipėda, bet labiausiai – Palanga.

– Nevengiate J. Basanavičiaus gatvės?

– Nevengiu, nors, prisipažinsiu, ir jos didelis fanas nesu.

– Dažnai joje išgirstate: „O, žiūrėk, eina Skvernelis“?

– (Šypsosi). Būna, kad išgirstu. Bet dažniau pora, einanti priekyje, kumšteli vienas kitą (šypsosi), pasišnabžda ar žvilgsniais palydi.

Jau metus vaikštau be jokios apsaugos, kurią gauna kiekvienas premjeras. Neslėpsiu: per metus be jos man teko susidurti ir su keliais piliečiais, kurie priėję man bandė savo nuoskaudas išlieti (šypteli). Vienu tokiu atveju – ir Palangoje. Bet nieko – trumpai šnektelėjome, nors jie gerokai daugiau šnekėjo negu aš (šypteli), pasiaiškinome.

Suprantu, kad kai kuriems žmonėms, pamačius veidą iš televizijos, kyla emocijos. Visada stengiuosi tokiais atvejais būti draugiškas – pasisveikinu, net „selfį“ sutinku pasidaryti.

Žinoma, tokio bendravimo gatvėje ribos turi būti. Ypač, kai esu su šeima viešoje vietoje.

– Tokio dėmesio, kokio iš jūsų sulaukė Palanga jums esant premjeru, galėtų pavydėti bet kuri šalies savivaldybė. Jums pritarus, Palangai buvo pavesta valdyti Šventosios jūrų uostą, jūs ryžtingai siekiate jo darbų finansavimo Seime. Jūs sustabdėte poilsio namų „Auska“ privatizaciją ir perdavėte valdyti Palangai. Teniso kortai kurorte taip pat jūsų sprendimu buvo perduoti Palangai. Kodėl tai padarėte daug nesiginčydamas?

– (Šypsosi). O kodėl būčiau turėjęs tai daryti (ginčytis – aut.)? Palanga – visų mūsų. Ji – Lietuvos reprezentacinis veidas, didžiausias šalies kurortas. Su savo oro uostu, o dabar – ir su savo jūrų uostu. Vien dėl jų Palanga – itin reikšminga.

Palanga, prie jos vairo stojus merui Šarūnui Vaitkui, labai moka ginti savo interesus – argumentuotai, stipriai, ko ne visada gali pasakyti apie kitas savivaldybes ir kai kuriuos kitus merus.

Mano pirmoji pažintis su meru (Š. Vaitkumi – aut. past.) įvyko man dar dirbant Lietuvos policijos generaliniu komisaru, kuomet teko spręsti daug klausimų, būdingų kurorto teisėsaugai.

Prisimenu, kad jis drįsdavo skambinti ir gerokai po darbo valandų ar net savaitgalį. Ne dėl savęs – dėl Palangos reikalų.

Man džiugu, kad manote, jog prisidėjau prie Palangos reikalų. Bet patikinu, kad ir kitų savivaldybių merai, kurie siekė spręsti aktualius savo savivaldybių klausimus, sulaukė mano vadovaujamos Vyriausybės – ir drįstu sakyti, – mano asmeninio dėmesio.

Aš – toks: neskirstau žmonių, ir savivaldybių, reikšminga ar ne, gera ar ne.

– Ar Palangos meras Šarūnas Vaitkus – jūsų draugas?

– Manau, kad jis per ne vienerius mūsų pažinties metus man tapo tokiu. Tikiuosi, kad ir jis mane juo laiko. 

Natūralu, kad mes su vienais žmonėmis užmezgame tvirtesnius, draugiškus santykius, nei su kitais. Ar ne?

Kaip sakiau, Šarūno aš nepažinojau anksčiau. Jis man nuo pat pradžių paliko nestandartinio žmogaus įspūdį – akivaizdžiai sprendimų priėmėjo, dalykiško, itin savo miestą mylinčio žmogaus.

Didelės naujienos jums nepasakysiu: dalis merų, kaip Palangos meras (Š. Vaitkus – aut. past.) yra itin aktyvūs ir energingi, o kai kurie – nelabai. Man Šarūnas – net toks hyperaktyvus, gerąja žodžio prasme, itin mokantis bendrauti. Beje, kiti sako, kad ir aš toks (šypteli).

Man vadovaujant Vyriausybei kai kurie merai nėkart nebuvo atvažiavę į Vyriausybę. Matyt, jiems patiems to pirmiausia nereikėjo. Prisipažinsiu: visų šalies savivaldybių merų dėl to nė nepažįstu.

– O ar prabudęs vidury nakties išvardintumėte visus dabartinius ministrus?

– Galėčiau, bet jūsų klausimo potekstę suprantu – daugelio viceministr

ų negalėčiau įvardinti. Dar daugiau: tik apie labai keletą šio kabineto narių galėčiau ką nors gera pasakyti.

– Anksčiau sprendimai buvo priimami medžiojant ar kaitinantis pirtelėse. Tokios praktikos dabar išnykusios, tačiau kiek neformalus bendravimas, jau ne pirtelėse, yra svarbus šiandien priimant sprendimus? Ar toks bendravimas – ydingas?

– Negalima būtų sakyti, kad be jo, bendraujant tik oficialiai, varstant kabinetų duris, svarbiausi sprendimai neįvyktų. 

Man ir neformalus bendravimas – tinkamas, svarbu, kad būtų bendraujama. Kaip premjeras buvau užsibrėžęs aplankyti visas 60 šalies savivaldybių ir savo akimis pamatyti, kaip jos gyvena, tačiau mano planams sutrukdė liga (S. Skvernelis sirgo ir įveikė limfomą, – aut. past.).

– Užsiminėte apie ligą. Kokia būtų jūsų asmeninė žinutė visiems mūsų abiejų bendraamžiams, ir vyresniems vyrams, kurie statistiškai Lietuvoje nelabai skuba prevenciškai tikrintis ir dažnai ieško pagalbos tik suriesti į ragą ar kai jau vėlu?

– Mano žinutė labai aiški: tikrintis. Daryti tai reguliariai ir nebijoti. Kaip pareigūnas aš kasmet tikrindavausi. Būtent vieno tokio patikrinimo metu, kuomet nejaučiau absoliučiai jokių ligos požymių, man ir buvo aptikta limfoma.

Prevencija – kaip ir visur gyvenime – yra labai svarbu. Ypač, jeigu esi vyresnio amžiaus žmogus. Lietuvoje vyresnio amžiaus asmenims turime bene penkias valstybės remiamas prevencines  programas. Vyrams – ir prostatos, ir kraujagyslių, ir širdies ligų, ir kitų ligų. 

Nebijokime ir pasinaudokime jomis! Nors, žinoma, yra ir taisytinų dalykų mūsų medicinoje, kokia ji fantastiška bebūtų.

O kai tau jau – 50 ar daugiau, svarbu daugiau dėmesio skirti ir savo emocinei sveikatai.

Prisipažinsiu: dėl užimtumo ir streso nemažai ir aš buvau išbalansuotas, nors iki tos ligos tai nejaučiau ir net apie tai daug negalvodavau.

Kartais valgydavau priešokiais ir bet ką, ne itin daug judėdavau, nors „draugauju“ su sportu. Tad keisti gyvenimo būdą – ir save – niekada nėra vėlu (šypteli).

– Jūs steigiate naują partiją „Vardan Lietuvos“, apie kurią išskirtinai palankiai atsiliepė ir dauguma politologų. Kvietimą jungtis į partiją pasirašė visi 13 frakcijos „Vardan Lietuvos“ narių, žinomų politikų be dėmių ant savo reputacijų. Vadinasi, nesugadinote reikalų prie Vyriausybės vairo? Kitaip nebūtų pavykę rasti bendražygių naujai partijai steigti, ar ne?

– Savęs negaliu girti – man tai keistai atrodo, nors kartais to pasigyrimo reikia. Ypač politikoje.

Norėčiau, kad patys žmonės palygintų Vyriausybes – tą, kuriai man teko vadovauti, dar ankstesniąją ir šią. Tikiuosi, kad daugelis sutiks, kad skirtumas – akivaizdus: nuo socialinės politikos iki užsienio reikalų, kaip buvo kalbamasi – apie koronaviruso pandemiją – taip pat.

Kalbant apie pastarąją, dabar situacija – gerokai blogesnė, nors vakcinų – kurias, beje, mes nupirkome – yra daug ir jos kiekvienam yra prieinamos.

Man atrodo, kad mano (vadovaujama) Vyriausybė dirbo dorai ir sąžiningai, ir pabrėžiu – nuolat galvoje turėdama visų Lietuvos žmonių interesus, nors, žinoma, juos suderinti kartais – labai sunku ar net neįmanoma.

Tik vieną faktą noriu pateikti: per pandemiją, man vadovaujant Vyriausybei, Lietuvos ekonomika augo sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje. Ir dabar – ne be „įsibėgėjimo“ 2016–2020 metais – dar auga. Manau, kad mums pavyko padaryti didelį proveržį socialinėje politikoje, stiprinant paramą šeimoms, labiausiai mūsų visuomenenės pažeidžiamoms grupėms, pavyzdžiui, neįgaliesiems, pensininkams.

Mūsų mokestinė reforma leido sustiprinti šalies viduriniąją klasę. 

Pertvarkėme valstybės tarnybą, pradėjome šalies aukštųjų mokyklų reformą.

Būtent mūsų Vyriausybė pasiekė, kad šalies gynybai būtų skiriami du procentai nuo bendrojo vidaus produkto.

Žinoma, kai kas visa tai jau užmiršo, o gaila. Be abejo, būta ir klaidų – dabar kai ką, matyt, kitaip darytumėme. 

– O kas nepavyko?

– Galbūt „užstrigome“ su sveikatos reforma. Tiesiog negalėjome gi nuspėti koronaviruso pandemijos. Buvo „buksavimo“ ar net klaidų pertvarkant švietimo sistemą – universitetų pertvarkos pradžia ir konsolidavimas nebuvo toks spartus, kaip mes tikėjomės.

Universitetai veikia autonomiškai, yra įvairios interesų grupės, tad tie sunkumai, su kuriais susidūrėme – logiški, suprantami.

Galbūt reikėjo sparčiau žengti ir pertvarkant bendrąjį ugdymą švietimo sistemoje.

Kalbu atvirai: man dabar rodosi, kad mes atidarėme vienu metu pernelyg daug frontų. Ko gero, reikėjo nusimatyti mažiau prioritetų.

Kita vertus, mano vadovaujama Vyriausybė, kaip komanda, dirbo „užsivedusi“, vieningai, drįstu sakyti, efektingai, nors, kaip dažnai įprasta Lietuvoje, dabar jai girdime kritikos – ne visada pelnytos.

– Ar jau aiškiai žinote, kokia bus partija „Vardan Lietuvos“? Ar nėra pavojaus, kad ji taps viena iš daugelio partijų registre?

– Ji nėra kuriama vadovaujantis emocijomis, siekiant ką nors pamokyti ar panašiai. Tai niekur nevestų. Mes su bendražygiais ėjome link jos natūraliai, suvokdami, kad tos kraštutinės, radikalios pažiūros, kurių pastaraisiais metais atsirado Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungoje, nėra gerai žmonėms ir pačiai valstybei.

Jau pradėjus dirbti šiai Vyriausybei, kai kas joje ėmė vadovautis daliai „valstiečių ir žaliųjų“ (S. Skvernelis nebuvo LVŽS narys, – aut. past.), ir man asmeniškai, nepriimtinu principu: „Kuo blogiau šiai Vyriausybei ir valstybei, tuo geriau mums“. Nusprendėme, kad delsti nereikia. Tai buvo ilgas ir sunkus sprendimas, bet, esu įsitikinęs, – teisingas.

Tarp „Vardan Lietuvos“ 14 steigėjų yra net du premjerai (Algirdas Butkevičius ir Saulius Skvernelis, – aut. past.), daug patyrusių parlamentarų, jaunų perspektyvių politikų (kvietimą jungtis į partiją, be S. Skvernelio, pasirašė visi 13 Demokratų frakcijos narių: Vytautas Bakas, Rima Baškienė, Algirdas Butkevičius, Domas Griškevičius, Linas Kukuraitis, Rūta Miliūtė, Laima Mogenienė, Laima Nagienė, Lukas Savickas, Algirdas Stončaitis, Zenonas Streikus ir Tomas Tomilinas, – aut. past.).

Mums visiems valstybė ir jos interesai yra aukščiau negu kieno nors partiniai interesai.

Pabrėšiu ir tai, kad partiją kurti mus skatino ir mūsų rinkėjai, visi žmonės, kuriems „valstiečių“ radikalėjimas nebuvo priimtinas. Steigiama partija bus centro kairės politinė jėga. Yra pakankamai daug politinių jėgų, kurios deklaruoja esančios kairėje, mūsų bus išskirtinis dalykas, kad mes orientuojamės į kairės pakraipos socialinę-ekonominę politiką, bet kalbant apie vertybinius pagrindus, valstybę, valstybės pagrindinius atributus, konstitucinius elementus, esame tautinių pažiūrų arba nacionalinės valstybės šalininkai.

– Jums leidus, jus, greičiausiai būsimą naujos partijos pirmininką, patestuosiu...

– Prašau.

– Koks „Vardan Lietuvos“ požiūris į abortus?

– Manau, kad kiekviena moteris turi turėti tokią teisę pati pasirinkti. Tai – mano asmeninis požiūris. Dar ne būsimos partijos.

Kai vadovavau Vyriausybei, siekėme užkardyti kelią, kaip vadinu, ekonominiams abortams. Tai yra tuomet, kai moteris priima tokį sprendimą dėl ekonominių priežasčių – negalėjimo vaikeliu pasirūpinti.

Valstybės uždavinys, kad tokių atvejų nebūtų. Žinoma, valstybės uždavinys – saugoti (vaisiaus) gyvybę, bet esu prieš draudimus.

– O ką jūsų partija žada LGBTQ? Getus, kaip kai kuriose Lenkijos vaivadijose, ar priimsite partnerysčių įstatymą? Tokį, kokio pageidauja ši bendruomenė?

– Nebus nei getų, nei tokio įstatymo, koks dabar yra pateiktas. 

Negali būti tik juoda ar tik balta. Jie – mūsų visuomenės nariai, jokiu būdu negalima ignoruoti jų. Tačiau ir diktuoti kitiems savo valios neturėtų.

Deja, mūsų visuomenė šiuo klausimu yra labai poliarizuota.

Tokia mūsų gyvenimo realybė, kad jūsų minėtos bendruomenės kai kurie reikalavimai yra sunkiai suprantami didžiajai daliai visuomenės. O dalis jos norėtų nepagrįstai užmerkti akis – girdi, apsimeskime, kad jų nėra. Tačiau jie yra.

Tikiu, kad „Vardan Lietuvos“ pasirinks vidurio kelią – leisti tokiems žmonėms savo santykius įteisinti. Tokia teisinė reguliacija nebūtų tokia, kaip sudarant tradicines šeimas. Bet, skirtingai nei siūlo kai kurie oponentai, nebūtų registruojami savotiški „uabai“ turtinių santykių pagrindu.

Esu už vidurio kelią: numatytų teises, bet nenumatytų įsivaikinimo galimybės, antros pavardės, sudarius tos pačios lyties partnerystę, suteikimo kitam partneriui, tokia partnerystė nebūtų sudaroma Santuokų rūmuose.

Mano manymu, tokią partnerystę būtų galima įregistruoti notariškai arba gyventojų registre.

Tokios teisinės reguliacijos reikia, bet nematau poreikio ypatingoms emocijoms ar patosui (entuziazmui, – aut. past.) dėl to. Ir, žinoma, tai neturėtų būti politinės darbotvarkės dalimi.

– Ar bus jums paprasta pagal įstatymą surinkti du tūkstančius partijos steigėjų?

– Priklauso nuo to, kaip tai darysi. Renkant popierines anketas, tai nebūtų paprasta. Ypač, jeigu siekiant suburti tiek visuomeniškai aktyvių žmonių, kurie jau dalyvauja politikoje, yra demokratinės visuomenės nariai, turintys įdomių idėjų ir kilnių tikslų.

– Ar spės „Vardan Lietuvos“ pasirengti savivaldos tarybų rinkimams 2023 metais? Ar kalbatės su žmonėmis regionuose dėl prisijungimo prie jūsų partijos?

– Taip, tokie pokalbiai vyksta ir, manau, kad spėsime minėtiems rinkimams tinkamai pasirengti. Kol kas partijos skyrių formaliai negali būti, bet užuomazgos jau yra. Partijos steigiamasis suvažiavimas planuojamas naujųjų metų pradžioje.

– Jums esant Ministru Pirmininku, Lietuva aktyviai dalyvavo Kinijos 16+1 bendradarbiavimo su Europos Sąjunga formate. Kinijos rinką pasiekė Lietuvos pieno, mėsos produktai. Šiandien Kinija ir Lietuva – jau ne tin draugiškos valstybės, o verslo saitai nutrūko ar trūkinėja. Kas dėl to kaltas?

– Mūsų Vyriausybė tęsė dar buvusios Vyriausybės, kuriai vadovavo socialdemokratas Algirdas Butkevičius, darbus. Objektyviai žiūrint, buvo nuveikta nemažai – Lietuvai gerokai atsivėrė jūsų minėtos rinkos Kinijoje. Kai dėl Tibeto dvasinio lyderio Dalai Lamos vizito kažkuriais metais į Lietuvą, Kinija gerokai supyko, mūsų santykiai jau buvo nutrūkę. Reikėjo ne vienerių, ir ne penkerių metų juos atstatyti ir vėl pradėti su kinais kalbėtis. Mums tai pavyko, o naujoji valdžia, matome, vėl nubraukė viską. Gaila, bet, deja, taip yra.

– Dabartinė Vyriausybė deklaruoja vadinamąją vertybinę užsienio politiką. Ar pragmatizmas – jau atgyvena?

– Politika turi būti vertybinė. Mes negalime atsitraukti ar paminti pagrindinių žmogaus teisių, laisvių ir demokratijos principų, kurių laikosi ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės.

Tačiau joms netrukdo, išlaikant savo vertybines pozicijas, turėti ir ginti savo ekonominius interesus.

Tai – du skirtingi dalykai.

Pažiūrėkime, kas dabar gavosi Lietuvoje: ši konservatorių Vyriausybė deklaratyviai skelbia vertybinę užsienio politiką, tačiau susipyko su kaimynais – ir artimais, ir tolimais – neturi būtinų diplomatinių santykių.

Tai nėra išmintinga. Mažų mažiausia. Tai tikrai neatspindi Lietuvos žmonių interesų. Mūsų žmonių, visuomenės, interesai – ir, žinoma, ekonominiai – turėtų būti svarbiausi ir aukščiau visko kiekvienai Vyriausybei.

Tuo esu įsitikinęs kaip Lietuvos Respublikos pilietis, politikas ir vienas iš partijos „Vardan Lietuvos“ kūrėjų.

Kaip matome, Europos Sąjungos vertybės nesutrukdė kadenciją baigiančiai Vokietijos kanclerei Angelai Merkel paskambinti nelegetimiam (neteisėtam), autoritariniam, pasaulio bendruomenės nepripažintam, bet faktiniam Baltarusijos vadovui (Aleksandrui Lukašenkai, – aut. past.), sprendžiant migrantų krizės Europos Sąjungos rytiniame pasieny klausimus.

Beveik be išimčių Vakarų pasaulis pripažįsta, kad šis žmogus nėra šalies vadovas de jure, tačiau jis toks yra de facto. Tačiau ši Lietuvos Vyriausybė ignoruoja tai. Ir tai neatitinka Lietuvos žmonių interesų. 

Lygiai tą patį galiu pasakyti apie mūsų santykius su Kinija.

Patinka ar ne kam nors Lietuvoje, tačiau Kinija yra galia, viena sparčiausiai augančių pasaulio ekonomikų – su ja neturėti jokių santykių, arba – tik labai ribotus, yra negerai.

– Kai paskelbėte apie „Vardan Lietuvos“ kūrimą, vienas jūsų kolega, Seimo narys iš Žemaitijos, ir, beje, kaip ir jūsų partija, tautiškumą deklaruojančios partijos pirmininkas, „Facebook“ kandžiai pastebėjo: „Skvernelis testosterono turi!“ Kalbant apie testosteroną (vyrišką hormoną, – aut. past.), Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, prieš formuojant dabartinę Vyriausybę, samprotavo nacionaliniam transliuotojui LRT, kad moterų politikių komunikacijoje yra mažiau testosterono nei vyrų diskusijose. Tad, kaip su tuo testosteronu – turi jo būti politikoje, ar ne?

– (Šypsosi). Reikia, aišku, kad reikia (šypsosi).

Mūsų visi sprendimai (dėl partijos sprendimo, – aut. past.) nesubrendo per vieną dieną – jie buvo brandinami, dėliojami paskutinius ketverius metus, ar panašiai. Ir juose, kaip sakote, testosterono – skubėjimo – nebuvo.