Paviliotas Indijos palangiškis

Šiuo laikmečiu, kai visi nuolat skuba, veikla veja veiklą, sunku tampa sugaudyti mintis, tuomet svarbu atrasti ramybę ir atsipalaidavimą. Ne visi žmonės be pagalbos sugeba patirti šį jausmą. Šioje srityje daug naudingų patarimų gali suteikti palangiškis Arūnas Dobilaitis. Jis vasaros metu pajūryje buria draugėn jogos mėgėjus, taip pat atlieka masažus – atpalaiduojančius ir netgi naudodamasis dainuojančių dubenų pagalba. O šaltuoju metų sezonu kelia sparnus į Indiją, iš kurios grįžta dar labiau patobulėjęs.

Kelionės tikslas – ne vienas
Ne vieną pusmetį jau Indijoje praleidęs Arūnas į Palangą grįžta patobulėjęs, įgijęs daugiau įgūdžių, kuriais mielai dalijasi su kitais.
Išrankiausius klientus gali pamaloninti masažu su dainuojančiais dubenimis. Sakoma, jog tokio masažo metu dubenų garsas kuria aplink žmogų ir žmoguje šventą erdvę, leidžia tarsi sustabdyti pasaulį ir išlipti. Išoriniai ir vidiniai veiksniai nutyla, o žmogui atsiveria galimybė giliai atsipalaiduoti, regeneruotis, pasinerti į save.
A. Dobilaitis pripažino, kad lietuvaičiai labiau mėgsta tradicinį masažą, kuris padėtų įveikti jaučiamą tam tikroje kūno vietoje fizinį skausmą, tačiau esama ir tokių, kurie ieško vidinės ramybės.
„Kai kurie labai įtarūs, kitoks masažas gali kelti klausimų, gal į kokią sektą aš čia bandau įtraukti, – šyptelėjo pašnekovas. – Aš to tikrai nebandau daryti. Matau, kam žmogus nusiteikęs, tad atlieku savo darbą“.
Ne pirmą kartą Arūnas vėl ruošiasi kelionei į Indiją. Ten jis bus pusmetį, po to vėl grįš į Palangą. Paklaustas, kokių tikslų vedinas jis išvyko pirmą kartą į šią svečią šalį, palangiškis atsakė, kad tikslo būta ne vieno. „Pirmiausia, išvykęs žiemai į Indiją, aš lengviau pragyvenu, nei pragyvenčiau būdamas čia. Ten šilta, tad išvykęs pamirštu visus komunalinius mokesčius už šildymą. Taip pat ten gaunu ekologiško maisto, iš niekur nevežamo – nusiskini vaisius nuo medžio. Sutinku ten be galo daug įdomių žmonių, o ir turiu laiko sau, galiu medituoti“, – savo kelionės privalumus vardijo A. Dobilaitis.

Kur laimė?
Sugrįžęs iš naudingos kelionės vyras, be abejo, stengiasi visu sukauptu gėriu pasidalinti. Kaip pripažino pašnekovas, sunku žmogų išmokyti medituoti, tiesiog reikia išjausti. „Jeigu mano mokytojas, kuris meditacija užsiima jau 50 metų, sako, kad tėra truputį pažengęs, pradedantysis, tai kokioje stadijoje tuomet esu aš“, – šyptelėjo palangiškis, meditacija užsiimantis jau du dešimtmečius.
Svarbiausia, anot jo, išmokti būti vienatvėje. Tai taip ne visiems lengvai įveikiamas uždavinys. Būdamas vienas žmogus labiau susikoncentruoja į savo mintis, atsiriboja nuo aplinkinių.
Paklaustas, koks kelias atvedė jį prie šių užsiėmimų, vyras atskleidė, jog skaudanti nugara. Kai ėmė ieškoti būdų, kaip skausmą numalšinti, jis atrado jogą.
„O joga nėra vien pratimai, pratimai tėra tik maža dalis – tai taip pat ramybės būsenos siekimas, dvasingumas, kuris mums įgimtas, o ne karjera, pinigai, kuriais daugiausiai ir vadovaujasi šiuolaikiniai žmonės, – pastebėjimą išsakė pašnekovas. – Žinoma, visiems mums reikia išgyventi, vien dvasinėmis vertybėmis žmogus gyvas nebus. Bet vis tiek ateina toks laikas, kai viską jau lyg ir išbando, vaikus užaugina, pasiekia karjeros aukštumų, sustoja ir supranta, kad nejaučia laimės. Kur laimė? Tuomet ir pradedama ieškoti laimės ištakų“.
Arūnas šyptelėjo, kad žmonės tikisi greitų rezultatų, kadangi toks laikmetis, tačiau tokių dalykų, kaip savęs ieškojimas, dvasingumo atradimas greit nepasiekiamas. „Kai pats pradėjau užsiiminėti joga, supratau, kad tai labai „veža“, tai man labai tinka. Visada pavydėjau žmonėms, kurie sugeba išgyventi iš savo hobių. Praktiškai, užsiiminėdamas tuo, kas tau patinka, nebeturi dirbti“, – šypsojosi palangiškis.
A. Dobilaitis pripažino, kad norint žmogui padėti masažo metu, būtina dalintis energija, jeigu to nedarysi, masažas netenka prasmės. „Dėl šios priežasties vakarais, po atliktų masažų, stengiuosi medituoti, dvasiškai išsivalyti“, – prisipažino pašnekovas. Žinoma, masažui reikia ir tinkamo fizinio pasirengimo.

Įvairių tipų keliautojai
Dvi žiemas jau praleidęs Indijoje Arūnas sutiko įvairiausių žmonių. Pasak jo, vieni į Indiją atvyksta ieškoti dvasinės pusiausvyros, siekia kuo daugiau pasinerti į save, kiti atvyksta ieškoti visai kitų dalykų, tokių, kaip narkotinės medžiagos, kurių Indijoje esama. Esama ir tokių, kurie į Indiją atvykę kaip turistai, apsistoję ten ilgam. Negalima pamiršti ir turistų, siekiančių pamatyti kuo daugiau objektų, pasižvalgyti po apylinkes, bet jų dvasiniai reikalai nedomina. Juo labiau, kad kai kurie budizmo maldos namai parengti būtent turistams – jie tarsi viešbučiai, kuriuose galima apsistoti, pasižvalgyti po teritoriją. Bet, žinoma, esama ir tokių, kuriuose vienuoliai pašalinių nelaukia.
„Indija arba patinka, arba nepatinka. Nėra viduriuko. Jeigu matysi tik purvą, šiukšles, tuomet, žinoma, ši šalis asocijuosis tik su nešvara. Tačiau esama daug vertingų dalykų“, – pripažino Arūnas.
Pašnekovas papasakojo, kad Indijos skurdžiausiuose kvartaluose išties jaučiamas vargas, ten šilta, tad nereikia nuo šalčio apsaugančių būstų. „Bet galiu pasakyti, kad indai jau labai vakarėja. Jeigu atvykėliai rengiasi tradiciniais indų drabužiais, tai vietiniai gyventojai dėvi įvairius išpieštus marškinėlius ar kitą mums, o ne jiems, labiau tradicinę aprangą“, – šypsojosi A. Dobilaitis.

Svetimas, bet pritapęs
Arūnas pastebėjo, kad Indijoje verda visai kitoks gyvenimas nei pas mus. „Indijoje gyvena labai daug žmonių, visi susigrūdę, keliaujant viešuoju transportu vietos net musei nelieka. Savajam ego vietos ten, ne taip, kaip pas mus, nelieka. Kartą įlipo vaikai į autobusą, vietos visai jau nebuvo, tačiau įsigrūdo, vienas jų padėjo man ant kelių kuprinę ir nei kiek dėl to nesuko galvos. Jiems taip įprasta, jie taip įpratę gyventi. Pas mus, neduok Dieve, prisilies kas, baisiausias dalykas atsitinka. Jeigu to nepriimtum, net keliauti būtų per sunku. O kai pritampi prie tokios aplinkos, tampi tarsi nematomas, pats savęs nebematai“, – įspūdžiais dalijosi palangiškis.
Atvykusį svečią indai, be abejo, pastebi dėl šviesios odos, jie ir smalsauja, iš kur jis atvykęs. Kur toji Lietuva retas kuris žino, tačiau jo vardą iškart atpažįsta. Pasirodo, Arūnas yra indiškas vardas, reiškiantis „Saulės dievo važnyčiotoją“. Šį vardą išgirsti Indijoje – ne naujiena. „Tad indai labai nustemba, kai pasakau savo vardą“, – šypsojosi Arūnas.
Paklaustas, kaip apskritai jam šovusi mintis vykti į Indiją, A. Dobilaitis papasakojo, kad tuomet jau jis norėjo pokyčių. „Mokytojavau ir Palangoje, ir Kretingoje, buvau subūręs nemažus būrelius jogos užsiėmimams, tačiau pajutau, kad kažko norisi daugiau, kad reikia pokyčių. Ilgai galvojau, visgi planavau vykti į nežinomą šalį, kur nieko nepažinojau, kaip sakoma, ketinau ištrūkti iš savo komforto zonos. Ruošiausi gal porą metų. Savo mokinius patikėjau kitiems mokytojams. Dabar labai džiaugiuosi dėl šio savo sprendimo. Antrą kartą vykti buvo daug paprasčiau, o ir keliauti išmokau – supratau, kad reikia pasiimti kuo mažiau daiktų, pačius būtiniausius“, – atskleidė pasiruošimo detales palangiškis.

Namai ten, kur juos sukursi
Įsikurti Indijoje, anot pašnekovo, jam nėra sunku. „Aš labai greit moku paversti aplinką sau patogia, jaukia. Jeigu ketinu apsistoti ilgesniam laikotarpiui, ieškau tam tinkamo būsto. O jeigu nori pasijausti tikrai kaip savo namuose, reikia idealiai išsiplauti grindis, langus nusivalyti, išvėdinti kambarius, pasikabinti kelis sau šventus paveiksliukus, kuriuos visur su savim vežiojiesi, užsidegi žvakutę, pamedituoji ir jau tavo patalpa. Atėjęs žmogus sako, kad pasijaučia kaip šventykloj. Tiek nedaug tereikia“, – patarimais dalijosi Arūnas.
A. Dobilaitis atskleidė, jog jam Indijoje pragyventi per mėnesį reikia apie 150 eurų. „Jeigu daug po šalį keliausi, tuomet, žinoma, pragyvenimas kainuos daugiau, nes trumpalaikes nakvynes suteikia tik viešbučiai, ilgesniam laikui gyventi ieškoma pigesnio varianto. Maistas nėra brangus, daug ekologiškų vaisių, daržovių, galima gamintis patiems. Dar, aišku, kainuoja pati kelionė – apie 500-600 eurų. Iš viso pusmečiui pragyventi galima turint apie 2000 eurų, už tiek dar ir lauktuvių parvešit. Priklauso nuo to, kiek pramogų sau leisit“, – pragyvenimo išlaidas apibūdino Arūnas.
Nors A. Dobilaitis pasakojo, kad nuvykę į Indiją kai kurie ten pasilieka, jis pats prisipažino, kad po pusmečio pasiilgsta namų, tad mielai grįžta į Palangą. „Gaunasi balansas – čia dirbu, dalinuosi savo patirtimi su kitais, o Indijoje daugiau skiriu dėmesio sau, savo tobulinimui“, – teigė Arūnas.