Palangą įsimylėjusi autorė knygoje pakeiksnoja viską

Kai galvoje knibžda įvairiausių idėjų, kurios galbūt kai kam praverstų, gal padėtų pažvelgti į kai kuriuos dalykus visai kitaip, kaip jomis pasidalinti. Ogi galima suguldyti į knygą. Ką ir padarė Plungės rajone šiuo metu gyvenanti, tačiau savo gyvenimą siejanti su kurortu, kur ne tik leidžia vasaras, bet čia praleido ir visą vaikystę, Adelė Daukantaitė. Jos išleista knyga pavadinta „Skambutis sielai“, tai – ne pirmasis buvusios pedagogės išleistas leidinys, tačiau kaip proza – tai pirmasis bandymas, kviečiantis pažvelgti į švietimo problemas iš kitos pusės.

Poezija ar proza?
Pašnekovė papasakojo, jog grožinės literatūros knygų jai iki šiol neteko išleisti, knyga „Skambutis sielai“ yra tokia pirmoji.
„Esu mokytoja metodininkė, buvau išleidusi keletą pratybų, mokytojams keletą knygelių, kaip mokytis įdomiau, linksmoji abėcėlė, vesdavau seminarus. Tiesiog perteikdavau savo kūrybą per savo profesiją. O kai dėl sveikatos sutrikimų aš išėjau iš mokyklos, išliko poreikis save realizuoti ir dėl to atsirado ši mano knyga“, – pasakojo A. Daukantaitė.
Šią knygą moteris kūrė dvejus metus, po truputį jį „susilipdė“ į kūrinį, kurį galiausiai galėjo įvertinti ir kiti. „Rašyti tikrai nebuvo sunku, gal dėl to, kad esu įpratusi tą daryti“, – šypsojosi pašnekovė.
Paklausta, o ką visgi labiau išskiria – poeziją ar prozą, Adelė atsakė, kad negalėtų padėti lygybės ženklo, nes širdžiai miela ir tai, ir tai.
„Man labiau patinka loginė poezija, išprotaujanti, pavyzdžiui, „nušovė tėvelis pelėdą, Rugsėjo 1-osios miške nebus“ arba „Įkrito žodžiai į protą, pradėjo mąstyti, įkrito žodžiai į širdį ir pradėjo mylėti“. Išeina ir lyriniai paeiliavimai, bet daugiausiai man tokios eilės gaunasi, kurios priverčia mąstyti“, – pasakojo A. Daukantaitė.

Kūrybiško mokytojo nėra
Pašnekovė pripažino, jog reklamos ji netrokštanti, tačiau ji, kaip ir dera mokytojui, siekia, jog jos idėjos, kaip pagyvinti sustabarėjusią švietimo sistemą, kurios daug apraiškų esama jos išleistoje knygoje, pasiektų kuo didesnę dalų švietimo bendruomenės.
„Labai norėčiau, jog ją perskaitytų kuo daugiau mokytojų ir tėvelių, kurie išleidžia savo vaikus į mokyklas. Pas mus vyrauja labai aštri švietimo problema, pas mus nėra dvasinio ugdymo. Mūsuose dvasinis ugdymas suprantamas kaip bažnyčia, bet tai kiek kitaip reiktų suprasti. Aš pati esu vydūnietė (Vydūno draugijos narė). Esu maištinga siela ir kalbu apie tas problemas, kurios yra mokykloje. Mes nustojame mąstyti, mūsų savimonė yra labai žemame lygyje, mokytojas nustoja mąstyti, viskas padiktuojama „iš aukščiau“ ir tas kūrybiškasis mokytojas yra išvaromas iš mokyklos. Ir nors skatinamas kūrybiškumas pamokose, rėmų niekas nenuima, mokytojas vis tiek juose lieka įspraustas“, – pastebėjimus išsakė Adelė.
Mokytoja pripažino, jog pasikeitus šiai problemai, įdomios taptų ne tik pamokos, bet ir seminarai, kurie šiuo metu nieko nežavi.
„Kita problema, jog pas mus nevertinamas apskritai žmogus. Savo knygoje pateikiu daug dialogų, kuriuose atsiskleidžia šeimos problemos, įvairūs subtilumai, netgi tyčiojimaisi vienas iš kito. Esu tokios nuomonė, jog mūsų visuomenė serga, mūsų žmonės yra nepagarbūs vienas kitam, trūksta tolerancijos, supratimo“, – kalbėjo A. Daukantaitė.
Autorė atskleidė, jog savo knygoje ji sudėjo tikrų tikriausius faktus iš mokyklos, aplinkinių gyvenimo. „Knygoje pasiūliau, kaip būtų galima pakeisti švietimo sistemą ir taip pat yra aprašyta meilės istorija. Tam, kad nebūtų nuobodu skaityti, esama tikro pabangavimo – pakeiksnoji, myli, pakeiksnoji, myli“, – šypsosi pašnekovė.

Daug kas kalama
Pasiteiravus, ar ji tikinti, jog šios garsiai išsakytos švietimo sistemos problemos ir jų sprendimo būdai gali tapti kažkuomet realybe, moteris patikino, jog tikrai tuo tikinti. Ji rašo šiomis temomis straipsnius, jau vienas sulaukė atitinkamo dėmesio, dalyvauja konferencijose, rengia projektus.
„Su Vydūno šviesos organizacija siekiame, jog mums būtų suteikta galimybė lankytis mokyklose. Pati dirbau mokykloje ir žinau, kaip, pavyzdžiui, vedamos klasės valandėlės. Norėtųsi, kad būtų kalbama apie žmogaus prigimtį. Žmogus yra dvilypės prigimties – materialiosios ir dvasinės. Ir kol žmogus nepripažins tos dvasinės prigimties, mes ir toliau smuksime kaip tauta, mes nebeišlaikysime tautos identiteto“, – įsitikinusi pašnekovė.
Pasak jos, nuolat skurdėja mūsų kalba, menkėja vertybės. „Kol mūsų švietimas neatsigaus, nieko gero nebus. Dabar viskas daroma ne ta linkme, kuria reiktų eiti. Žinoma, aš nesu prieš reformas, aš joms labai pritariu“, – teigė A. Daukantaitė.
Tokios galvoje besisukusios mintys paskatino jas suguldyti į vientisą leidinį, savo išleistą knygą, tačiau ne rimtai, o per juoko prizmę, tačiau siekiant žmogų susimąstyti.
„Mokykloje vaikams daug dalykų yra kalama. Taip, kaip bažnyčioje dogmos, tačiau niekas iš tiesų nepaaiškina, kas yra tikėjimas, o tai gi yra jėga, didžiulė gyvenimo, visatos jėga“, – pastebėjo Adelė.

Robotai moko robotukus
Knygoje, kaip atskleidė A. Daukantaitė, esama daug Palangos. „Čia šiaip yra mano gimtasis kraštas, visi takeliai nuvaikščioti. Mano vaikystė prabėgo Kretingalėje, tačiau Palanga visuomet buvo ranka pasiekiama. Toji nostalgija iki šiol išlikusi, čia leidžiu vasaras. Labai mėgstu Palangą, jos grožį, parkus, žinoma, jūrą. Mano antrojo pusė yra miškininkas, tai mes negalime apsieiti be gamtos. Palanga turi savo trauką. Vis dėlto, senoji J. Basanavičiaus gatvė kelia nostalgiškus prisiminimus, kai augo tie senieji kaštonai. Bet nieko nepadarysi, gyvenimas nestovi vietoje“, – šyptelėjo Adelė, pripažinusi, jog keičiasi ir žmogus, tad neveltui plėtojamos įvairios mintys, kurios, kaip tiki autorė, suteiks peno apmąstymams.
A. Daukantaitėįsitikinusi, jog turi keistis pačių žmonių sąmoningumas, tik tuomet pradės keistis viskas. „Mokytojas dabar yra paslaugų teikėjas, tačiau mokytojo paskirtis yra tarnauti. Jis yra pastaruoju metu nuvertinamas. Kaip kad aš sakiau, robotai moko robotukus. Žmogui taip yra paprasčiau – daryti tai, kas pažįstama, kas visiems įtiks“, – teigė pašnekovė.
Adelė pastebi, jog lietuviai yra ganėtinai abejingi, į problemas reaguoja tyliai, pasikalbėdami tik tarpusavyje. „Niekas nieko nedaro. Vyrauja požiūris, kad nepatiks – išvažiuosime. Aš negaliu nieko sakyti, dukrą su šeima parsiviliojau namo, tačiau kita dukra vis tiek liko užsienyje, ten ji jau įleidusi šaknis“, – atviravo mokytoja.

Laiku įskiepijamos vertybės
„Žinokit, pakeiksnoju viską šioje knygoje. Tačiau dėmesys krypsta į švietimą. Žmonės, dirbantys šioje srityje, atpažins save. Mokytojo darbas yra išties kitoks. Pavyzdžiui, Seimo narys atidirba savo valandas ir jis traukia savais keliais, o mokytojas atidirbęs dar negali niekur išskubėti – jo laukia tiek daug papildomų darbų, už kuriuos jis dar nė atlygio negauna. Be to, dar labai daug mokyklose išlikę senų tarybinių vadovų, kurių yra išugdytas įprotis vadovauti. Jie įpratę, jog kas pasakyta, tą ir reikia daryti“, – pastebėjimais dalijosi knygos autorė.
Paklausta, ar pati nepasiilgusi pedagoginės veiklos, moteris atskleidė, jog kartais ji pasigendanti bendravimo su vaikais, tačiau sveikata tam trukdo. „Paskutinę klasę išleidau tiesiog nuostabią. Mes puikiai sutarėme. Jeigu vaikui atiduodi visą dūšią, tuomet sulauksi ir atitinkamo atsako. Nuo 7 iki 12 metų vaikas yra pats imliausias, kada formuojasi vaikų vertybės. Ir jeigu tuo laikotarpiu vaikui įdėsi stiprias vertybines nuostatas, jis ir turės. Neįdėjai, jį gali pasiglemžti gatvė, prasta kompanija“, – pasakojo A. Daukantaitė.
Pasak mokytojos, kartais tai pamiršta ir tėvai. Jiems atrodo, kad vaikui užtenka būti aprengtam, pamaitintam ir viskas, o kur vertybės. Dėl to užsiimti turi ne tik mokytojai, bet ir tėvai.
Moteris papasakojo, jog prieš pateikdama spaustuvei knygą, ji ją davė paskaityti keletui žmonių. „Daviau paskaityti eiliniui žmogui ir mokslininkui. Tai pirmasis, perskaitęs mano knygą, prisipažino, jog jį sužavėjo meilės istorija, kuri net pravirkdžiusi, o štai mokslininkas gyrė dialogus, kurie paskatina mąstyti. Vėliau sulaukiau įvairių atsiliepimų. Vieni ją perskaitė per vieną naktį, kitiems prireikė ilgesnio laiko, nes vis vienos ar kitos vietos priversdavo stabtelėti ir pagalvoti“, – atsiliepimais dalijosi entuziastinga knygos autorė A. Daukantaitė.