Pakrančių maitinimas smėliu – didelė kaina, mažas efektyvumas

 Sunku įsivaizduoti Palangos kurortą be banguojančios Baltijos jūros, auksinio paplūdimio, Birutės parko. Jūra visuomet turėjo įtakos ir tebeturi čia gyvenusių žmonių gyvenimo būdui, dvasinei kultūrai bei pragyvenimui. Palangos istorijos audros, kaip ir jūros bangos, Baltijos neaplenkė. Štai ir dabar, pirmosiomis sausio dienomis pajūryje šėlusi vėtra paliko pėdsaką mūsų kopagūbriui. Tiesa, krantotvarkininkai sako, kad pasekmės kopagūbriui būtų buvusios kur kas skaudesnės, jeigu kurorto paplūdimiai nebūtų jau keletą metų iš eilės maitinami smėliu. Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros docentas Gintautas Stankūnavičius „Palangos tiltui“ sakė, kad šaltuoju metų laikotarpiu audros pajūryje yra būdingas sezoninis Lietuvos klimato reiškinys.

 Audringiausios šiltos žiemos

Gamtos fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros docento duomenimis, paskutiniame dešimtmetyje audrų maksimumas tenka viduržiemiui, tuo tarpu 7-9 praėjusio amžiaus dešimtmečiuose dažniausiai stiprūs štormai siautėdavo vėlyvą rudenį.

„Žurnalistai, o kartais net ir patys meteorologai ar klimatologai tokias audras vadina uraganais, tačiau terminas uraganas reiškia tropinės kilmės cikloną, susidariusį virš tropinės Šiaurės Atlanto arba Šiaurės rytų Ramiojo vandenyno akvatorijų, ir kuriame vėjo greitis siekia arba viršija 32 m/s. Tačiau šios audros kartojasi neperiodiškai: ekstremaliai šaltomis žiemomis jų tikimybė yra artima nuliui (išskyrus 2011 m. vasario 8 d.), o šiltomis žiemomis jos gali kartotis 2-4 kartus per sezoną“, – paaiškino G. Stankūnavičius, bei teigė, jog ciklonų skaičius, kuris sukelia audras Baltijos pajūryje, didės. „Tačiau tai nereiškia, kad šis didėjimas bus pastovus. Greičiau atvirkščiai – labai netolygus tarpmetinis audrų pasiskirstymas lems santykinai audringus ir ramius laikotarpius, kurių kaita bus necikliška“, – papasakojo docentas.

„Patys jautriausi audroms krantai yra rytinėje Baltijos dalyje (Lietuva, Kaliningrado sritis, Latvijos Kuršo regionas, Saaremos sala Estijoje). Toliau į šiaurę krantų pagrindą sudaro kietos uolienos, atsparesnės erozijai, o pietinis krantas (Vokietija, Lenkija) yra ištįsęs arba lygiagrečiai stiprių vėjų krypčiai arba yra užuovėjoje, todėl čia kranto išplovimo problemos yra menkesnės. Be to, šiaurės ir šiaurės vakarų krypčių štormai, kurie gali pakenkti Pomeranijos pakrantei yra palyginti retas reiškinys. Latvija turėdama ilgą kranto liniją didelio dėmesio audrų poveikiui krantams neskiria“, – apie situaciją kaimyninėse valstybėse pasakojo docentas.

 Kopagūbrio stiprinimas

Viena seniausių krantų išsaugojimo priemonių – kopagūbrio stiprinimas pintomis vytelėmis. Tačiau yra ir kitų priemonių: paplūdimių maitinimas atvežtiniu arba iš jūros dugno iškastiniu smėliu.

Nors G. Stankūnavičius pritaria, kad Palangos priekrančių maitinimas smėliu anaiptol nėra smėlio pilstymas „iš tuščio į kiaurą”, tačiau įžvelgia tame ir trūkumų: „Didžiausias jų – didelė kaina, be to, mažas efektyvumas. Dažnai po labai stiprios audros didžioji dalis atvežtinio smėlio nuplaunama atgal į jūrą. Lietuvoje yra kelios dešimtys mokslininkų dirbančių krantotyros, okeanologijos ir krantotvarkos srityse. Optimali krantų saugos darbų kaina tiesiogiai susijusi su tiksliniu lėšų ir pajėgumų naudojimu krantotvarkos projektuose. Vokietijoje kranto dinamikos modeliavimo ir krantotvarkos projektų konkursuose egzistuoja didelė konkurencija ne tik tarp vietinių kompanijų, bet ir tarptautiniu mastu. Lietuvoje paprastai remiamasi ekspertiniu vertinimu, kuris kartais arba gal ir dažnai gali būti klaidingas, be to, nėra konkurencijos – projektuose dalyvauja ta pati mokslininkų (ekspertų) grupė“.

Palangos priekrantės maitinimas smėliu 2011 m. kainavo apie 14 mln. litų.

Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys „Palangos tiltui“ sakė, kad paplūdimiai maitinti smėliu buvo pradėti prieš septynerius metus: „Tuomet iš Kunigiškių karjero buvo atvežta apie 50 000 kub. m smėlio. Maitinti paplūdimius smėliu nutarta po to, kai krantotvarkininkų tvirtintos žabtvorės, želdiniai nedavė reikiamų rezultatų. Jūra kiekvienais metais nusineša dalį smėlio, tačiau jeigu nebūtumėm kaupę smėlio atsargų, šiandien rezultatas būtų dar blogesnis. Norėdami išsaugoti paplūdimius, darbus turime atlikti kompleksiškai, sistemingai. Taigi turime ir tvirtinti kopagūbrį žabtvorėmis, auginti kopagūbrį ir maitinti paplūdimį smėliu“.

„Kiek tai kainuoja savivaldybei? Tai skaičiuojama net ne dešimtimis, o šimtais tūkstančių litų. Pagrindinis finansavimo šaltinis – Europos Sąjunga. Nuo 2014 metų bus pradėti kuruoti krantų tvarkymo darbai Klaipėdoje, Palangoje, Kuršių Nerijoje“, – teigė direktorius.

Stipriausios audros

Per paskutinius 15 metų mūsų pakrantę nusiaubė bent du katastrofiniai štormai – 1999 m. „Anatolijus” ir 2005 m. „Ervinas“. „Anatolijus“ Palangos ir Šventosios paplūdimiams žalos padarė daugiau kaip už 2 mln. litų. 24 km ilgio pakrantėje buvo visiškai nuplauta apie 1 mln. kubinių metrų smėlio, sugriautas Palangos promenadinis tiltas, sunaikintas apsauginis pajūrio kopagūbris.

Tačiau G. Stankūnavičiaus nuomone, krantams didelės įtakos turi ir ne tokie stiprūs, tačiau ilgesnės trukmės audringi laikotarpiai, kai vidutinis vėjo greitis viršija 12 m/s, o gūsiuose – 20 m/s: „Tokių laikotarpių daugiausia buvo 1989-1994 m., 2004-05 m., 2007 m. žiemomis ir 2011 metų pabaigoje – 2012 m. pradžioje“.

Tuo tarpu L. Budrys, kaip skaudžiausią mūsų pakrantei tekusį smūgį, įvardijo prieš trisdešimt metų Klaipėdos uoste įvykusią tanklaivio „Globe Assimi“ katastrofą. Tanklaiviui užplaukus ant molo į aplinką išsiliejo apie 16 tūkst. tonų naftos produktų. Juodo mazuto lavina gana greitai padengė uosto prieigas ir visą pakrantę, o su smėliu susimaišiusi juoda masė pasiekė ir Palangą. Avarijos likvidavimo metu surinkta apie 300 tūkst. mazuto ir smėlio mišinio.