Opozicijos ginklas – politikų pasisakymų cenzūra

Visais laikais bet kokia valdžia yra linkusi į autoritarizmą. Bet kuris vadovas, lyderis pageidauja, kad viskas vyktų taip, kaip jis sugalvojo. Tokia jau ta žmogaus prigimtis...
Siūlantys elgtis kitaip visoms valdžioms visuomet buvo nepatogūs, nes atskleisdami valdžios klaidas ir siūlydami geresnę išeitį jie visuomenėje pagimdo abejones dėl valdžios išminties, žmonėms leidžia galvoti, kad juos valdantys vadovai yra kvailiai.
Anksčiau kitaminčiai buvo kariami, ketvirčiuojami, vėliau – šaudomi, įkalinami. Demokratijos vystymasis, įsigalėję laisvi demokratiniai valdžios rinkimai pasaulyje leido atsirasti kitokiems, civilizuotiems valdžios ir jos kritikų santykiams. Atsirado kolektyvinis valdžios sprendimų priėmimas. Diskusijos ar net ginčai, kuriuose vyrauja įvairios nuomonės, tapo neatsiejama sprendimų priėmimo proceso dalimi.
Išgirdę geresnį pasiūlymą vadovai, lyderiai nebebijo pakeisti savo nuomonės. Tiesa, žmogus nuo savo prigimties toli nepabėgo, todėl valdžia tai daro vis dar nenoriai, manydama, kad taip rodo savo silpnumą. Tačiau iš tiesų tik stiprūs lyderiai nebijo pripažinti klydę ir priima kitą pasiūlymą, kuris visuomenės interesus tenkina geriau.
Visa tai skaitytojams primenu, norėdamas pabrėžti valdžios opozicijos svarbą šioje demokratijos eroje. Visuomenei tarnaujančios valdžios jėga slypi stiprioje, išmintingoje opozicijoje. Jei valdžiai oponuojantiems politikams iš tiesų rūpi ne valdžios postai ir storesnė duonos riekė, o visuomenės gerovė, jie turėtų padėti valdžiai priimti geriausius sprendimus.
Stiprios opozicijos užduotis – kontroliuoti ir, jei reikia, kiek pristabdyti į priekį nuolat lekiančią valdžią. Arba priešingai – stumtelėti prisnūdusius. Padėti jai pasirinkti tiesiausią kelią, nes einant iš paskos valdžios užstojamas galutinis tikslas gal ir nėra gerai suvokiamas, tačiau aiškiai matyti, kada einantys priekyje ima sukti šunkeliais. Tokia opozicijos padėtis yra net dėkingesnė, nes už sprendimų rezultatą visa atsakomybė gula ant valdžios.
Kvaila yra ta valdžia, kuri net neapsvarsčiusi iš karto atmeta išmintingus opozicijos pasiūlymus vien dėl to, kad jie – kitaminčiai, ne savi. Konstruktyvią ir teisingą kritiką ignoruojanti bei gerų opozicijos pasiūlymų nepaisanti valdžia visuomet bus trumpalaikė, nes visuomenė per rinkimus pasirinks protingesnius.
Tačiau ką daryti, jei opozicija – kvaila? Jei išmintingų patarimų iš jos negirdėti, o ekspromtu gimdomi populistiniai pasiūlymai yra neįgyvendinami? Jei aklai prieštaraujama bet kokiems, net neišvengiamiems valdžios sprendimams? Jei balsuojant už ūkinį, racionalų sprendimą valdžiai oponuojantys politikai pasislepia po lapais – iš viso išeina iš posėdžių salės ir nedalyvauja tarybos posėdyje?
Tokią, ne kuriančią, bet griaunančią nepakaltinamą opoziciją turime Palangos taryboje. Į opoziciją susibūrę socialdemokratai bei prie jų prisišliejęs E. Židanavičius politinį neįgalumą dar kartą pademonstravo savo demaršu praėjusiame tarybos posėdyje.
Opozicija užsipuolė dabartinėje autobusų stotyje tvyrančią netvarką kloaka pavadinusį tarybos narį Albiną Stankų, kuris svarstant klausimą dėl bendrovės „Palangos autobusų stotis“ likvidavimo, pasipiktino net viešojo tualeto nesugebančiu atgaivinti savivaldybės išlaikomu bendrovės kolektyvu.
Praėjusio tarybos posėdžio pradžioje savo pareiškimą iškilmingai tėškusi opozicija A. Stankų apkaltino, kad, viešame pasisakyme pavartojęs tokį situacijos apibūdinimą, jis esą „ne tik įžeidė ir sumenkino UAB „Palangos autobusų stotis“ darbuotojus ir jų orumą, bet ir neabejotinai parodė didžiulę nepagarbą visai Palangos bendruomenei“.
Šiame pareiškime kliuvo ir posėdžiui pirmininkavusiam merui Š. Vaitkui, kad šis nereagavęs ir nesustabdė tarybos nario A. Stankaus, paniekinančiai kalbančio apie miesto gyventojus. Opozicija pareikalavo, kad A. Stankus viešai atsiprašytų įžeistų palangiškių, o Š. Vaitkus pelenais galvą turėtų barstytis už tai, kad laiku nereagavo ir neužkirto kelio A. Stankaus pasisakymui. Kaip? Meras turėjo nebeleisti tarybos nariui kalbėti, ar išvaryti jį iš salės, iškviesti policiją? Negi ateityje taryboje politikai galės pasisakyti tik prieš tai raštu pateikę savo pasisakymus ir praėję mero cenzūrą?
Reikalaujamu atsiprašymu nepasitenkinusi opozicija pageidauja, kad A. Stankaus ir Š. Vaitkaus netinkamas elgesys būtų apsvarstytas Etikos komisijoje. Na, ar negražu – socialdemokratų kandidatė į merus E. Kuznecova reikalauja, kad Etikos komisijai vadovaujanti kita darbiečių kandidatė G. Krasauskienė apsvarstytų trečio konservatorių kandidato Š. Vaitkaus elgesį. Oi, kad karš merui kailį abi moteriškės. Ko gero, net gali uždrausti Š. Vaitkui kandidatuoti į merus.
Išgirdus šį pareiškimą visiems turėtų būti juokinga. Tačiau po tokių politinės opozicijos priekaištų valdžiai darosi labiau graudu. Ar tai viskas, ką miesto valdžios veiksmuose kritikuotino įžvelgia oponentai?
Vaizdžiai išreikšdamas savo nuomonę politikas ne nusikeikė, ne leptelėjo kokios svetimybės, o panaudojo lietuvių kalboje leistiną vartoti tarptautinį žodį. Kodėl jam nuskambėjus iš karto nereagavo pati opozicija? Nebuvo spėjusi pasiskaityti žodyno? Toks priekaištas dar absurdiškiau atrodo žurnalistams, kuriems vaizdingi išsireiškimai, alegorijos, hiperbolizavimai yra kasdien naudojamos stilistinės kalbos priemonės.
Dar būtų suprantama, jei tokį pareiškimą perskaitytų įsižeidę autobusų stoties darbuotojai. Tačiau opozicija pati nusprendė, kad įsižeisti privalo ne tik jie, bet ir visa Palangos bendruomenė. Gal A. Stankus ir Š. Vaitkus turėtų atsiprašyti Suvienytų Nacijų Organizacijoje, nes po A. Stankaus pasisakymo greičiausiai liko įžeista visa pasaulio žmonija?
Blogai miestui, kai nėra kam tinkamai kontroliuoti valdžią. Bet dar blogiau, kai taryboje atsiduria miesto gyventojai, neišmanantys, ką čia turi veikti.