Olimpinės pergalės – puikus postūmis sveikam patriotizmui augti

Neseniai Didžiojoje Britanijoje pasibaigusios olimpinės žaidynės dar iki šiol vietiniams gyventojams kelia ne tik pačių šviesiausių prisiminimų, bet ir teigiamų komentarų spaudoje audrą. Šeimininkams jos buvo kaip niekada dosnios: iškovotas rekordinis olimpinių medalių skaičius. Anglija skendi didžiulėje euforijoje: iškovoti net 29 olimpinio aukso medaliai (iš viso 65), žaidynių organizacija buvo beveik nepriekaištingo lygio. Angliškos žaidynės taip pat dosniausios buvo ir Lietuvai, kurios atletai pasirodė geriausiai per visą olimpinių žaidynių istoriją. Taip jau simboliškai sutapo, jog pačią emociškai įsimintiniausią pergalę olimpiadoje Lietuvai iškovojo Anglijos Plimuto mieste (Plymouth) gyvenanti jauna plaukikė Rūta Meilutytė, kurios ryškų laimėjimą pasaulio spauda nušvietė itin entuziastingai. Dėmesio jai nepagailėjo ryškiausios futbolo žvaigždės Robinas van Persis (van Persie) bei Veinas Rūnis (Rooney), savo „tviterių“ sąskaitose šią naujieną palydėję susižavėjimo kupinu „vau“. BBC šią puikią Lietuvai naujieną paįvairino reportažu iš Rūtos mokyklos, kurioje merginos klasiokai bei mokytoja užfiksuoti nuoširdžiai palaikantys Rūtą plaukimo metu! Kuo gražiausiai apie Rūtą atsiliepė ir jos treneris britas. Būtent jo šalyje jaunajai lietuvaitei buvo suteiktos idealios sąlygos treniruotis bei vystyti savo olimpinę viziją. Anglai talentus itin puoselėja: kad ir iš kurios pasaulio vietos bebūtum, tavo pastangos ir puiki genetika visada ras atitinkamą įvertinimą. Angliškas kosmopolitizmas unikalus tuo, jog jis įtraukia visus geros valios darbštuolius bei užsispyrėlius atiduoti jėgas šios šalies labui, tuo pat metu tų talentų nesisavindamas. Būtent tai ir pareiškė Rūtos treneris, oficialiai primindamas, jog Didžioji Britanija šio laimėjimo nesisavina. Rūta buvo ir bus lietuvė. Gražus ir kultūringas brito gestas. Ar turi Lietuva moralinę teisę didžiuotis pergale, prie jos prisidėjusi itin minimaliai? Žvelgiant iš romantinių pozicijų – taip. Jeigu Lietuvą suvoksim kaip skaidrų geografinį ir kultūrinį vienetą, gražią gamtą ir didingą istoriją bei čempionus ugdantį kraštą, tada ir genetinis kraujo paveldimumas taps svariu argumentu atsakyti į šį klausimą teigiamai. Įvertinę pragmatinę šio laimėjimo pusę galėtume pasakyti ir kitaip – šalis, kurioje nėra nė vieno tarptautinius standartus atitinkančio baseino, nenusipelno pernelyg aktyviai ir lipšniai savintis šio tarptautinio laimėjimo. Anksti mamos netekusi mergaitė su savo tėčiu, negalinčiu šeimos išlaikyti gimtojoje Lietuvoje, buvo priversta ieškoti vietos savo talentams realizuoti svetur. Kur tada buvo mūsų sporto nomenklatūrininkai, nejaugi jie dar taip aklai nematė itin gabios ir veržlios merginos? Nėra blogai, jeigu mergina į Angliją prieš keletą metų buvo išlydėta sveiku protu suvokiant, jog būtent ten jai bus suteiktos geresnės negu Lietuvoje sąlygos treniruotis ir tobulėti. Daug blogiau, jeigu tų sąlygų savame krašte išvis nėra bei tenka tiesiog evakuotis iš gimtojo krašto: vargu ar dažnas sportininkas norės treniruotis byrančioje „kūdroje“, kurioje šlampa sienos, byra stogas, nešildomos patalpos – jau nekalbant apie treniruočių papildus bei mitybą, naujausias metodologijas, finansinį trenerių skatinimą ir t.t. Galbūt ir Palanga turėtų olimpinio lygio plaukikus, jeigu kurorte kadaise buvęs „Jūratės“ sanatorijos baseinas būtų išlaikęs santvarkų kaitas bei kataklizmus. Jaunimo užimtumo politikos silpnumas mūsų šalyje akivaizdus: ne vienas kadaise talentingas bei daug žadantis jaunas sportininkas pasidavė įvairiems gyvenimo klystkeliams, ne vienas jų savo talentus sąmoningai užmiršo dėl galimybių pragyventi nebuvimo iš nekomandinių sporto šakų. Tad tegul ši Anglijos lietuvės pergalė atvirai primena sporto funkcionieriams, jog talentais privalu rūpintis dar iki jų pergalių. Tačiau užmiršus visas peripetijas bei nuoskaudas iškyla itin svarbus šios pergalės aspektas – sveiko patriotizmo pavyzdys. Laimėjusi aukso medalį mergina pareiškė: nesu ir niekada nebūsiu britė. Esu lietuvė ir ši pergalė – Lietuvos pergalė. Ir taškas. Jauna ir tyra širdis nuoskaudų nelaiko. Tai aiškus atsakymas ir „krugloduroviškiems“ sporto funkcionieriams, tegebantiems paspausti laimėtojams rankas bei užpildyti sporto departamentų popierines ataskaitas. Bakstelėjimas pirštu Lietuvos politikams, jog jaunimas – ne kalėdinis žaisliukas, ir jų sportinis užimtumas yra dalykas prioritetinis, o ne priešrinkiminių tauškalų rinkinys. Puikus pavyzdys jauniems žmonėms, jog šiais atvirais laikais turint didžiulį tikslą viskas įmanoma. Ir pagaliau nebylus priekaištas tiems emigrantams, kurie išvykę iš Lietuvos gėdijasi savo lietuviškų šaknų bei negrabiai laužydami liežuvius žūtbūtinai iš savęs kuria „anglus“, tuo tik tapdami groteskiškais elementais. Tarptautinis apžvalgininkas indų kilmės amerikietis Farydas Zakaria (Fareed Zakaria) viename iš savo veikalų pastebi, jog ekonominė šalies sėkmė yra neatsiejama nuo sveiko nacionalizmo augimo. Nuo savęs pridėsiu: taip pat olimpinės pergalės yra pats gardžiausias vaisius gražiam patriotizmui ugdyti. Anglijos lietuvaitės Rūtos Meilutytės pavyzdys šią tiesą neabejotinai patvirtino.