Nušvitimu vasarą dalijasi Palangoje, žiemą jėgų semiasi Indijoje

Nuolat skubančiame šiandienos pasaulyje ne vienas pasigenda vidinės atramos, užsiėmimo, kuris padėtų nurimti ir atgauti dvasines jėgas. Vieniems tokiu užsiėmimu tampa sportas, kitiems – religija, dalis pasirenka labiau tolimą jogą. Palangoje veikiančios jogos stovyklos mokytojas Arūnas Dobilaitis (Jogananda) tikino joga susidomėjęs ieškodamas dvasingumo bei ramybės. „Teko gyvenime būti gerokai pavoliotam, patryptam, kad tame drungname gyvenime pradėčiau ieškoti pokyčių“, – kalbėjo pašnekovas, kuriam joga jau yra tapusi ir gyvenimo būdu.   Atsikratė nugaros skausmų   Prisimindamas pirmąją savo pažintį su joga, A. Dobilaitis tikino, jog ėjimas į ją prasidėjo gerokai anksčiau nei įvyko pirmieji realūs užsiėmimai. „Kaip ir kiekvienas žmogus ieškojau dvasingumo, ramybės. Tas alkis visą laiką sėdėjo manyje. Teko gyvenime būti gerokai pavoliotam, patryptam, kad tame drungname gyvenime pradėčiau ieškoti pokyčių“, – kalbėjo pašnekovas. Į jogą A. Dobilaitis atėjo dėl dviejų priežasčių: ieškodamas dvasinės programos ir norėdamas pasigydyti skaudamą nugarą. Pirmoji tuometinio kauniečio pažintis su joga, padėjusia jam atsikratyti nugaros skausmo, prasidėjo Palangoje. „2000 m. atvažiavau pas Dainių Kepenį, jis padarė su manimi tokią „a la“ jogą, ir iš karto pajutau naudą. Supratau, kad tie jogos pratimai – išsitempimai, pasilankstymai – man tinka. Grįžęs į Kauną, pradėjau ieškoti jogos užsiėmimų, – pasakojo pašnekovas ir pridūrė, jog rasti jogos mokytoją tuomet pasirodė ne taip paprasta. – Kaune buvo jogos mokyklėlė, kurioje užsiėmimus vedė toks vaikinas – jis man pasirodė toks lankstus, stiprus, spindintis ramybe, energingas. Jis pelnė mano pasitikėjimą“. Pasak pašnekovo, iki tol, kaip ir dauguma žmonių, gyvenęs veržlų, greitą gyvenimą, kuriame buvo verslas, skubėjimas, nuolatinis bėgimas į priekį, A. Dobilaitis pradėjo suvokti, kad reikia pasėdėti ramybėje, pamedituoti, pabūti su savimi.     Atsisakė mėsos   D. Kepenio stovykloje buvo padėti pagrindai tolesniems gyvenimo būdo pokyčiams. „Po D. Kepenio stovyklos atsisakiau mėsos, alkoholio, tabako – nieko gero iš jų nebuvo, tik problemos: ir pinigus išleidi, ir kitą dieną blogai jautiesi. Pajutau labai stiprų norą to atsisakyti. Labiausiai dėl to vegetarizmo mintis išvalė D. Kepenis – čia įvyko pirmasis lūžis. Pradėjo valytis kūnas, sąmonė. Supratau, kad banguoti – tai laikytis tų principų, tai nuo jų vėl nutolti – negaliu, turiu eiti tik aukštyn. Tada atėjo užsispyrimas tęsti“, – pasakojo A. Dobilaitis. Panoręs toliau žengti pasirinktu keliu, pašnekovas per vasaras pradėjo važinėti į jogos stovyklas, kuriose rytais ir vakarais vykdavo užsiėmimai, jogos paskaitos, meditacijos. „Šios stovyklos pasižymi griežta dienotvarke, ten sutikdavau ir bendraudavau su įdomiais žmonėmis“, – pasakojo jogos mokytojas. A. Dobilaitis įsitikinęs, jog vegetariškas gyvenimo būdas gali būti naudingas tik tokiu atveju, jei tai yra sąmoningas paties žmogaus pasirinkimas. Prievarta primestas toks gyvenimo būdas negali tapti žmogaus savastimi. Jogos mokytojas teigė, jog žmogus, valgantis mėsą, taip pat gali mėgautis jogos teikiamais privalumais, tačiau vegetariškas maistas yra lengviau virškinamas, todėl lieka daugiau energijos, kurią galima skirti minčių ir dvasios higienai.   Pasisako už intuityvią mitybą   Pašnekovas pasakojo, jog jis pats subrendo vegetarizmui, todėl nesunkiai atsisakė mėsos. „Nebesinori valgyti gyvų sutvėrimų, kai propaguoji meditaciją. Aš nesu iš tų, kurie labai gaili gyvūnų – man tiesiog nebesinori mėsos. Jei jos nevalgydamas kankinčiausi, būtų nesąmonė. Tiesiog jaučiu lengvumą. Tikiu, kad mėsoje yra gyvūnų priešmirtinės baimės. O augalas neturi akių, jis į tave nežiūri kaip tas veršiukas prieš mirtį. Aš dabar daug geriau medituoju – kai valgiau mėsą, buvau apsunkęs, o augalinis maistas lengviau virškinamas“, – tikino pašnekovas.  Į jogos užsiėmimus ateinantiems naujokams mokytojas nenurodo, kaip jie turėtų maitintis. „Naujokams sakau: pradėkite medituoti, tada atsiras intuicija arba nuovoka, ką jums valgyti, ką dirbti, mylėti. Esu už intuityvią mitybą, bet pirma reikia tą intuiciją turėti“, – sakė mokytojas Jogananda.   Vardas kaip likimas   A. Dobilaitis neretai pristatomas kaip mokytojas Jogananda. Kas domisi joga, be abejo, jau yra pastebėję, jog mokytojai dažnai pasivadina kitu vardu nei juos tik gimusius buvo pavadinę tėvai. Pasidomėjus, kodėl tai vyksta ir kokiu tikslu jam pačiam yra suteiktas antrasis vardas, pašnekovas sakė: „Kiti vardai ateina iš senovės tradicijų. Kiekvienas vardas mums suteikia tam tikrą prasmę, kaip ir kiekvienas žodis turi prasmę. Net rūbai juos dėvinčiam suteikia tam tikrą prasmę: apsivilkusį policijos uniforma priimame kaip policininką, gydytojo apranga – kaip gydytoją, kunigo juodą sutaną dėvintį – kaip kunigą ir panašiai. Vardai irgi panašiai veikia“. Pašnekovo teigimu, Joganandos vardą jam suteikusi viena mokytoja seminaro metu. „Mūsų buvo daugiau, ji sugalvojo vardus, ir man kliuvo Jogananda. Suvokiau, kad galėčiau kada nors būti jogos mokytoju. Šio vardo reikšmė – „palaiminga jungtis“. Mano kūnas, protas, siela apsijungė, įgavau drąsos ir noro dažniau būti su joga“, – pasakojo A. Dobilaitis. Pasiteiravus, ar naujasis vardas pastūmėjo naujojo kelio link, mokytojas sakė: „Daug susidėjo niuansų, bet visada pavydėjau žmonėms, kurie sugeba gyventi iš hobio: dainininkams, tapytojams. Ir aš esu šiandien laimingas, kad mano gyvenimas pasisuko tokia vaga“.   Joga – gyvenimo būdas   Ne vienerius metus joga užsiimantis bei kitus jos mokantis A. Dobilaitis tikino, jog jam tai – kur kas daugiau nei atskiri pratimai ar meditacija. „Mano suvokimu, joga yra gyvenimo būdas, kelias, jogos principus taikau visame gyvenime“, – kalbėjo mokytojas. Pasiteiravus, kokie yra tie jogos principai, A. Dobilaitis tikino, jog jie – bendražmogiški, tik kiekvienoje kultūroje gal kiek kitaip aiškinami. „Principai praktiškai nesiskiria nuo dešimties Dievo įsakymų“, – tikino pašnekovas. Joga neretai tapatinama su fiziniais pratimais, kuriuos nesitreniravus labai sunku ar visai neįmanoma atlikti. Mokytojas Jogananda apgailestavo, jog neretai tais pratimais ir apsiribojama, manant, kad tai jau ir yra jogos praktikavimas. „Gaila, kad Lietuvoje neretai apsiribojama ta gimnastika. Jogos pratimai yra tik vienas laiptelis jogos sistemoje, skirtas paruošti kūną sėdėti meditacinėje pozoje, kad taip sėdint tau neskaudėtų nugaros. Sėdint reikia išlaikyti stuburą tiesų, nes mumis teka energija, ir žmogus yra jungtis tarp žemės ir kosmoso. Kuo tiesiau sėdime, tuo geriau jaučiame tekančią mumis energiją, – sakė pašnekovas. – Nori nenori žmogus išsitiesina, pasitaiso stovėjimo poza. Pagal laikyseną jogą galima iškart atpažinti. Be vidinės, išorinės kūno ir proto švaros, mes atliekame fizinius pratimus, kad mūsų sąnariai būtų sveiki, širdis“.   Moko atsigręžti į save   Jogos mokytojas pasakojo, jog jogams tokie svarbūs kvėpavimo pratimai taip pat turi dvejopą paskirtį. „Jie praplečia plaučių turinį, išmokstame kvėpuoti pilnais plaučiais. Žmogaus kūnas išraizgytas nematomais energiniais kanalais. Kvėpuodami mes juos išvalome, pripildome energijos. Kartu tai teikia naudos ir šalia tų kanalų esantiems organams“, – teigė pašnekovas. Šiandienos pasaulio vertybės orientuotos labiau į išorę, labiau vertinami ekstravertai, daug kalbantys, lengvai bendraujantys žmonės. „Joga moko būti intravertu, būti savimi, stebėti, kaip kūnas reaguoja į vieną ar kitą jogos pozą, – pasakojo mokytojas. – Pradedame lankstytis, išmokstame kvėpuoti, tada einame prie meditacijos“. Pašnekovo teigimu, meditacija nėra lengvai išmokstamas dalykas – norint to pasiekti, pirmiausia reikia pakeisti nusistovėjusius įpročius. „Jei norime išmokti rašyti, skaityti, skaičiuoti, einame į mokyklą, kurioje dvylika metų mokomės. Su meditacija – tas pats. Nėra taip, kad atėjome, pabandėme ir iš karto pavyko. Mūsų protas turi visokių virusų, kurie trukdo, o mes įpratę protui paklusti. Mes tenkiname jusles ir tampame vergai – kas sveika, mums jau nemalonu. Kiek reikia pastangų, norint prisiversti bėgti paprastą krosą. Taip ir su meditacija. Bet jei palaipsniui tai darysite, jūs pajusite, kad tą protą lengva valdyti. Protą aš palyginčiau su neišjodinėtu ristūnu: iš pradžių jis neša jus kur pats nori, o kai mes jį patreniruojame, jis neša ten, kur mes norime“, – kalbėjo A. Dobilaitis.   Būti čia ir dabar   Panorusiam užsiimti meditacija naujokui A. Dobilaitis patartų pradėti nuo įkvėpimo. Pasak pašnekovo, žmogus turi suprasti, kad savo gyvenime priėjo tam tikrą ribą, jaučiasi pervargęs, galbūt atsiranda net ir depresijos požymių. Mokytojas Jogananda ragino nelaukti, kada išsivystys ligos – pagalbos sau ieškoti kur kas anksčiau. Suvokęs, kad prieita tam tikra riba, kai, norint sau padėti, gyvenime būtina ką nors keisti, žmogus turi imtis ieškoti išeities. „Pagelbėti gali kunigas, vienuolis, jogos mokytojas, dvasinis labiau pažengęs pakeleivis – žmogus, kuriuo pasitiki“, – kalbėjo pašnekovas. Pasak jogos mokytojo, pradėti medituoti yra labai sunku. „Prieš tai reikia labai gerai atlikti koncentraciją, krikščionių vadinamą kontempliacija. Tai įvyksta tuomet, kai mes nukreipiame dėmesį į vieną tašką – tai būtų, tarkime, kvėpavimo stebėjimas, kai tu jauti, kaip tavo šnervėmis teka oras, kiti stebi šviesą savo širdyje, Kristaus paveikslą – ir, kas bebūtų, nenukrypti mintimis į šoną. Tai reikėtų praktikuoti nuolat“, – kas yra ta šiandien taip dažnai minima meditacija, trumpai nusakė mokytojas.  Pašnekovo teigimu, nuolat medituojančio žmogaus protas aprimsta. „Geriausia meditaciją atlikti tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje. Tuomet toji speciali vieta įgauna tam tikros energijos, kuomet net einant pro ją norisi ten prisėsti. Tą atmosferą padeda sukurti šventi paveikslai, žvakės, toje vietoje būtinai turi būti švaru, – sakė A. Dobilaitis ir pridūrė, jog kiekvienas žmogus gali rasti laiko kasdien pamedituoti po penkiolika minučių. – Meditacija išmoko mus būti čia ir dabar. Aš tuo momentu galvoju tik apie, tarkime, savo nosį, o ne apie tai, koks piktas šiandien buvo šefas ar apie tai, kad netrukus prasidės mano atostogos. Ir kai išmokstama būti čia ir dabar, žmogus pasijunta laimingas – ateina nušvitimas, nereikia stebuklų. Jei kasdien ištisas valandas gyveni būdamas tokios būsenos, didesnio džiaugsmo nebereikia“.   Mandalos atskleidžia žmogaus vidų   Kaip vieną iš meditacijos formų A. Dobilaitis įvardino mandalų piešimą. Mandala – tai tokia apskritimo ar kvadrato formos geometrinė kompozicija, turinti aiškų centrą, iš kurio einant ji pripildoma įvairių pasikartojančių elementų. „Iš pradžių žmogus nusiramina, padainuoja šventą garsą, pabūna kitoje nei namų erdvėje ir išlaisvina savo gebėjimą piešti. Neretai žmonės sako, kad nepiešė nuo mokyklos laikų, o nupiešia meno kūrinį. O kartais būna ir priešingai – aštrūs kampai, tamsios spalvos – tai rodo blogą žmogaus emocinę būseną“, – pasakojo pašnekovas. Palangoje vykstančios jogos vasaros stovyklos pradžioje ir pabaigoje mokytojas Jogananda išmatuoja dalyvių bioenergetiką. Ši procedūra vykdoma virgulės pagalba. Rankenėlę laikydamas rankoje, virgulės galą mokytojas prideda prie tiriamojo. Atitraukta virgulė ima suktis – kuo daugiau kartų apsisuka, tuo geresnė žmogaus bioenergetika. „Kai žmonės ateina į užsiėmimus, prasivalo jų sistemos ir pakyla spinduliavimas – jie patys tai puikiai jaučia. Pradžioje matuojant virgulė apsisuka 20-30 kartų, o po jogos užsiėmimų 40-60 kartų. Jei žmogus joga užsiima ilgesnį laiką, jau ateina su 60 apsisukimų, ir šis lygis nebenukrenta“, – pasakojo mokytojas.    Kamienas vienas, šakų – daug   Nors vis daugiau žmonių prabyla apie jogos teikiamą naudą, vis dėlto yra ir kritikų, teigiančių, jog tai – mums visiškai svetimas dalykas, perimtas iš mums labai tolimų kultūrų. Pasak jogos oponentų, meditacijos būdų lietuviams galbūt geriau būtų paieškoti įsigilinus į baltų papročius bei tradicijas. Kaip vienas iš galimų variantų kartais pateikiamos senosios lietuvių sutartinės, pasižyminčios labai savita melodija, refrenais bei atlikimo būdu. „Medis auga. Kamienas vienas, o šakų iš jo išeina daug. Tos šakos – lyg skirtingos religinės praktikos. Žiūrint iš kosmoso, mūsų žemė nėra tokia didelė, tai kodėl mums nepaimti gerų praktikų iš indų ar kiniečių – jie kopijuoja vakarietiškus dalykus, o mes – jų“, – į oponentų pastabas atsakė A. Dobilaitis. Pašnekovas tikino, jog jogos rūšį, atsižvelgdamas į savo poreikius, kiekvienas turi pasirinkti pats. „Jogos rūšis priklauso nuo žmogaus charakterio: vieni mėgsta asanas, kiti – meditaciją, giesmes. Čia negali būti prievartos. Jeigu mane būtų vertę atsisakyti mėsos, tai, kaip sakė vienas mano draugas, būčiau ją valgęs paslapčia naktimis“, – šypsojosi jogos mokytojas.   Tarp Indijos ir Palangos   Buvęs kaunietis jau keletą metų nebegyvena laikinojoje sostinėje. Pakeistas gyvenimo būdas paskatino pakeisti ir gyvenamąją vietą. Pažvelgus į A. Dobilaičio veidą, į akis krenta spinduliuojanti vidinė šviesa ir atviras žvilgsnis – tikriausiai galima spėti šį žmogų nesuklydus susiejant gyvenimą su joga. „Iš Kauno jau išvykau prieš keletą metų. Vasarą dirbu Palangoje, o žiemą būnu Indijoje. Ten mokausi pas jogos meistrus, medituoju, gyvenu dvasiniame viešbutyje – ašrame. Apsistoti daug nekainuoja – man gali nebūti šilto vandens, elektros. Pusmetį, kai buvau Indijoje, man buvo labai lengva pasiekti būseną čia ir dabar, tačiau Lietuvoje, užgriuvus organizaciniams reikalams, tai tapo sunkiau“, – sakė pašnekovas. Pasiteiravus, ar Lietuvoje nėra sąlygų tinkamai praktikuoti jogą, pašnekovas atsakė: „Lietuvoje sąlygos gal ir būtų, bet, kol esu jaunas ir stiprus, noriu patyrinėti kitus kraštus. Po kokių dvidešimties metų, kai keliauti nebeleis jėgos, gyvensiu Lietuvoje“.   Trumpai   Gimė Pagėgiuose, Šilutės raj. Zodiako ženklas – Vėžys. Laisvalaikio pomėgiai: „Mano gyvenimas yra laisvalaikis: joga, meditacija, sportinis dviratis. Sauną, pirtį labai mėgstu. Ir dar kuriu vegetarinius receptus“. Principas, kuriuo vadovaujasi gyvenime: „Ir gera, ir bloga – viskas praeina“. Apie Palangą: „Lietuviška jūra, mano vaikystės svajonių vieta. Su tėvais vaikystėje nelabai atvažiuodavome – jie nuolat būdavo darbuose. O dabar esu čia – gal savotiškas vaikystės svajonės išsipildymas“.