„Norisi, kad žmonės suprastų, jog egzistuoja kitoks gyvenimas...“

Viena iš Palangos Anoniminių Alkoholikų grupės „Gintaras“ įkūrėjų ponia Jadvyga jau daugiau nei 13 metų visiškai nevartoja alkoholio, džiaugiasi geresne gyvenimo kokybe ir stengiasi padėti kitiems, kovojantiems su alkoholizmu. „Svarbiausia, kad pats žmogus norėtų pasveikti“, - sako moteris.

Blaivybės link pastūmėjo grėsmė netekti darbo

Pati turėjusi bėdų dėl alkoholio vartojimo, moteris sako ilgai nesupratusi, jog serga. Kol vieną dieną ji priėjo tam tikrą ribą, kada teko apsispręsti, kaip toliau gyventi. „Aš supratau, kad noriu gyventi blaiviai“, - pripažino pašnekovė. „Kiekvienam tikriausiai tas suvokimas skirtingai ateina. Dabar aš žinau, tada nežinojau, kad alkoholizmas – liga. Ne kiekvienas žmogus serga diabetu ar vėžiu, bet jei jau sergi ta liga, turi pripažinti ją ir su tuo susitaikyti – jeigu nori gyventi blaiviai“, - kalba ponia Jadvyga.

Prie moters apsisprendimo nebevartoti svaigalų prisidėjo ir tai, jog iškilo grėsmė netekti darbo. „Kai pradėjau išgėrinėti, tai pradėjo trukdyti darbui – tai neateidavau, tai pavėluodavau... Kol kartą man buvo pareikšta – arba tvarkykis su savo bėda, arba tave atleidžiam. Tuomet nesupratau – ką tvarkytis? Nei ką žinojau apie tuos anoniminius alkoholikus, nei apie tas grupes... Nuėjau pas psichologą, kuris patarė važiuoti gydytis pagal „Minesotos“ programą (ši programa, taip pat žinoma kaip Dvylikos žingsnių programa, buvo įkurta 1935 metais JAV, priklausomų nuo alkoholio žmonių, siekiančių pagalbos sau ir kitiems. Pirmasis centras, pradėjęs plėtoti šį gydymo modelį, buvo Minesotos valstijoje, todėl programa buvo pavadinta šiuo vardu. Dvylikos žingsnių programa gydomos įvairios priklausomybės – aut.). Švėkšnoje tuo metu dirbo psichologas, pats buvęs priklausomas nuo alkoholio, vadovaujantis grupei ir taikantis šią gydymo programą. Kaip tik ten ir pasirinkau vykti, nes norėjau įsitikinti kaip viskas yra“,- pasakoja moteris. Pasak jos, pirmosios savaitės buvo sunkios – sunku buvo analizuoti savo jausmus, nustoti dėl savo bėdos kaltinti kitus. „Vėliau atsivėrė akys – supratau, kad sergu ir norėjau gyventi kitaip. „Minesotos“ programa, darbas su psichologu, įvairios konsultacijos tikrai padėjo. Taip pat ir aplinkinių, blaiviai gyvenančių, pavyzdys. Jeigu gali jie, kodėl aš negaliu?“, - anuomet iškilusį klausimą ištarė pašnekovė.

„Labai norisi padėti kitam“

Anoniminių Alkoholikų grupė „Gintaras“ sausio viduryje švęs 14-os metų sukaktį. „Kai aš pradėjau blaiviai gyventi, dar grupės nebuvo. Mes pirmieji ir buvom, kurie ją įkūrėm. Susirinkdavom „Garstyčių sėkloj“(AA grupė) Klaipėdoj, ten buvom gal penki palangiškiai. Ten būnant vieną kartą atvažiavo vieno palangiškio giminaitis iš Kauno, sako: „Kodėl jūs Palangoj nekuriat grupės?“. Ir jis dar kelias dienas pasiliko Palangoj, padėjo ieškoti patalpų, tada buvo žiema, sausio mėnuo. Iš pradžių negavom tų patalpų, rinkomės pas vieną draugę, vėliau merijoj suteikė sąlygas, ten buvom iki remonto. Paskui poliklinikos kieme buvom įsirengę, dabar – buvusioje rusų mokykloje, būtų gerai, kad ten ir pasiliktume, gera vieta ir žmonės lengvai randa...“, - pasakoja ponia Jadvyga.

Grupė remiasi Dvylikos žingsnių bei Dvylikos tradicijų programa, kurios pagrindiniai siekiai – būti sąžiningam sau ir kitiems bei padėti  kenčiančiam artimui.

Paklausta apie grupės narių skaičių, pašnekovė atsako: „Mes narių neskaičiuojam – vieni ateina, kiti išeina, įvairiai būna. Ten laisvas atėjimas, registracijos nėra. Dėl savęs žmonės eina. Šiaip maždaug yra apie 20, daugiau nei 20 narių. Palyginti su kitais miestais, tai nėra labai daug. Vasarą ateina atvažiavusių iš kitur, poilsiaujančių žmonių, turinčių šią problemą. O žiemos metu grupėje daugiau būna palangiškių.“ Naujus narius paskatina ateiti draugai, giminaičiai arba bendradarbiai, kiti atsiliepia į laikraščio skelbimą. Kaip teigia moteris, norėtųsi, kad ateitų kuo daugiau žmonių, turinčių alkoholizmo problemą. „Gal žmonės bijo eiti, gal įsivaizduoja, jog atėję į grupę, ten ras nusigėrusius, viską praradusius žmones, bet atėję nustemba, nes pamato, kad visi ten esantys yra labai draugiški, geranoriški ir laukia naujų narių, nes visi yra patyrę tą patį, perėję tą patį žemišką pragarą“. Naujai atėjusįjį senbuviai supažindina su tuo, kas vyksta grupėje, jam patariama palankyti 99 susirinkimus (apie 3 mėn.), kad nuspręstų – jis nori tai tęsti ar ne. Bet, pasak pašnekovės, daugelis pripranta, įsigyja draugų ir stengiasi pasveikti. Moters teigimu, grupėje yra įvairaus amžiaus žmonių: nuo 20 iki 50 metų, bet amžiaus skirtumo, esą, nesijaučia – visi bendrauja kaip šeima, kartu švenčia gimtadienius ar leidžia laisvalaikį.

 AA grupė „Gintaras“, remdamasi 7-ąja tradicija (Kiekviena AA grupė turėtų išsilaikyti pati, atsisakydama pašalinių įnašų) išsilaiko iš to, kiek duoda kiekvienas narys – kas kiek gali. Susirinkimai vyksta 3 kartus per savaitę – pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį 19 val. (trukmė – 2 valandos su 15 minučių pertrauka). Susirinkimų metu diskutuojama, pavyzdžiui, kas mėnesį aptariamas vis kitas Žingsnis, Tradicija, kaip grupės nariams sekasi jų laikytis ir pan. Diskutuojama ir „laisva“ tema – pvz., „Kodėl mane dažnai kamuoja liūdesys“ arba „Kodėl nesugebu rasti bendros kalbos su artimaisiais“. Į susirinkimus nariai gali pasikviesti psichologą ar dvasininką, vyksta glaudus bendradarbiavimas su grupėmis iš kitų miestų. Rengiami ir vadinamieji „atviri“ susirinkimai, į kuriuos gali ateiti šeimos nariai, tačiau, pasak ponios Jadvygos, didelio pasisekimo jie nesulaukė.

Kitoks gyvenimo skonis

Pašnekovė sako, jog grupės lankymas jai labai daug davė: „Tai naujas gyvenimas, mažiau problemų visame kame, santykiai su artimaisiais tapo šiltesni; tarsi būčiau paėmusi naują baltą lapą ir jame rašyčiau viską kitaip, naujai. Čia pat jūra, kurios anksčiau taip neįvertindavau, atradau naujų pomėgių, domiuosi psichologija, sveiku gyvenimu, skaitau įvairią literatūrą... Pradėjus blaiviai gyventi, į viską žiūri kitaip, išsigrynina mąstymas, pasikeičia absoliučiai viskas...“