Nemarus angliškas humoras – geriausias eksportas pasauliui

Kai būdamas vaikas su tėvais vasaromis atvažiuodavau į Palangą, visuomet užsukdavome į tuomet dar fiziškai tvirtą buvusią vasaros estradą. Prisimenu sovietmečiu, su džiaugsmu būdamas pyplys klausydavau Juozo Zavaliausko humoro, kuris dažnai, Ezopo kalba pasakojamas, tuomet turėjo gilių poteksčių. Juk neveltui sakoma, jog intelektualiausia tauta yra ta, kuri geba iš savęs pasijuokti. Žmogiška saviironija ir šypsena dažnai leidžia į sunkiausias situacijas gyvenime pažiūrėti daug lengviau ne tik atskiriems žmonėms, bet ir tautoms. Sudėtingų politinių įvykių perpildytame pasaulyje, atrodytų, vietos satyrai ir humorui lyg ir nebeliko. Tad anglų apžvalgininkai, Naujųjų metų išvakarėse skaičiuodami metų skyrybas, politinius konfliktus bei skandalus, retoriškai klausė: nejaugi anglų humoras mirė?

Globalizacijos eroje britiškumas daugeliui siejosi su populiariąja kultūra, akademinėmis institucijomis, futbolo tėvyne. Humoras į šį išrinktųjų tarpą paskutiniu metu  lyg ir nepatekdavo. Konservatyvus apžvalgininkas Leo Makinstris (Leo McKinstry) iš „DailyMail“ leidinio pastebi, jog anglišką humorą vis labiau užgožia politinis korektiškumas. Negana to, pasaulis anglus suvokia kaip arogantiškus, nedraugiškus, neturinčius humoro jausmo. Prieš keletą metų organizacijos „Aplankyk Britaniją“ (VisitBritain) atlikta apklausa parodė, jog daugybė užsienio turistų apie anglus mano būtent taip. Tačiau taip atrodo fragmentiškai šalį aplankantiems turistams. Gyvenant šioje šalyje ilgesnį laiko tarpą ir perpratus angliško elgesio kodus, britiška arogancija ima labiau panašėti į aptakų humorą, nedraugiškumas tėra autonomiška anglo laikysena. Tad ir įvertinti angliško humoro istorinę tėkmę nėra lengva. Šalyje, kur persipina akademinė kultūra, daugybė verslo interesų bei tarptautinės politikos peripetijų, humoras tampa šių sričių ir reiškinių vienijančia grandimi. Anglų komikas Čarlis Čaplinas, kuris tarybiniais laikais valdžios buvo itin mėgiamas bei propaguojamas dėl pastarojo neslepiamų simpatijų komunizmo ideologijai bei Sovietų Sąjungai, dar 1930 metais savo filmuke „Modernūs laikai“ (Modern Times) savo mimikomis pašiepė kapitalizmą ir užjautė vargingomis sąlygomis dirbančius darbininkus.

Nuo gilių socialinių refleksijų neatsilieka ir modernusis britų humoras. Dar šiandien Anglijoje tebėra itin populiari šeimyninio humoro laidų „Keeping Up Appearances“ (lietuviškai būtų kaip „Svarbiausia – įvaizdis“, - aut.) serija, kurioje įkūnijama iš darbininkų klasės kilusi ekscentriška snobė Hiacinta Bukė (Hyacinth Bucket), desperatiškai juokingai ir kartu nesėkmingai bandanti kopti socialinio statuso laiptais. Pagrindinis herojės, kurios vaidmenį kuria aktorė Patricija Rutledž (Patricia Routledge) tikslas gyvenime – daryti įspūdį kaimynams, draugams ir šiaip svarbiems žmonėms. Su socialine ironija susiduriama jau perskaičius herojės pavardę: „Bucket“ angliškai reiškia paprasčiausią kibirą, tačiau snobė heroję save visiems pristato „Bouquet“ (Bukuė) pavarde, kuri reikalauja subtiliai minkštos tarties ir sukuria aristokratiškos kilmės iliuziją. Kiekvienas skambutis į šios ledi namus sutinkamas įmantriu prisistatymu: „Bukuė rezidencija, su jumis kalba šių namų ledi“ („The Bouquet residence, the lady of the house speaking“). Dar 1990 metais pirmą sykį dienos šviesą išvydusio serialo leitmotyvas labai paprastas – socialinės hierarchijos ir snobizmo valdoma britų visuomenė. Nemažiau įdomi ir serialo „Vikarė iš Diblio“ (The Vicar of Dibley) herojė, kurios vaidmenį atlieka žinoma aktorė Don Frenč (Dawn French). Mažo ir  tikrumoje neegzistuojančio miestelio Diblio Oksfordšyro grafystėje vikarė – tikras pasaulietinių džiaugsmų įsikūnijimas. Apkūni, mėgstanti šokoladą, nuodėmingus juokelius ir vyrus pastorė visiškai nepanaši į asketiškumo idealų besilaikančią Dievo žodžio skleidėją. Anglikonų bažnyčia devintojo dešimtmečio pradžioje ordinavo pirmąsias trisdešimt dvi moteris eiti šventikių pareigas. Konservatyviuose sluoksniuose iki šiolei netyla diskusijos apie moterų šventikių vaidmenį anglikonų bažnyčioje, tad šis serialas puikiai atspindi visuomenės nuotaikas.

O kas nežino aktoriaus Rovano Atkinsono, dažniausiai žinomo kaip misteris Bynas (angliškai „Bean“ reiškia pupą), veikiausiai visiškai nemoka juoktis. Juk misterio Byno idiotiški juokeliai ir išdaigos – tai netiesioginis britiško charakterio, dažnai vadinamu šaltumu ir arogancija, negailestingas pašiepimas. Šis ištįsėlis gali negailestingai pasijuokti ir iš tariamo amerikietiško „bukumo“, kur komandiruojamas dirbti į vieną iš meno galerijų Amerikoje, kaip filme „Bean“. Lygiai kaip ir kitos šio herojaus kvailo elgesio išdavos, dažnai privedančios prie nelauktai genialių rezultatų.

Leiskite suvokti šalies humorą, tuomet galėsime nuspręsti ir apie šalį – toks gali būti modernios šiandienos šūkis. Angliškas humoras kandus, subtilus, daugiasluoksnis ir daugiaprasmis. Neabejoju, jog ateis laikai, kuomet ir mes išmoksim civilizuotai ir tuo pat metu kandžiai iš savęs juoktis. Pasieksime lygį, kai mūsų humoras išlips iš daugmaž visuomenės mentalitetą atitinkančių kanalizacinių įvaizdžių.