Naujųjų metų naktį Palangoje vilnijo žmonių jūra

„Tiek liaudies J. Basanavičiaus gatvėje nebūna net per vasaros sezono atidarymo šventę“, – prieš vidurnaktį besiiriant per žmonių jūrą link tilto ir iš kairės, ir iš dešinės skambėjo Palangon iš visų Lietuvos pakraščių suvažiavusių miesto svečių bei pačių palangiškių žodžiai. Ir išties tokios minios, kurioje skambėjo ne tik lietuvių kalba, mūsų kurorte seniai matyti neteko.
Link jūros žmonių upeliukai pradėjo plaukti dar gerokai prieš laikrodžiams mušant dvyliktą valandą. Vienoje iš arčiausiai J. Basanavičiaus gatvės prieigų esančioje ramioje Vasario 16-osios gatvytėje automobiliai kelkraštyje pradėjo rikiuotis nuo aštuntos valandos vakaro.
Iš vienu metu „prisišvartavusių“ trijų automobilių išlipusios šeimos dalijosi įspūdžiais. „Eik tu sau, jeigu jau dabar kamštis nuo pat ženklo „Palanga“, tai kas vėliau dėsis?“ – gražia suvalkiečių tarme šnekučiavosi atvažiavusieji. Atvažiavo bičiuliai rimtai nusiteikę: „Močiute, kur užkandas sudėjai?“ „Pažiūrėk, vaikeli, aname krepšiukyje“. Vaikeliai, atsidarę bagažinę, pažiūrėjo: „Ateikit visi pasistiprinti!”. Ir čia pat prie atviros bagažinės valgė padėkluose gražiai išdėliotus sumuštinukus, užgerdami šildančiais gėrimais iš ratu leidžiamos taurelės. Pasistiprinę gi nešini melodingai skimbčiojančiais maišeliais patraukė J. Basanavičiaus gatvės link. „Ar užteks šildančiųjų?“ „Užteks, užteks...“
Likus pusvalandžiui iki vidurnakčio jau nebe upeliai, o visa plati upė žmonių traukė link jūros. Šeimos su vaikais – net vežimėliuose sėdinčiais mažučiais, – draugų pulkeliai, iš J. Basanavičiaus gatvėje esančių kavinių fejerverko pažiūrėti skubantys svečiai, už rankų susikibę įsimylėjėliai, garbaus amžiaus piliečiai bei žalias jaunimėlis, kas – nešini šampano, o kas – rimtesnių gėrimų buteliais, kas su vienkartinėmis stiklinaitėmis, o kas su taurėmis bandė prasibrauti kuo arčiau jūros. Sekėsi sunkiai – matyt, ne veltui aukščiau minėtieji suvalkiečiai, gal jau ne pirmą kartą atvažiavę Naujųjų metų sutikti į Palangą, patraukė ta kryptimi jau prieš devintą valandą vakaro, kad geresnes vietas – jeigu ne ložėse, tai bent jau parteryje – užsiimtų. O tie, kas nepaskubėjo, turėjo tenkintis vietomis „galiorkoje“ – Jūratės ir Kastyčio skvero prieigose.
Vidurnaktį dangus virš jūros sušvito visomis spalvomis – driokstelėjo šventinis fejerverkas. Drioksėjo ne tik jūros pusėje – visur į dangų kilo ir jame švystelėdavo įvairiaspalviai ugnies fontanai. Fejerverkų trenksme, jų šviesų spindesy susispietusieji – petys prie peties, alkūnė prie alkūnės, – kėlė šampaną už Naujuosius, lingavo mojuodami bengališkomis ugnelėmis. O pasibaigus didžiajam fejerverkų šou, žmonių jūra nuo tilto pasuko atgal, bangomis apglėbdama eglutes Kalėdų alėjoje.
„Smagu. Naktis šilta, be vėjo, fejerverkai gražūs, žmonių daugybė – vis tai sukuria šventinę nuotaiką. Nors iki jūros tilto neprasibrovėm, vis tiek esame labai patenkinti. Atvažiuosim ir dar, ir draugus pasikviesime“, – kalbėjo svečiai iš Maskvos.
„Tikri „narodnyje gulianija“, tikra šventė, visi smagūs, nei vieno pikto, visi vienas kitą sveikina, šampanu dalijasi – linksma“, – antrino jaunų kaliningradiečių pulkelis.
„Fejerverkai nelabai įspūdingi, bet kai aplinkui dar „savadarbiai“ fejerverkai švyti, gražu. Ne, galėjo dar koks nors koncertas scenoje, kur aikštėje stovi, būti“, – kiek kritiškai kalbėjo broliai latviai.
„Iš vienos pusės, suprantu, kodėl žmonės traukia prie jūros Naujųjų metų sutikti: pabuvimas lauke, šventiškai nusiteikusioje minioje, duoda geros nuotaikos užtaisą. Kita vertus, kai daugiau jokios pramogos, tik fejerverkas, kiek nuobodoka. Seniau, atrodo, Palangoje šventinė eisena būdavo, koncertas Jūratės ir Kastyčio skvere. Tikėjomės to ir šiais metais. Bet – vis tiek smagu“, – dalijosi įspūdžiais pirmąkart Palangoje Naujuosius sutikusi ponia Sofija su dukra.
„Ar smagu? Labai smagu! Naujieji metai su draugais prie jūros! Gaila, iki tilto neprasibrovėm. Nieko, tuoj minia prasiskirstys, nueisim. Šampano dar turim“, – mojavo taurėmis jaunimo iš Kauno pulkelis.
Ir išties – šventiškai nusiteikusi minia, kurioje nors ir buvo tiek linksmai kauštelėjusių, tiek jau liūdnąją stadiją pasiekusių piliečių, bet piktų, pasak kaliningradiečių, sutikti neteko, – nuteikia smagiai. Smagu ir tai, kad pavyko namo grįžti nenukentėjus nuo petardų, kurių žiežirbos bandė skvernus pradeginti. Mažiau pasisekė vienai merginai, į kurios ilgus, juosmenį siekiančius plaukus papuolė visas kibirkščių spiečius – net dūmai parūko. Smagu, kad nedaug teko matyti butelių, jų  duženų ar fejerverkų pakuočių, besimėtančių ant J. Basanavičiaus gatvės spalvotųjų trinkelių. Nors tie, kurie šventė iki trečios ar net ketvirtos valandos ryto, sakė, jog šiukšlių būta labai ir labai daug.
Tiesa, ryte jau spėta kruopščiai išblizginti vienintelę tiesiai į jūrą vedančią gatve, tilto prieigose teko pamatyti graudesnių vaizdų: ir aptryptus gėlynus prie Jūratės ir Kastyčio skvero, ir išlaužtas žabtvores bei graudžiai pasvirusią šiukšlių dėžę ten, kur sėdėdami ant suoliukų poilsiautojai stebi saulėlydį. Ir kopose besimėtančius tuščius šampano butelius bei vienkartines stiklines – niekaip kai kurie piliečiai neišmoksta savo šiukšles bent iki šiukšliadėžės nunešti.
Su Naujaisiais metais pasveikinęs net įkaitęs nuo mosavimo šluota vyriškis prie tų pačių saulėlydį sėdomis mėgstančiųjų stebėti suoliukų, paklaustas, ar daug darbo po šventinės nakties, tik atsiduso: „Oi, daug. Bet anksčiau po švenčių ir dar daugiau būdavo...“