Naujasis „Palangos“ vairininkas: „Greitų „vaistų“ klubui nežadu“

Neseniai Palangos krepšinio klube „Palanga“ įvyko permainos – prie komandos vairo stojo Virginijus Sirvydis. Pasidžiaugęs puikiomis treniruočių sąlygomis ir atmosfera komandoje, naujasis treneris sakė, jog Palangoje jaučiasi šauniai, bet įspėjo, kad vien treneris nėra pergalių kalvis. „Yra nemažai rūpesčių, tad puikių rezultatų, vargu, ar galima greitai tikėtis. Būtina investuoti į klubo ateitį. Pavyzdžiui, ieškoti tokių krepšinio „aukso“ grynuolių, kaip Renaldas Seibutis, kuris yra pavyzdys kiekvienam krepšininkui. Deja, kai kurie jų, gavę neblogus kontraktus, „sužvaigždėja“, užmiršdami, kad krepšininko karjera – pakankamai trumpa“, – sakė V. Sirvydis.

Pasiūlė dirbti Palangoje
„Pernai sezoną treniravau Utenos „Juventus“, šiemet sezoną pradėjau su Kėdainių „Nevėžiu“, bet visos komandos sezoną pradėjo susikomplektavusios, o mūsų biudžetas buvo ribotas, nepavyko pritraukti geriausių žaidėjų. Nors klubo tikslas buvo netapti paskutiniais, bet kiekvienas klubas nori daugiau pergalių. Buvo nuspręsta, kad Kėdainiams reikia naujo trenerio, ir, nors po truputį jau buvome pradėję eiti į priekį, buvo jau kelios pergalės, klubo valdžia nepanoro laukti. Ir tada gavau pasiūlymą atvažiuoti dirbti į Palangą“, – pasakojo treneris.
Pasak naujojo trenerio, sąlygos Palangos „Palanga“ klube yra tikrai geros, tačiau problemų pakanka. „Ne kiekvienas LKL klubas tokias sąlygas turi. Kai atvykau, buvo traumuotas pagrindinis įžaidėjas – Deividas Anužis. Klubo tikslai yra aukštesni negu esame šiuo metu, bet reikia pastiprinimo. Ir keli pagrindiniai žaidėjai yra traumuoti. Visa tai mus stabdo. Kai kas galvoja, kad atėjo naujas treneris, tai komanda turi pasiekti geresnių rezultatų. Bet komanda – jauna, pusė žaidėjų mokosi, tai reikia daug dirbti. Treneriui nelengva: visuose lygiuose reikia nuoseklaus darbo, visiško žaidėjų atsidavimo, koncentracijos treniruotėse. Tam reikia laiko, o mes jo neturime, nes tuoj prasidės atkrintamosios varžybos. Norisi, kad visi kuo greičiau išsigydytų traumas ir rezultatai turėtų pagerėti“, – sakė treneris.

Sunkiau – treneriui
Pasiteiravus, kieno – žaidėjo ar trenerio darbas yra sunkesnis, V. Sirvydis neabejojo: „Treneriui sunkiau, nes turi galvoti už visus ir apie viską. Žaidėjo darbas yra trenerio nurodymų vykdymas ir geras išpildymas. O treneris prisiima atsakomybę už viską: pasiruošimą treniruotėse, varžybų eigoje. Yra toks posakis, kad laimi žaidėjai, o pralošia treneris“.
Kalbėdamas apie „Palangos“ komandą, treneris teigė, jog, kaip ir kiekvienoje komandoje, konfliktų tarp žaidėjų pasitaiko, tačiau tai nėra blogai. „Būtų bloga komanda, jei nebūtų konfliktų. Aš ir noriu, kad žaidėjai būtų energingi, su kovotojo charakteriu. Žmogus turi būti kovotojas visais būdais, tada gali kažko pasiekti. Treniruotės turi būti energingos, ramių, be entuziazmo treniruočių negali būti. Aišku, labai daug priklauso nuo žaidėjų prigimties, auklėjimo. Jei šeimoje vaikas visą laiką glostomas, nesu matęs, kad toks vaikas taptų geru sportininku, nes jam trūksta energijos, kovotojo charakterio – jei nepasisekė, jis nuleidžia rankas. O sporte, jei nepasisekė, reikia stengtis dvigubai“, – įsitikinęs V. Sirvydis.

Palangiškių beveik nemato
Pasmalsavus, kaip naujajam treneriui sekasi kurtis Palangoje, ar patinka kurortas, pašnekovas sakė dar negalintis daug pasakyti, kadangi nuo jo atvykimo į Palangą praėjo per mažai laiko. „Palangoje esu dar tik antra savaitė. Viskas čia labai gražu, viskas tvarkoje. Vietinių žmonių beveik nematau, nes mano gyvenimas dabar toks: salė – viešbutis – salė. Dar į parduotuvę nuvažiuoju. Kaip ir visur, taip ir Palangoje, žmonių yra visokių, – pasakojo V. Sirvydis. – Aš dar esu per jaunas treneris, kad galėčiau rinktis. Reikia būti tikrai geru treneriu, kad turėčiau daug pasiūlymų ir galėčiau rinktis. To ir siekiu – mokytis kasdien. Žaidėjų charakteriai skirtingi, todėl turi būti ir treneris, ir psichologas, ir auklė, nes prie kiekvieno žaidėjo, kiekvienos asmenybės reikalingas tam tikras priėjimas“.

Buvo judrus vaikas
Su naujuoju „Palangos“ klubo treneriu V. Sirvydžiu buvo gana sudėtinga suderinti susitikimo vietą. Priežastis labai paprasta: pašnekovas – ne palangiškis, kurorte apsistojęs dar visai neseniai, todėl nepažįsta miesto. „Gimiau Panevėžyje, augau Jonavoje. Nors pagal pasą mano gimimo vieta – Rokiškis. Tiesiog tėvai buvo priregistruoti šiame mieste. Tėtis dirbo Panevėžyje milicijoje, vėliau gavo paskyrimą į „Achemą“, todėl šeima išvyko ten. Ten aš ir užaugau“, – miestų painiavą savo biografijoje išsklaidė pašnekovas.
Pasak V. Sirvydžio, vaikystėje, kaip ir daugelis berniukų, jis buvo judrus, gyvas vaikas. „Mėgau krepšinį, futbolą, žiemą ledo ritulį lošėme. Turėjau šešeriais metais už save jaunesnį brolį, tai jam paaugus buvo visko ir daug. Prisimenu, kaip kartą buvome užtrenkę buto duris. Tėvai mums buvo palikę valgyti, reikėjo tik pasišildyti. Mes užkaitėme puodus, tuo metu atėjo draugai, išėjome į laiptinę ir ten mums užsitrenkė durys. Teko lipti į vidų per balkoną. Maistas, tiesa, sudegė, – juokėsi pašnekovas ir pridūrė, jog ir daugiau išdaigų vaikystėje tėvams buvo prikrėtęs, įvairių sužalojimų patyręs. – Pamenu, vieną kartą per kovo aštuntąją žaidėme ledo ritulį, man pataikė į burną, nuskėlė dantį – buvo mamai kovo aštuntoji. Daug randų, visko buvo“.
Į mokslus, pasak pašnekovo, šeimoje buvo žiūrima rimtai. „Mokykloje stengiausi mokytis, tuo metu nebuvo mokykloje tokio laisvumo. Ir tėvai spaudė prie mokslų. Nuo trečios klasės lankiau krepšinį pas Juozą Storpirštį. Jau besimokant gal kokioje šeštoje klasėje atėjo treneris Rimantas Grigas ir prasidėjo rimtesnis sportas. Kai buvau devintoje ar dešimtoje klasėje, mus du iš Jonavos pakvietė į Kauno „Žalgirio“ rezervinę dublerių komandą. Tada išvykau į Kauną. Ten mokslų faktiškai nebuvo. Po dviejų metų grįžau į Jonavą, baigiau mokslus ir įstojau į KKI“, – draugystės su krepšiniu pradžią atskleidė pašnekovas.

Norėjo šalinti iš mokyklos
Paklaustas apie draugus, naujasis „Palangos“ treneris sakė mokykloje jų daug turėjęs. Ir eibių kartu su jais prikrėsdavęs. „Visokių būdavo dalykų. Ir ant kėdės mokytojams smeigtukų pridėdavome, ir kėdes išpaišydavome, kartą per chemijos pamoką klasiokai užuolaidas buvo uždegę. Tų nesąmonių privengdavau, visur nesiveldavau, bet būdavo ir pastabų, visko būdavo. Mūsų buvo tokia klasė, kad mergaitės buvo geros, stipriai mokėsi, o berniukai – labai padūkę. Buvo ir muštynių, ir iš mokyklos su keliais kitais berniukais norėjo išmesti, bet baigėsi viskas gerai, pavyko viską suderinti“, – prisipažino pašnekovas, tačiau pridūrė didžiausią dėmesį skyręs krepšiniui, žaidęs už Jonavos „Statybą“. V. Sirvydis pridūrė, jog jaunystėje net šokiams ar vakarėliams telikdavo labai nedaug laiko – laisvalaikį daugiausia skyrė krepšiniui. „Jaunystėje su žmona susipažinau institute. Į šokius labai retai eidavau, nes visada buvo treniruotės arba varžybos“, – sakė pašnekovas.

Karjerą pristabdė trauma
„Įstojus į KKI buvau pakviestas į Lietuvos jaunimo krepšinio rinktinę, paskui Rimas Endrijaitis pakvietė į Vilniaus „Statybą“. Persikėliau į Vilnių ir ten pasilikau. „Statyboje“ žaidžiau keletą metų, paskui ši komanda virto „Lietuvos rytu“, ten žaidžiau. Su „Statyba“ laimėjome bronzą vieną ar du kartus, su „Lietuvos rytu“ irgi bronzą laimėjome. Tada persikėliau į Vilniaus „Sakalus“, ten du sezonus žaidžiau, pirmą sezoną laimėjome bronzą. 1999 metais prasidėjo legionieriaus karjera. Mane pakvietė Permės „Ural greate“. Čia patyriau rimtą traumą – trūko kryžminiai kelio raiščiai. Prireikė operacijos. Po jos grįžau į komandą, tada tapome Rusijos čempionais ir NEBL čempionais. Nors aš, kadangi po traumos, žaidžiau tik epizodiškai“, – pasakojo buvęs krepšininkas. Pasiteiravus, kaip sekėsi atsigauti po rimtos traumos, V. Sirvydis sakė: „Jei turi tikslą, užsispyrimo, turi pasveikti“. Tęsdamas savo pasakojimą apie žaidimą Permės „Ural greate“ komandoje, pašnekovas sakė, jog trauma visgi turėjo įtakos jo karjerai. „Vėliau privažiavo daug NBA krepšininkų ir Permės komanda jau buvo pajėgiausia Rusijos komanda. Visi buvo draugiški, aišku, kaip ir visose komandose, visko pasitaikydavo, bet bendras tikslas buvo viską laimėti ir kitokių klausimų nekilo. Treniruotės būdavo labai smarkios. Pinigai buvo geri, sąlygos – idealios. Tačiau antrą sezoną po traumos žaisti gaudavau mažai, tai manęs netenkino, todėl grįžau į Lietuvą, į Alytaus „Alitą“. Ten iškart tapome bronzos laimėtojais. Vėliau žaidžiau Vokietijoje, Kipre, Čekijoje“, – kalbėjo pašnekovas.
Pasiteiravus, ar kuo nors skiriasi treniruotės ir apskritai buvimas komandoje skirtingose šalyse, V. Sirvydis atsakė: „Viskas skiriasi. Tiesa, yra daug bendro, bet kiekviena šalis, treneris turi savo metodiką. Nelengva buvo Rusijoje, bet norėjosi kuo geriau pasirodyti, tad vis tiek džiaugiuosi“.

Tapo treneriu
„Grįžęs iš Čekijos žaidžiau „Sakaluose“. Kelio trauma vis dažniau primindavo apie save, be to, man buvo jau 38 metai, todėl pradėjau po truputį treniruoti. Buvau „Sakaluose“ trenerio Petronio asistentu ir kartu dirbau SKM vaikų treneriu“, – pasakojo V. Sirvydis.
Pasak pašnekovo, dirbti su vaikais jam nebuvę sunku: „Su vaikais įdomu buvo. Ir jiems, manau, buvo tikrai įdomu. Dirbau tik kelis mėnesius, tai lankė labai gausiai ir noriai. Jei kuriam krepšinis nepatikdavo, tai siūlydavau nebeiti“.
Kiekvienoje srityje, norint ko nors pasiekti, vien noro ir gerų ketinimų nepakanka, reikia ir tam tikrų duomenų. Geram krepšininkui, pasak trenerio, svarbiausia yra charakteris. „Vaikas turi būti gyvas, užsispyręs tam tikroje srityje, būtinas kovotojo charakteris, nes be jo – sunku. Štai, R. Kaukėnas – nusitraukęs abiejų kojų raiščius, ištvėręs operacijas ir toliau žaidžia – čia yra pavyzdys, koks turi būti charakteris. Aišku, krepšinio pasaulyje yra ir daugiau tokių pavyzdžių“, – mintimis pasidalino V. Sirvydis.
Pasidomėjus, ar klausė mažieji krepšininkai trenerio, pašnekovas teigė drausmės problemų neturėjęs. „Esu toks žmogus, kad noriu palaikyti tvarka. Taip auklėjau ir savo vaikus, taip auklėjau ir komandą“, – tvirtino treneris.

Sūnus seka tėvo pėdomis
Dar tikrai jaunas pašnekovas nustebino prisipažinęs jau esantis senelis. „Turiu šeimą. Ir senelis jau esu, turiu anūką. Žmona Lina. Dukrai – dvidešimt metų. Dukra bandė žaisti krepšinį bet per vėlai pradėjo. Ji per daug blaškėsi, viskas buvo įdomu, visko norėjo, todėl į krepšinį atėjo per vėlai“, – apgailestavo treneris ir pridūrė, jog dukra buvusi gabi, galėjo kažko pasiekti krepšinyje, jei būtų anksčiau pradėjusi treniruotis.
Tačiau V. Sirvydžio sūnus seka tėvo pėdomis – žaidžia krepšinį. „Ir sūnų turiu. Jam keturiolika. Žaidžia Šarūno Marčiulionio krepšinio mokykloje. Sekasi neblogai, pakviestas į Lietuvos talentų rinktinę. Nuo mažens esu įkalęs sūnui, kad tai yra tavo pomėgis, mėgstamas darbas ir gyvenimas“, – kalbėjo tėvas.
Tuomet, kai tėtis žaidė krepšinį, šeimai jo trūko, kaip ir tėtis ilgėdavosi šeimos. „Kol sportavau, vaikai augo su žmona. Kai dar nelankė mokyklos, o kartais ir pradinėje išleisdavo, atvažiuodavo 1-2 mėnesiams ir paskui grįždavo namo. O kai prasidėjo rimtesni mokslai, teko daugiausia būti vienam. Žinoma, slegia ta nuolatinė vienatvė, bet stengiesi susikoncentruoti ir dirbti mėgstamą darbą“, – atviravo pašnekovas.

Mėgsta aktyvų poilsį
Po įtemptų darbo valandų kiekvienam reikalingas poilsis. Naujasis „Palangos“ klubo treneris, nors šiuo metu yra apsistojęs kurorte, prie jūros labai dažnai nevaikšto. „Jėgas atgaunu būdamas su šeima. Vasarą mėgstu žvejoti, šiaip mėgstu aktyvesnį poilsį. Prie jūros buvau vieną kartą nuėjęs – yra tų darbų ir be vaikščiojimų“, – kalbėjo V. Sirvydis.
Paklaustas, ar treneris taip pat kaip ir žaidėjai privalo rūpintis savo sportine forma, V. Sirvydis sakė, jog tai nėra būtina. „Treneriui tokia sportinė forma nereikalinga, bet jei nori ją palaikyti, turi ar į treniruoklius eiti, ar bėgioti – čia daug pušynų, yra kur lakstyti. Valgau viską, nesu išrankus. Kai dar buvau sportininkas, vartodavau įvairius papildus, dabar jau nebe. Kartais kokių vitaminų išgeriu“, – kalbėjo treneris.
Pasmalsavus, ar nesigaili, jog savo gyvenimą paskyrė krepšiniui, ar nesvajojo apie kokią kitą sritį, V. Sirvydis sakė: „Tikrai nesigailiu. Džiaugiuosi, kad dar vaikystėje pasirinkau tokį gyvenimą. Prisimenu, kai mažas buvau, mano dėdė dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. Tada man, kaip mažam vaikui, labai patikdavo važinėti. Bet rimtai apie nieką kitą negalvojau – tik apie krepšinį“.

Atpažįsta gatvėje
Buvęs krepšininkas prisipažino, jog jį ne kartą yra atpažinę gatvėje, kalbinę. „Būna visko. Anksčiau dažniau atpažindavo, dabar tų žvaigždžių daug, laikai keičiasi. Kai mane užkalbindavo gatvėje, nusišypsodavau, pakalbėdavau, ir viskas. Nelabai man patinka tokie visokie dalykai. Nei esu, nei buvau žvaigždė. Aišku, būna malonu, kai kažkas atpažįsta, pamini pavardę, paspaudžia ranką – be galo malonu“.
Trenerio nuomone, didelis dėmesys ir pinigai skatina jaunus sportininkus „sužvaigždėti“: „Aš kai augau, tais laikais nebūdavo didelių kontraktų, tai visi stengdavosi ir galvojo, kad kažką gaus ateityje. O dabar jaunimas gauna neblogus kontraktus. Ir dideli pinigai, dėmesys padaro iš paprasto žaidėjo žvaigždę. Reikia turėti gyvenime tikslą. Štai R. Seibutis – pavyzdys, vietiniam jaunimui yra į ką lygiuotis“.