Nauja pažintinė pramoga Palangos gintaro muziejuje – audiogidas vaikams

Palangos gintaro muziejus jaunuosius lankytojus dar nuo vasaros pasitinka su naujiena – audiogidu vaikams lietuvių ir anglų kalbomis. Tai nemokama paslauga, sukurta vaikams nuo 7 iki 14 metų, bet puikiai tinkanti visai šeimai. Audiogido galima prašyti muziejaus kasoje – visos planšetės dezinfekuojamos, tačiau rekomenduojama turėti savo ausines arba esant nedaug lankytojų klausytis be jų.

Projektas „Virtualus muziejus“
Lietuvos muziejams 2019–2020 m. buvo sukurta 10 audiogidų vaikams. Tai didžiulio projekto, kurį iš ES ir LR biudžeto lėšų įgyvendina Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, dalis. „Virtualus muziejus“ – Lietuvos integralios muziejų informacinės sistemos (LIMIS, www.limis.lt ) plėtros, modernizavimo ir naujų elektroninių paslaugų sukūrimo projektas. Tai yra bendro Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, muziejų, kuriems tie audiogidai kuriami ir UAB „Elektroninės leidybos namai" darbo rezultatas. Vaikams skirti audiogidai sukurti lietuvių ir anglų kalbomis. Kiekvienam muziejui audiogido paslaugai teikti iš projekto lėšų nupirkta po 15 planšetinių kompiuterių.

Vaikų audiogidas – smagi ekskursijos po muziejų alternatyva
„Sveiki atvykę į Palangos gintaro muziejų! Kviečiame susipažinti su grafų gyvenimu ir gausia 1963 metais įkurto Gintaro muziejaus kolekcija“ – šiais audiogido žodžiais mažieji lankytojai paraginami pradėti turą po ekspozicijas. Suaugę lankytojai jau keletą metų naudojasi audiogidu lietuvių, anglų, rusų, vokiečių, lenkų, prancūzų ir gestų kalbomis. Kadangi jame pateikiama itin išsami informacija, nurodanti į istorinius kontekstus, vaikų audiogidas sumanytas kaip lengvesnio turinio, vizualiai patraukli, žaisminga pažintinė priemonė, adaptuota jaunosios kartos pasaulėžiūrai. Tai atsakas į vaikų poreikį susipažįstant su ekspozicijomis naudotis naujomis technologijomis. Tiesioginis patyrimas papildomas virtualios erdvės teikiamomis galimybėmis.
Šis audiogidas – itin kokybiška garsinės ir vaizdinės medžiagos kompozicija: ją sudaro per 30 garso takelių apie eksponatus, pasakojimą palydinčios fotografijos ir penki trumpi video reportažai. Nuspaudus ant video nuorodų galima išvysti rūmus ir parką iš paukščio skrydžio, pamatyti, kaip tikro gintaro meistro rankose gintaro gabalėlis beregint virsta meno kūriniu, akimirksniu nusikelti į XIX amžiaus pabaigą, susipažinti su gintaro savybėmis ir netgi su patyrusia palangiške gintarautoja paieškoti laimikio pajūryje. Pasakojimas paįvairintas užduotimis – tereikia nuspausti vieną iš siūlomų atsakymo variantų. Patogu, jog kiekvieną garso takelį galima pasirinkti atskirai: visai nereikia perklausyti pasakojimo nuo pradžios.

Audiogido kūrimo užkulisiai
Keletą vasaros dienų Gintaro muziejus buvo virtęs filmavimo aikštele. Pasak muziejaus darbuotojų, šis iššūkis pareikalavo pastangų ir laiko, bet suteikė neišdildomų emocijų. Muziejaus gidei Julijai, kuri viename iš video „paveikslų“ įkūnijo grafienę, teko ieškoti atitinkamos aprangos – suknelę paskolino renginių režisierė Aušra Latonienė. Norėjosi vaikams pažadinti fantaziją, nukelti juos į XIX-XX amžių sandūrą, kuomet šiuose rūmuose šeimininkavo Palangos kurorto kūrėjai grafai Tiškevičiai. „Grafienės“ Antaninos suknelė – pastelinio rožinio atspalvio. Ši spalva siejama ne tik su vaikyste ir svajonėmis, tai ir pamėgta to meto aristokračių moterų aprangos spalva, išreiškianti švelnumą, idealo nostalgiją. Tačiau rožinė spalva, nors ir nuteikianti svajingai, maskuoja itin atsakingą grafienės, kaip rūmų šeimininkės, vaidmenį. Atitinkama laikysena tarp santūrumo ir galios turinti atsispindėti kiekviename žingsnyje, geste, žvilgsnyje ir netgi vėduoklės padėtyje. Bene sudėtingiausia buvo akimirksniu išskleisti ir suskliausti vėduoklę, lyg tokia elegancijos pulsacija būtų pats natūraliausias dalykas gyvenime!
Kas paslapčia atvėrė slankiojančias duris, kad nesimatytų pastangų, kas kalbino lankytojus palaukti, kas praskleidė užuolaidą, kad šviesa gerai kristų, kas vis keitė savo kameros pozicijas, kad pagautų daugiau šviesos – ypač kai buvo filmuojamas gintaras. Nepakanka parinkti gražius gabalėlius – jie turi išlikti tokie ir ekrane. Buvo paruošta keletas jų atspalvių, dydžių ir „porų“ variantų. Tuomet jie atsargiai buvo metami į vandenį, o gintaras deginamas net sulaikius kvėpavimą. Tam, kad operatorius įamžintų viršun smilkstantį degančio gintaro dūmą, viena kolegė nepastebimai įduoda gintaro gabalėlį kitai, kadangi iš taip arti filmuojant negalima sujudinti rankos. Tada jis ilgiausiu degtuku užplieskiamas (trumpi netinka, mat, gintaras dega neišsyk) ir laukiama, kol įšilęs ims spragsėti dėl jame prisikaupusių deguonies burbuliukų. Gintaras ima juosti, tirpti, bet tik tada išvystame ir didžiausią grožį – kaip tolydžio kyla lengvas dūmas, verčiasi verpetais, sūkuriuoja iki pačios tirštumos. Po tokio ugningo „valso“ gintaro kaip nebūta – prapuola, nusmilksta ant rankų, bet ko tik nepadarysi bendram labui...

Julija Paškevičiūtė