Nakvynė – pačių darbuotojų reikalas. Pliažas – išeitis?

Palanga vasarą  tampa  didžiausiu Lietuvos  miestu, kurį lydi šurmulys, judėjimas, triukšmas, keliamas daugybės žmonių bei mašinų... Kiekvienas čia atvykstantis krapšto galvą: „Kur apsigyventi ir, svarbiausia, kiek teks mokėti?“ Nekalbėsiu apie į Palangą atvažiavusius poilsiautojus, kurie, atvažiavę atostogų, gali  dažniausiai labai neskaičiuoti, kiek pinigų išleisti viešbučio kambariui ar butui, ar kambariui pas palangiškius. Kas tikrai skaičiuoja pinigus būstui Palangoje vasarą – barų, kavinių, viešbučių, paslaugų sektoriuje vasarą įsidarbinę dažniausiai jauni žmonės. Kaip ir kur jie vasarą glaudžiasi kurorte, kuriame nuomos kainos vasarą, palyginus su žiema, strykteli penkeriopai? Apie tai – šis tyrimas „savo kailiu“.

Nuoma centre gan pigi

Taigi, man 18 metų. Aš „įsidarbinau“ vasarai padavėju ir žūtbūt ieškau kuo pigesnio būsto permiegoti. Kokios mano galimybės? Pradedu paiešką nuo miesto centro.  Mano kišenėse dar švilpauja vėjai, bet aš noriu gauti būstą miesto centre  už 5-10 litų vienai nakčiai. Švilpiate? Neįmanoma? Pagal skelbimą laikraštyje skambinu. Prisistačiusi ponia Zita sako, kad gyvenanti šalia Plytų gatvėje įsikūrusios „Maximos“. „Šiai dienai  galiu pasiūlyti tik vieną  kambarį, kurį atlaisvino prieš keletą dienų išsikrausčiusi viena mergina. Ji man sakė, kad dirbo padavėja ir neatlaikė didelio krūvio“. Aš murmu, kad pats tik ką pradėjau dirbti padavėju ir daugiau dešimties litų už parą negaliu mokėti.

„Pigiau penkiolikos litų tikrai nesiduosiu. 15 litų už naktį yra riba!“ – žvitri, kaip pasirodė, palangiškė nukirto mano nerišlias derybas. Šnirpščiau tarsi prasikaltęs, o nuomotoja ėmė dėstyti kambario privalumus: „Yra visi patogumai. Yra ir karštas vanduo, kurio neužsukame, kaip tai daro  kai kurie nuomotojai. Yra ir atskiras įėjimas...“ – suokė moteris. Tačiau paaiškėjo, jog už 15 litų kainą  vienai parai ten neturėsiu prieigos internetui. Be to, man tai pasirodė keista, smulkioji verslininkė iškart uždraudė ką nors parsiversti namo. „Jokių draugų ir jokių pažįstamų!“ – pareiškė ji ryžtingai. Pagalvojau: „Velniop tave, Zita. Nepriversi manęs gyventi kaip vienuolyne. Ir dar mokėti 300 litų per mėnesį...“

Kitas pagal skelbimą laikraštyje surastas būstas miesto centre - J.Biliūno gatvėje. Buto šeimininkė ponia Vanda buvo labai dalykiška ir maloni. „Butas tvarkingas, tylus, gerai po darbo pailsėsite. Nuoma parai – 20 litų, mėnesiui – 600 litų...“  Aš tyliai po nosimi švilpteliu – po velnių, iš kur tiek „babkių“ gauti. Juk padavėjo karjera man, dvyliktokui, kol kas nieko gero nežada: pirmos dvi savaitės – bandomasis laikotarpis. Nors jis jau baigiasi, lėkštės mano rankose vis dar dreba, tad krūvos arbatpinigių rožinėse vizijose nematau. „Neužsikabinu“ ir už šio pasiūlymo.

Dauguma kalbintų jaunų žmonių, kurie jau nuomojasi ar dar ieško nuomotis butelio ar kambario sakė, kad kuo artyn liepa, tuo sunkiau ką nors rasti. Juolab pigesnį būstą. Dauguma sezoninių padavėjų, barmenų, virėjų ir kambarinių teigė, jog būsto ieško pagal skelbimus miesto laikraščiuose. Vos pasirodžius naujam numeriui, būsto nuomininkai susilaukia dešimčių skambučių. Bet, regis, ne visi darbdaviai palieka savo sezoninius darbuotojus likimo valiai...

Darbdaviai rūpinasi darbuotojais

Trumpai apie tuos, kurie mano, kad sezoninių darbuotojų būsto reikalai yra pačių darbuotojų... Palangoje įsikūręs restoranas „Žuvinė“ skelbia ieškantis padavėjų. Kai paskambinu ir pasiteirauju, ar darbdavys padėtų susirasti ir kambarėlį, kuriame galėčiau pernakvot, neprisistačiusi  darbuotoja nuoširdžiai nustebo: „Ką jūs! Mes tikrai neapgyvendiname darbuotojų. Tai jų pačių rūpestis.“

Bet ar gi tai iš tiesų tik pačių darbuotojų rūpestis?  Negi padavėjas aptarnaus gerai, jeigu jis naktį praleis snūduriuodamas kopose ar kartu su kitais aštuoniais likimo broliais mažame butuke?

Negi restoranams nė kiek nerūpi darbuotojų gerovė?

„Žydrosios liepsnos“ administratorė iškart suprato mano bėdą.  „Esant dideliam reikalui stengiamės savo darbuotojus kur nors apgyvendinti. Žinoma, stengiamės tai daryti, kaip sakau, „kritišku atveju“, kai darbuotojas yra labai reikalingas, o gyventi jis ar ji neturi kur. Bet kuriuo atveju, žinoma, būsto reikalai – pirmiausia pačių darbuotojų reikalas“, - sakė moteris. Tačiau ne visi darbdaviai numoja ranka į sezoninių darbuotojų nakvynės reikalus. Viešbutyje „Vila Rosa“ dirbanti Asta Akucevičiūtė bei Artūras Miliauskas, kurie atvyko dirbti vasarą Palangoje iš sostinės, negailėjo šiam viešbučiui gerų žodžių:  „Kadangi dirbsime visą sezoną, darbdaviai mums parūpino nemokamą nakvynę pačiame viešbutyje... Jau prieš kelionę į Palangą žinojome ko norime iš darbdavio, o jis – iš mūsų, buvome sutarę, kad galėsime apsigyventi viešbutyje“, - pasakojo vaikinas ir mergina.

Jie – ne vieninteliai, kuriems pasisekė  susitarti su savo darbdaviais dėl apgyvendinimo. Jovita Paulauskaitė, atvykusi į Palangą iš Kauno pardavinėti kurorte čeburekų, teigė už nuomą mokanti vos po 5 litus už parą ir už tai gali dėkoti savo darbdaviui, kuris išnuomojo visiems čeburekų pardavėjams namą Palangos soduose. „Nežinia kaip būtų buvę, jei būstą būčiau turėjusi susirasti pati...“,- pasakojo Jovita. Toks pavyzdys rodo, kad Palangoje ne visi darbdaviai užmiršta darbuotojus. Žinoma, tariantis dėl įsidarbinimo, reikėtų nedelsiant pasidomėti, ar darbdavys padės pasirūpinti ir nakvyne.

Palangiškis Adolfas, sezonui nuomojantis kambarius, patikino, jog jau dabar, esant net lietingiems bei apniukusiems orams, vienviečių kambarių nuomotis rasti darosi itin sunku. Jis sezoniniams darbuotojams patarė „kooperuotis“: ieškoti draugo ar draugės ir nuomotis didesnius kambarius. Kaina, pasidalinus nuomos kaštus po lygiai, bus panaši, o ir erdvės gyvenimui bus daugiau.

Miegas kopose ir  gresianti bauda

Kai moksleiviai ir studentai ar kiti jaunuoliai, laikinai įsidarbinę kurorte, suka galvas, kaip pigiau jame gyventi taupant nakvynės sąskaita, kai kurie pavieniai gudruoliai visai nesuka galvos – nakvynę randa kopose. Laurynas iš Lentvario buvo vienas iš tokių taupiųjų,  kuris, esant šiltam ir nelietingam orui, mieliau nakvynei kol kas renkasi kopas nei viešbutį. Kaip jis teigė „Palangos tiltui“,  bandymas nakvoti kopose baigėsi nesėkmingai. „Šalia pasistatytos palapinės su draugu pajūryje bežaidžiant šachmatais, visai netikėtai prisistatė pasienio policija ir ėmė „tardyti“. Vos nepaskyrė baudos. Įspėjo, kad miegoti naktį paplūdimyje – ne valia. Teko kraustytis iš pajūrio“, - pasakojo vaikinas.

  Miegoti naktį paplūdimyje yra viešosios tvarkos taisyklių pažeidimas, už kurį baudžiama iki 300 litų bauda. Palangos miesto policijos komisariato organizacinio skyriaus specialistė Jurgita Rinkevičienė sakė: „Tokių pažeidimų šiais metais buvo užfiksuota vos keletas. Tokie pažeidimai dažniausia fiksuojami esant  geriems orams kurių šią vasarą kol kas itin trūksta“. 

Tad ar verta už vieną naktį, praleistą palapinėje ar miegmaišyje kopose, mokėti kaip už naktį prabangiame viešbučio kambaryje?