Miesto garbės piliečio vardo bet kam nedalina

Iš Lietuvos sulaukiau džiugios naujienos – Lietuvos nusipelniusiam mokytojui Jonui Brindzai suteiktas Palangos miesto Garbės piliečio vardas. Prieš porą savaičių, viešėdama savo gimtajame mieste, Palangoje, keletą kartų sutikau savo auklėtoją miesto gatvėse. Kaip visada jaunatviškai energingas – mokytojas mėgsta kasdienines vaikštynes prie jūros – jis pasidomėjo, kokiu tikslu atvykau į kurortą. Paaiškinau, jog atvažiavau pasveikinti savo mamą Kalėdų proga. Mokytojas prisiminė, kad ir jis, kol buvo gyva mama, dažnai apsilankydavo savo gimtajame mieste Biržuose, dabar –„nebetraukia“.

Vasaros aidai
41-ųjų mokyklos metų baigimo proga šią vasarą turėjome didžiulį malonumą susitikti su klasiokais ir mūsų klasės auklėtoju J. Brindza. Į susitikimą atėjo nedidelė grupelė žmonių. Bet kaip vėliau pastebėjome, atėjo tie, kam to reikėjo.
Padovanojusi baltą gėlės žiedą padėkojau mokytojui už tai, kad buvo ir yra. Klasės auklėtojas nė nemirktelėjęs pridūrė: „Ir būsiu“. Susitikimo džiaugsmingas akimirkas įamžinome nuotraukose su mūsų klasioko Reinoldo Liaudansko aukštaskraidžiais balandžiais. Paleidę tuos gražuolius į dangų kiekvienas paleidome ir savo svajonę. Kokia ji? Manau, šviesi, graži ir trokštanti erdvės.
Lietuvių kalbos ir literatūros kabinete, kur nuo 1961 metų J. Brindza pradėjo dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą, prabėgo ir mūsų klasės susitikimo trumpoji pamoka. Užgniaužę kvapą vėl klausėmės savo mokytojo ramaus balso tono, jo išmintingos kalbos. Dabar jis mums nebepasakojo apie kalvį Ignotą (mokytojas juokavo, kad šis dažnai lydėdavęs jį per egzaminus studijų metu). Jis prisiminė mokytojavimo laiką, mokytojus, mokinius, kurie vienaip ar kitaip labiausiai įstrigę atmintin. Sakęs, jog niekada vaikų neskirstęs į blogus ar gerus, bet ir nepabijojo prisipažinti, jog mūsų klasė jam išlikusi išskirtinė.

Mokytojas ir mokinys
Kiek pamenu, kiekviena J. Brindzos pamoka pasibaigdavo žodžiais: „Visiems viso gero, pasilieka Rolandas“.
Niekas neabejojo ir sau klausimo nekėlė, kodėl Rolandas Rastauskas? Juodu buvo vienu: mokinys ir mokytojas. Pamenu, ir mes didžiavomės Rolandu. Šešiolikmečio Rolando pjesę pastatė Jaunimo teatras. O kai per vienus Naujus metus pagal Rolando scenarijų šventėme kaubojišką naujametinį vakarėlį, ne juokais gavome barti už sulaužytą mokyklos inventorių (taip švenčia kaubojai). O kur dar „Bitlai“, džinsai ir pirmosios laisvės „gėlės“ Lietuvos padangėje.
J. Brindza iki šiol skausmingai prisimena saugumiečių kvotas ir savo mylimo literato Antano Vaišnoros prisipažinimą iškėlus Lietuvos vėliavą ant statomo devynaukščio pastato kamino. Gaila jam Antano (labai talentingas literatas buvo). Mokytojas daug metų vadovavo Palangos vidurinės mokyklos literatų būreliui. Didžiuojasi literatais, tapusiais ištikimais plunksnos draugais. Tačiau labiausiai mokytojui džiugu už tuos auklėtinius, kurie, rodos, mokykloje buvo nepastebimi, o gyvenime nustebino atsivėrusiais talentais, darbštumu ir nuoširdumu. Jis visada su įtarimu žiūrėdavęs į medalininkus (kaip čia reikia viską mokėti), nors pats mokėsi penketais (dabartiniai dešimtukai), tačiau vieną dieną supratęs, kad turi daugiau dėmesio skirti pasirinktai profesijai – lietuvių kalbai.

Reikia reportažo?
Mano klasiokai man įsakė kitą vasarą, kai atvažiuosiu į namus, būtinai parašyti apie mūsų auklėtoją. Sutikau, tik vėliau prisiminiau, jog prieš gerą dešimtmetį aš tai norėjau padaryti. Paskambinusi į auklėtojo namus, iš jo žmonos sužinojau, kad mokytojas neseniai turėjęs širdies operaciją. Tą pačią dieną aš mokytoją sutikau einantį į savo namus. J. Brindza prisipažino, jog užsikimšusios kraujagyslės reikalavo medikų pagalbos. Operacijos metu jis išgyvenęs klinikinę mirtį.
„Dievas davė dar vieną šansą“, – šypsodamasis sakė jis. „Be reikalo jis tokių dovanų nedalina, dar daug ką gyvenime reikės nuveikti“, – tuokart  pasakiau sau pačiai. Šiandieną žinau, jog mokytojas kartu su savo žmona džiaugiasi anūkėliu ir gyvenimu.
Esu mokytojo prašiusi, kad paskaitytų ir duotų mano kūrybos įvertinimą. Auklėtojas atsisakė, jis per daug jaudinasi dėl saviškių. Geriau tegu tai daro kiti. Šiandien, apkabinusi savo mokytoją Palangos gatvėje, galiu jam palinkėti tik geros sveikatos ir ilgų gyvenimo metų. Šiam kukliam žmogui nereikia, kad apie jį rašytų. Jam svarbiau žinoti, kad jo auklėtiniai, suradę save (geriau vėliau, negu niekad) eina savo gyvenimo keliu.

Buvo ir bus!
Klasės susitikimas, matomai, paliko gerą įspūdį mokytojo širdyje. Jis man prisipažino, kad buvę gerai, tačiau per trumpai. „Negalėjau ilgiau pasilikti, nes kitą dieną turėjau eiti pas daktarą“, – lyg teisindamasis sakė auklėtojas. Ir tuoj pat paklausė, o kaip gi tas mūsų vakarėlis pasibaigęs? „Na, klasiokų baliai pasibaigia visada triukšmingai, – sakau jam. – Mes – ne išimtis“. Mokytojui pasigyriau, kad Rolandas man padovanojo savo esė knygą „Privati teritorija“. Prisipažinau, jog, jei anksčiau mano klasioko intelektualaus rašymo nelabai „įkirtau“, tai ši knyga – „prižeminta“ ir sava. Sublizgo mano mokytojo akys.
„Nacionalinės premijos laureato vardo bet kam nedalina“, – skuba jis man priminti. Žinau, mokytojau.
Ir miesto Garbės piliečio vardo taip pat.
Ačiū, kad buvot, esat ir būsit!