Margažiedžiai tautiečių būties keliai į vieną – Petrašiūnų „pancijoną“

Tai – Tremtis, Emigracija, Okupacija. Mes visi – viename, XX-ajame amžiuje. Vienoje, bendroje Kančioje vienas vasariškai viltingas Gyvenimas, užklotas lietuviško Žodyno – Dainyno ir ... samanų skara.

Likimai, kurie nepaprastai spalvingi ir kuriuos, anot poetiškos sielos lietuvės, jau keturis dešimtmečius palangiškės Emilijos Lapėnienės, kaip žemuoges privalome suverti ant vienos – Atminties Smilgos. Arba sudėti į vieną knygą, kad nepamestume. Kad išliktų vaikams ir anūkams. Kad per amžius išsivaikščiojanti Lietuva vis tiek visaip sugrįžtų iš užmarščių, iš „tolimųjų užsienių“ į vieną – „Artimąjį užsienį“ Petrašiūnuose, Marijos Gimbutienės – Romo Kalantos gatvėmis, į pavydėtinai žalią, vaizdingą, garbingą pušyną ant Nemuno kranto ar „Žemuogių žemėje“, Palangoje.

Kad nepamirštume šviesiam savo gentainių atminimui nuvesti savo širdžių, padėti birželinių gėlių, sugėrusių mūsų ašaras ir prie retežiais surakintų … niekada, jokiais amžiais ir metų laikais nenuvytusių pušų.

Parėję niekas nesibara.

Arba: „Parėję dėl nieko nesirieja“. Kaip mes, gyvieji. Ranką prie širdies pridėję – būkime atviri. Juk dažnai autobusuose, namuose, vaikų darželiuose, kalėjimuose, net Palangos pliažuose girdime aimanuojant, kad mums „visko mažai, valdžios blogos, „kažkas“ vis apgaudinėja, kaimynai – pavydūs“, – mažai žemės, pinigų, prekių...

Kuo geriau gyvenam, tuo daugiau verkiam. Taip dažnai girdim frazę „mažai moka“, taip retai girdim „mažai dirbu“. Tik niekad sau nepripažįstam, kad pristingam paprasto nuovokumo, šalto, šviesaus proto, optimizmo, nuoširdumo, logikos, etiško ir elementaraus mandagumo bei pagarbos vienas kitam, kaimynams, bendradarbiams, savo šeimai, miestui, valstybei, už kurią visais amžiais Lietuvoje sudedama taip daug kantrių kančių.

Tai ir dar daugiau minčių atgaivino, priminė, perspėjo ir mūsų su žmona Vlada seniai planuota kelionė „Palanga – Petrašiūnai“. 2014 metų birželio 11-osios ilgai nepamiršim. Mūsų kelionės tikslas buvo aplankyti ir jau vien tuo, bei gėlės žiedu, kuklia sielos – žvakelės šviesa pagerbti darbščios, atidžios vaikų gydytojos, mūsų kaimynės Kelmėje 1971–1979 metais Janinos Stankevičiūtės atminimą, šeimos kapą.

Intelektuali Žaliakalnio iš Šimkaičių gatvės tarp P. Višinskio-Aušros gatvių duktė, kalėjusi už antisovietinę veiklą, gyvenimą medicinai, vaikų gydymui pašventusi J. Stankevičiūtė sugebėjo objektyviai analizuoti ir vertinti visuomeninio-politinio laisvėjimo reiškinius Lietuvoje, ši moteris didžiavosi tuo, jog iš vaikystės dienų bičiuliavosi su brangia, visų vertinama asmenybe – Ričardu Mikutavičiumi. Su juo mus natūraliai supažindino viename bute gyvenant Kelmėje, tada Komjaunimo gatvėje mus visus vienijo sielvartas dėl savos laisvos Lietuvos. Tačiau, prasitarus apie tai tekalba konkretūs faktai iš 2001 metais literatūros mokslininko Vytauto Kubiliaus rūpesčiu išleistosios pirmosios „Lietuvių literatūros enciklopedijos“. Štai ką 332 puslapyje rašo Laima Arnatkevičiūtė: „Mikutavičius Ričardas, *1935 II 26 Kaune; † 1998 VII ten pat; poetas. 1958 baigė Kauno kunigų seminariją. Kunigavo Seredžiuje, Kelmėje, Tytuvėnuose, Babtuose, nuo 1990 m. Kaune. Sukaupė turtingą dailės kūrinių kolekciją. Nužudytas jį pagrobusių plėšikų. Eilėraščius pradėjo skelbti žurn. „Aidai“ (1982 m. ciklas, skirtas Maironiui, 1986 m. vienam 1863 m. sukilimo vadų A. Mackevičiui). Čikagoje 1989 m. išėjo eilėraščių knyga apie K. Donelaitį, lietuvių kalbą ir lietuviškumą „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Lietuvoje išleido meditacinės poezijos rinkinį. „Poterių upė“ (1990), „Šviesos spalvos“ (1992), „Žaizdos metafizika“ (1995), „Spindintis virš mūsų“ (1998), „Mirties vilties veidai“ (1999, su autoriaus skaitomos poezijos ir G. Kuprevičiaus muzikos kasete). Kūryboje apmąstoma žmogaus ryšys su Dievu, jo būties dramatizmas, menininko asmenybės ir kūrybos jungtys, aukos, kančios, meilės prasmė. Vyrauja impresionistiška vidinių nuotaikų kaita, jaučiamos sąsajos su J. Meko, K. Bradūno, A. Maceinos poezija. Po mirties išleista ∆ pamokslų fragmentų knyga „Prisikėlimas“ (1999). Žurnalas „Logos“, „Santara“ paskelbė teologinių filosofinių straipsnių“.

Esu sutikęs daug kunigų, bet tik vienetai, – deja, deja! – aukojasi kilnesniems humanistiniams ideologams, nebodami jokių kliūčių, jokio „juodo“ darbo. Tokie sutiktieji buvo (tebėra!) Palangoje – Juozapas Miklovas ir Liudas Serapinas, Vilniuje – Kazimieras Vasiliauskas, Klaipėdoje – Bronius Burneikis, o Kelmėje, Tytuvėnuose – Ričardas Mikutavičius. Hiperaktyvusis idealistas – teologinio elito atstovas maksimaliai jautriai, netgi alergiškai siekė sąlyčio su viskuo, kas meniška, gražu, kilnu, tauru, jis gyveno daile, muzika, literatūra, pats kūrė poeziją, pirmuosius eilėraščius klijuodamas ant Tytuvėnų bažnyčios kolonų, nes geidė Asmenybės laisvės, ir degė geismu dalintis visa kuo su visais. Jis pats sijojo žvyrą, dirbo dažytoju, auksavo angelų sparnus. Kunigas nebuvo spekuliantas, tik meno kūrinių, paveikslų, bronzos dirbinių, skulptūrėlių kolekcininkas, bet nesuvokė grėsmės, kad ten, kur sukiojasi nežmoniškai dideli pinigai, ten šalia žybčioja ir godūs šėtono, ir jo parankinių žudikų žvilgsniai su kruvinų peilių ašmenimis ir su maišu, kuriame – akmuo, kad idealisto kūnas nebeiškiltų iš upės dugno.

Ak, tie neprognozuojami žmonių kėslai, žmogaus klasta! Zoologijos sodo beždžionė ir net miško vilkas taip nesumąstys, ką suruošė apsimetėliai parazitai Ričardui Mikutavičiui. Tačiau kas sakė, kad jis mirė? Kas, jeigu iš jo kapo sklinda šviesa, tebeaidi didysis sielvartas ir geismas.. „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“.

„Prašom gėlių, prašom ir degtukų žvakelei poetų, kunigų „pancijone“ uždegti, nereikia grąžinti, čia, Petrašiūnuose, visi šviesiausi tikrosios Lietuvos patriotai dar tebežėri, kaip kristalinis sietynas“, – kalbėjo birželio žiedų senjoriško veido pardavėjas su pasididžiavimo gaida balse.

Dar kitą žiedą padėjome ir šiaip, ir kitaip, ir trečiaip lietuvių vertinamai, o sutartinai mylimai poetei Saliutei – štai ką „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ apie ją rašo veikli lietuvių literatūros tyrinėtoja Donata Mitaitė: „Nėris Salomėja (tikr. Bačinskaitė-Bučienė), *1904 XI 17 Kiršuose (Vilkaviškio r.) † 1945 m. VII 7 Maskvoje, palaidota Kaune, Istorijos muziejaus kieme, 1992 m. perlaidota Petrašiūnų kapinėse; poetė. 1919–1924 mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, priklausė ateitininkų organizacijai. 1923 m. „Ateityje“ (Nr. 2) išspausdintą eilėr. „Pajūry“ pirmą kartą pasirašė slp. Nėris. 1924–1928 studijavo LU Teologijos ir filosofijos fak. lietuvių lit-rą, vokiečių k. ir lit-rą, pedagogiką, įsijungė į „Šatrijos“ meno d-jos veiklą. 1928–1931 Lazdijų g-joje dėstė vokiečių kalbą. Pirmasis poezijos rink. „Anksti rytą“ (1927) – jaunystės svajonių ir jausmų išraiška, poetė kalba apie pavasarišką jaunystės džiaugsmą, meilę, veržimąsi į pasaulio platumas. Melodinguose eilėraščiuose pinasi pasaka ir realybė, simbolistiniais įvaizdžiais (baltoji gulbė, juodasis svečias, užburta sutema ir kt.) siekiama ne transcendentinės būties, o gravituojama pasakos link /.../

1931 m. persikėlė į Kauną, redagavo u-to leidžiamus tautosakos rinkinius, vertė iš vokiečių k. prozos kūrinius (E. fon Handel-Maceti „Ritos laiškai“. A. Kuprino „Sulamita“ ir kt.) 1934–1936 mokytojavo Panevėžio mergaičių g-joje. 1936 m. susituokė su skulptoriumi B. Buču ir nuo 1937 m. rudens įsikūrė Palemone. Ligi 1940 m. vasaros mokytojavo Kaune. 1935 m. išleido eilėraščių rinkinį „Per lūžtantį ledą“, skirtą žuvusių S. Dariaus ir S. Girėno atminimui. Jame ryški prometėjiško pasiaukojimo poetizacija, tobuliausiai išreikšta eilėraštyje „Per lūžtantį ledą“. Dėmesys realiajam pasauliui, įsižiūrėjimas į socialines problemas lėmė alegorinių kontrastų (padangės – purvas, šiandiena – rytojus) atsiradimą. Alegoriškas čia ir jau ankstesniame rinkinyje atsiradęs sakalų įvaizdis. Kartais trečiafrontininkų idėjos deklaruojamos tiesiogiai (eil. „Tu moteris“, „Su šluota“ ir kt.), tačiau tribūno ir agitatoriaus vaidmuo netiko poetės meninei prigimčiai. 1938 m. išleido eilėraščių rink. „Diemedžiu žydėsiu“ (1938 m. Valstybinė premija), kuriame ∆ poezijos „melodinis orientyras – liaudies daina“ (K. Nastopka), čia prasideda „lopšinės – lyrizmo“ (D. Sauka) tradicija. Tokie eilėraščiai, kaip „Saulės kūdikėlis“, „Motutės ašaros“, atkartodami lopšinės melodiją, teigia gyvenimo harmoniją, paremtą motinos ir vaiko ryšiu. Kartu tai – dramatiškas rinkinys. Mirtis čia jau ne poetinė deklaracija, kaip eilėraštyje „Sudeginkit mane“ (rink. „Pėdos smėly“), o realybė (ciklas M. Katiliūtės atminimui, eil. „Tėvelis miega“). Žmogus suvokia savo ryšį su gimtąja žeme, ir dalyje eilėraščių būties tragizmas tautosakiškai pridengiamas gamtos amžinumo mito („Diemedžiu žydėsiu“, „Alyvos“), tačiau kartais gyvenimo geismas išreiškiamas su desperatiškai tariamos maldos intensyvumu („Aš nenoriu mirti“). Nepritapimą prie aplinkos, nesutapimą su ja poetė išsako našlaitės, rudens motyvais, ryški artėjančio karo nuojauta, kuri ypač sustiprėjo 1939–1940 eilėraščiuose. 1940 m. parašė „Poemą apie Staliną“, kurios ištrauką perskaitė Kremliuje, inkorporuojant Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Poemoje kalbama apie liet. liaudies patirtą vargą, iš kurio išgelbėti tariamai tegali Stalino, vaizduojamo stebuklingos jėgos pasakų veikėju, išmintis ir ryžtas. Prosovietinės ir poemos „Bolševiko kelias“, „Keturi“ (pirmoji skirta Leninui, antroji 1926 m. sušaudytų Lietuvos komunistų vadų atminimui). 1940 m. išleido tautosakos motyvais parašytas poemas „Eglė žalčių karalienė“, „Našlaitė“. Prasidėjus karui, pasitraukė į Rusiją, gyveno Penzoje, Ufoje, Maskvoje. Į Lietuvą grįžo 1944 m.. Maskvoje išėjo rink. „Dainuok, širdie, gyvenimą“ (1943), Kaune – „Lakštingala negali nečiulbėti“ (1945). Karo metų eilėraščiuose, be privalomo tam laikui kvietimo į kovą, priešų pasmerkimo, ryškus žmogaus ryšio su gimtąja žeme motyvas, motiniška užuojauta einantiems į mūšį ir pasmerktiems žūti kariams. Iš troškimo gyventi ir suvokimo, kad mirtis neišvengiama, kylanti įtampa daugelio eilėraščių pagrindas. /.../

Poetė buvo sudariusi karo meto eilėraščių rink. „Prie didelio kelio“, kur žmogaus gyvenimo dramatizmas karo metais itin išryškintas, tačiau l-kla knygą pertvarkė pagal sovietinei poezijai keliamus reikalavimus ir išleido pavadinimu „Lakštingala negali nečiulbėti“. „Prie didelio kelio“ išleista tik 1944 m. ∆ poezijos tradicija – viena gyvybingiausių lietuvių poezijoje. Jos įtaką yra pajutę E. Mieželaitis, P. Širvys, J. Degutytė ir kt. Poezijos vertimų knygos išleistos latvių, baltarusių, ukrainiečių, turkmėnų, bulgarų, čekų, anglų kalbomis“.

Ir dar pastebėjimas – prisiminimas iš vaikštynių 2014-ųjų birželio 11-ąją po iškiliųjų Vėlių kalnelį Petrašiūnuose.

Ūmai mano literatūrinis žvilgsnis prie Bernardo Brazdžionio, kurį išsakant savaime išnyra žodis poetas didžiąja – „P“ raide, ir Jo gyvenimo draugės kapo užkliuvo už gležnos Salomėjos Nėries bronzinės figūrėlės. Žinotina, jog ne savo valia važiavo lakštingala į Maskvą. Ją prišnekino simpatizavęs Antanas Venclova, į Maskvą siūlė Bernardui. Jis pasitraukė į Vakarus. Kiekviename fatališkame Likime yra ir Stebuklinės pasakos elementų.

Pomirčio laikas, „kapinių amžius“ išryškina visų, ėjusių Gyvenimo dvejotojų keliu „Arba – arba“ vertę ir svarbą. Tarsi birželio papurgalvių, aistringų kvapių bijunų žiedai sielų švytėjimą ir... tolesnį buvimą dabar, gyvųjų Atminties seifuose. Tai ir yra Ėjimo motyvacija, tikslas, esmė ir prasmė!

...Pagerbę Petrašiūnų kapinėse iškilios Kauno ir Kelmės ligoninėse dirbusios vaikų gydytojos J. Stankevičiūtės, jos mamos ir sesers, vaikystės ir mokslo draugo, savaisiais humanizmo idealais šventai tikėjusio R. Mikutavičiaus, S. Nėries ir kitų iškilių lietuvių atminimą, link jūros pareit neskubėjome. Iš troleibuso išlipę Kęstučio gatvėje, peršokome Laisvės alėją, pro Karo ir M. K. Čiurlionio muziejus su Vlada Marija pakylėtai senuku funikulieriumi pasiekėme Prisikėlimo bažnyčią, po to – ir Šimkaičių gatvelytę ir namą, pro kurio langus pasaulį nuo 1979 metų žiemos čia, iš Kelmės grįžusi stebėjo šviesi neįkalinamos sielos moteris, visada paskutinįjį žodį taupiusi susitaikymui ir skatinusi žmones bičiulystei. Ačiū šeimos draugei Janinai Stankevičiūtei. Ji tebegyva dar plakančių mūsų širdžių panteone, nes gera linkėjo ir padėjo gyventi kitiems: „Mirtis atmerkia / Atminties akis / Ir Sielos meilę / Laikas išsakys“.