Lina Birutė Gaudiešienė: „Geriau gyventi stovint, nei mirti klūpant“

Aktyvi, trykštanti energija, jaučianti savo vertę, nuolat pasiruošusi padėti ir niekados neprarandanti optimizmo – tokia yra aktyvi Palangos visuomenininkė, buvusi Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorė, taip pat anksčiau ėjusi ir Palangos „Santarvės“ bendruomenės pirmininkės pavaduotojos pareigas Lina Birutė Gaudiešienė. „Mano gyvenimo šūkis, kuriuo vadovaujuosi – „geriau gyventi stovint, nei mirti klūpant“, – sako energija trykštanti moteris.

Išeina savaime
„Tokie yra prigimtiniai dalykai, manau. Ko gero, mano misija gyvenime – padėti šalia esančiam. Taip man išeina savaime“, – pasiteiravus, kas skatina įsitraukti į visuomeninę veiklą, rūpintis ne tik savo, bet ir kitų gerove, sakė L. B. Gaudiešienė.
Moteris pasakojo, jog tas poreikis padėti išryškėjo ne ankstyvoje vaikystėje ar jaunystėje – jis pasireiškė jau baigus aktyvią darbinę veiklą ir atsiradus daugiau laisvalaikio. „Kol dirbau aktyvioje veikloje, tokio poreikio nebuvo, o kai ta veikla pasibaigė, tada atsirado. Kiekvienas senatvėje pradeda daryti ką nors, kuo iki tol neužsiėmė – kas pradeda piešti, kas drožinėti, o mano veikla – pagalba kitiems, rūpestis. Tėvų šeimoje mes augome trys seserys. Jauniausioji sesuo visada labai mylėjo gyvūnus, o aš vaikystėje to nejaučiau, nors apskritai pas mus giminėje daug kas globoja benamius gyvūnus“, – pasakojo buvusi „Santarvės“ bendruomenės pirmininkės pavaduotoja.
Pašnekovė prisiminė, jog dar prieš pradedant savo veiklą bendruomeninėje organizacijoje, rūpinimasis kitais jos gyvenime užėmė pakankamai svarbią vietą. „Kai dar dirbau, rėmiau rūbais nepasiturinčias šeimas. Per Vaiko teisių tarnybą sužinodavau, kokios yra daugiavaikės, stokojančios šeimos ir nešdavau maišais drabužius, – sakė L. B. Gaudiešienė ir pridūrė, jog ši veikla teikė džiaugsmo ne tik dėl to, kad suteikiama pagalba kitiems, bet ir dėl to, kad seni daiktai prikeliami naujam gyvenimui. – Aš džiaugdavausi, kad man jau nereikalingi daiktai pratęsia savo gyvenimą. Juos visada sutvarkydavau, atiduodavau išskalbtus“.

Įsitraukė į bendruomeninę veiklą
Pasibaigus aktyviai darbinei veiklai, užaugo L. B. Gaudiešienės remtų šeimų atžalos, todėl jiems paramos nebereikėjo, bet be aktyvios visuomeninės veiklos gyventi negalėjo.
„Dabar jau amžiną atilsį Rūta Ruzgutė irgi negalėjo nusėdėti vietoje – abi siekėme suburti aktyvius žmones. Mes susiburdavome apie dešimt žmonių, bet tai nebuvo oficialiai įforminta. Tuomet aš pasiūliau įforminti bendruomenę. Iniciatyvos ėmėsi Daiva Dekontaitė. Su manimi konsultavosi dėl įstatų, kitų dalykų – visą laiką buvau šalia. Bet visą darbą darė ji (D. Dekontaitė – aut. past.). Įregistravus bendruomenę, vardą jai pasiūlė kiek pamenu, regis, V. B. Litvaitis. Jis nemažai prisidėjo prie kūrimo ieškodamas finansinių rėmėjų. Man šis žmogus – visuomeniško žmogaus etalonas, aš jam jaučiu be galo didelę pagarbą“, – gražių žodžių visuomenininkui negailėjo L. B. Gaudiešienė.

Sterilizavo benamius gyvūnus
„Įkūrėme „Santarvės“ bendruomenę, bet palangiškiai aktyviai į veiklą tada neįsijungė. Palangiškių mažas aktyvumas ir bendruomeniškumas – bėda. Bet, matyt, tokia Palanga, – sakė L. B Gaudiešienė. – Pradėjus bendruomeninės organizacijos veiklą Palangai buvo skirta lėšų. Reikėjo parašyti projektą. Sumaniau, kad reikia pasirūpinti beglobių gyvūnų sterilizacija. Projektas buvo patvirtintas, gavome lėšų. Per keletą metų mes sterilizavome apie šimtą gyvūnų, daugiausia katinų ir kačių, taip sumažindami valkataujančių gyvūnų populiaciją. Per dvejus metus tai pasijuto – mums skambindavo žmonės ir dėkojo“.
L. B. Gaudiešienė sakė, jog jai teko sutikti net ir labai inteligentiškų žmonių, kurie žiauriai elgiasi su gyvūnais. „Juk kiekvienas gyvūnas turi ir jausmus, ir skausmą jaučia. Jei jau nemyli, tu jo nematyk. Bet yra tokių, kurie nekenčia jų ir žaloja“, – apmaudo neslėpė pašnekovė. Pasak L. B. Gaudiešienės, mažaisiais mūsų draugais dažniausiai rūpinasi tie, kurie patys nėra labai pasiturintys, nors, be abejo, yra ir turtingų gyvūnus mylinčių bei juos globojančių žmonių.
L. B. Gaudiešienė neslėpė apmaudo kalbėdama apie tai, jog naudingas projektas tęsėsi neilgai. Prasidėjus nesutarimams ir įtarinėjimams, benamių gyvūnų sterilizavimo veikla nutrūko. Pasitraukusi iš bendruomenės buvusi jos pirmininkės pavaduotoja ir toliau rūpinosi benamiais gyvūnais.
„Taip jau yra bet kokioje bendruomenėje: kūrimosi pradžioje visi būna susivieniję, susikibę už rankų, o praeina kuris laikas – susiskaldo, atsiranda 2-3 būriai. Ar mes, lietuviai, nemokame būti vieningi?“ – retoriškai klausė pašnekovė. Pasiteiravus, kodėl taip atsitinka, buvusi „Santarvės“ pirmininkės pavaduotoja sakė: „Manau, viena iš priežasčių – mūsų žmonės nelabai mėgsta iniciatyvumą. Kažkas lieka šešėlyje, nelabai matomas. O tų iniciatyvių žmonių ne tiek daug, kitas ir iniciatyvus būdamas pasitraukia. Ir tie likę šešėlyje susiblokuoja“.

Dirbo savivaldybėje
Prieš „Santarvę“ L. B. Gaudiešienė dirbo Palangos miesto savivaldybės administracijos direktore. „Prieš įsidarbinant administracijoje manęs klausdavo: „Jei meras lieps atleisti, tarkime, Onutę, ar atleisi?“ Žinoma, sakau, atleisiu, jei to reikalaus įstatymai, bet šiaip sau – tikrai ne, – sakė buvusi administracijos direktorė ir pridūrė, jog dirbdama nuobaudas skirdavo tik teisėtai. – Niekad neskirdavau kažkokių nuobaudų už tai, kad, tarkime, man nepatiko žmogaus nukleiptas batas. Niekada neinu į kompromisus su savo sąžine. Prieš įsidarbinant manęs klausdavo, kaip tu darysi tą ar aną – sakau, neįsivaizduoju, kaip darysiu, – kviesiuosi tos srities specialistus. Apskritai administruoti reikia mokėti – negerai, kai vadovas dirba visų darbus“.

Rūpinasi savo aplinka
L. B. Gaudiešienė sakė niekad neprarandanti optimizmo, trykštanti energija, todėl nuolat susirandanti veiklos. „Esu optimistiška, nežinau, ką reiškia depresuoti, turiu energijos perteklių – galbūt čia kalti genai. Aš rytais atsikeliu, nežinau, ką reiškia būti be energijos, padarau mankštą – tiesa, esu buvusi fizinio lavinimo, šokio mokytoja, bet ne tai svarbu. Paskui, kadangi turiu šunį, išvedu augintinį pasivaikščioti, einu prie treniruoklių – ačiū merui už juos. Šiuo metu esu neorganizuota visuomenininkė. Aš labai rūpinuosi savo rajono aplinka: pasirūpinau, kad prie Kretingos gatvės būtų nutiesti dideli pėsčiųjų takai nuo degalinės „Lukoil“, kad Kretingos gatvės ir Klaipėdos plento dviračių ir pėsčiųjų take būtų pastatyti suoleliai, jei matau, kad yra sulūžę kelio ženklai, skambinu atitinkamoms tarnyboms – ne merui, kaip kad kai kurie gyventojai dėl visko skambina merui. Meras – kam jis reikalingas, jei tik griovius kas? Matau, kad teritorija blogai tvarkoma, skambinu, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, jog vien skambinimu tarnyboms neapsiriboja – ir pati imasi taisyti negeroves. – Name yra tokių žmonių, kurie turi reikalavimų, bet patys nenori nieko daryti. Aš nevengiu ir pati imtis darbo. Matau, šakų prikritę – surenku jas. Gėlynai labai apželia – didžiąsias žoles man nesunku išrauti. Jei mes visi būtume iniciatyvesni, o ne tik lauktume, kol viską padarys kiti, mūsų aplinka būtų gražesnė“.
Ragavusi pedagogo duonos moteris ir savo aplinkoje nevengia pamokyti netinkamai besielgiantį, nesusipratusį pilietį, bet tai daro ne šaukdama ar moralizuodama. „Nemažai žmonių, vedžiodami šunį, surenka augintinio ekskrementus. Jei matau, kad kažkas to nedaro, pasiūlau maišelį – pasijunta nejaukiai. Konfliktas įsiplieskia tada, kai abi pusės yra netolerantiškos ir siekia įrodyti savo tiesą”, – sakė pašnekovė, viena Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Palangos skyriaus sielų.

Įžvelgia sistemos spragų
Pasiteiravus, kodėl nemažai žmonių stokoja iniciatyvos, pašnekovė pasidalino savo įžvalgomis: „Mes neturime psichologinių žinių, kaip bendrauti su žmonėmis. Tai jau sistemos bėda. Nuo pat mažens vaikas jaučia hierarchiją: neimk, nedaryk, negalima. Jei neklauso, yra baudžiamas. Dėl to dabar mes turime problemą, kad neleidžiama mušti vaikų – tėvai ir patys dažnai to nenori, bet nemoka kitaip auklėti. Toliau, pradėjus vaikui eiti į mokyklą, prasideda telefoninis tėvų bendravimas su juo, „muštrinis“ bendravimas, reikalavimas atsiskaitinėti: kiek gavai; ar paruošei pamokas ir pan. Bet yra tėvų, kurie nuo pat mažens moka bendrauti su vaiku, auklėja teigiamu pavyzdžiu“.
Pašnekovė prisiminė ir savo tėvų šeimą: „Tėvų namuose niekada negirdėjome keiksmažodžių ar grubių žodžių. Šeimoje mes augome trys seserys, tai tėvai mums girdint niekada neapkalbinėdavo kaimynų. Galbūt šiaip jie tai ir darydavo, juk gyvenime visokių situacijų būna, bet mums girdint – niekada“.

Palanga tvarkoma puikiai
Pokalbiui pakrypus apie tai, kaip tvarkoma ir vystoma Palanga, pašnekovė džiaugėsi, jog kurorte įvyko labai daug teigiamų pokyčių. „Aš manau, kad Palanga ypatingai išgražėjusi, išmodernėjusi. Gal įdirbis buvo padarytas ir anos tarybos kadencijos metu, bet niekas nenuneigs, kad Š. Vaitkui tapus meru, užsitęsusių klausimų sprendimas paspartėjo. Reikia pamiršti, kas kada kokį procesą vykdė, svarbu, kad viskas eitų į priekį teigiama linkme“, – sakė L. B. Gaudiešienė.
Ji džiaugėsi, jog miestas pagaliau turi stiprų vadybininką – miesto merą: „Meras turi perspektyvą. Suprato: nieko nepadarysime, jei neturėsime savo komunalininkų. Komunalinis ūkis perėjo savivaldybės žinion – šis žingsnis paspartino daugelį procesų: stovi ir nauja autobusų stotis, ir renovacijos reikalai pagerėjo – tik čia trūksta viešumo“.
Pasak L. B. Gaudiešienės, neretai žmonės deramai neįvertina, koks sudėtingas, įtemptas, reikalaujantis diplomatijos yra mero darbas, ir pradeda kritikuoti jį dėl smulkmenų.
„Daug žmonių dabar lygina Palangą su Druskininkais. Aš turiu savo vertinimą: paskaičiuokime, kiek metų R. Malinauskas dirba Druskininkų meru ir kiek metų Š. Vaitkus – Palangos meras. Leiskime Š. Vaitkui dar nors vieną kadenciją vadovauti Palangai, ir pažiūrėsime, ar tada lyginsime Druskininkus su Palanga“, – kalbėjo pašnekovė.
Džiaugdamasi, jog prie miesto vairo stovi lyderio savybėmis pasižymintis jaunas žmogus, L. B. Gaudiešienė kalbėjo apie tai, jog idealių žmonių nebūna, todėl bet kuriam iš mūsų rašydamas pliusą gali prirašyti ir minusą – Š. Vaitkui taip pat.
„Niekas nepagalvoja, kaip sudėtinga vadovauti miestui. Nuolat turi būti įsitempęs, budrus, rūpintis, ar kurorte nieko blogo neįvyko. Ir turi būti psichologiškai labai stiprus – juk aplink merą daug sukasi dviveidžių žmonių, tų netikrų draugų, turinčių savo interesų, ir jei tų interesų tu negali įvykdyti, jau esi priešas. Š. Vaitkaus stiprybė – jo paprastume. Jis nėra arogantiškas. Galbūt kai kam taip atrodo, bet taip tikrai nėra, nes aš jį labai gerai pažįstu“, – sakė L. B. Gaudiešienė.