Liga, apie kurią pacientai žino daugiau nei šeimos daktaras

„Liga – visam gyvenimui“. Kaip jaustumėtės išgirdęs tokią diagnozę iš endokrinologo, kuris ką tik nustatė, kad sergate cukriniu diabetu. Nekaip? Matyt, tai – per silpnas žodis. Tačiau endokrinologas Antanas Šatas sako, kad su šia liga reikia susidraugauti: „Sergančiųjų cukriniu diabetu mes nebevadiname ligoniais. Jie yra pacientai, klientai, kurie apie cukraligę žino daugiau nei šeimos daktaras ir kuris moka ją kontroliuoti bei su ja susigyventi“.

Cukraligė gali būti paveldima

A.Šatas neabejoja, kad cukraligės tema yra aktuali visame pasaulyje. Yra nustatyta, kad kas dvidešimt penkis metus sergančiųjų skaičius pasaulyje beveik padvigubėja. Tai tam tikra, lėtai plintanti, epidemija.

 „Pagal literatūrą, cukraligė yra paveldima nuo 30-70 procentų. Pavyzdžiui, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ja serga 20 procentų visų gyventojų, kadangi jie turi įgimtą kraujo sistemos patologiją ir kas penktas arabas, jau vos gimęs, yra užkoduotas ja sirgti. Tai akivaizdus įrodymas, kad ši liga yra paveldima. Tuo tarpu visame pasaulyje, tame tarpe ir Lietuvoje, sergančiųjų yra 5 procentai“, – paaiškino gydytojas.

Cukrinis diabetas yra dviejų tipų. Sergant I tipu – insulino injekcijų neišvengsite. „Tai greitai prasidedanti liga. Tuo tarpu sergant II tipo cukralige, ligos požymiai gali vystytis ir pusę metų, ir metus, ir du. II tipas dažniausiai diagnozuojamas tuomet, kai dėl ligos išsivysto įvairios kompiliacijos: nusilpsta regėjimas, atsiranda pūliniai, prieinama netgi prie mikro, arba makro pirštų, pėdų amputacijos. Taigi, kadangi II tipo cukraligė progresuoja lėtai, labai svarbu ankstyva jos diagnostika“, – teigė gydytojas.

Kokie požymiai?

Kokie požymiai leistų įtarti ir pagalvoti apie cukraligę? „Bendrais požymiais, I tipo cukraligė yra įtariama, kuomet jus kamuoja troškulys ir dažnas šlapinimasis. Tačiau prieš šiuos simptomus būna ir įspėjamieji, kurių dažnas nė nepastebi: bendras nemotyvuotas nuovargis. Vaikams sutrinka mokymasis, atsiranda dėmesio stoka, jie tampa mažiau pažangūs, mieguisti. Jeigu sergate I tipo cukralige, galimas svorio netekimas. Būna, kad žmogus neteka ir 20 kg. II tipui, priešingai, būdingas antsvoris. Didesnę riziką susirgti cukriniu diabetu turi tas žmogus, kurio šeimoje jau yra buvę šios ligos atvejų. Dabar, ką daryti, jeigu prie kiekvieno simptomo jūs padėjote pliusą? Būtinai pasidarykite gliukozės tolerancijos mėginį. Dabar dar yra ir pažangesnis tyrimas –  glikuoto hemoglobino tyrimas, kuris parodo angliavandenių apykaitos sutrikimus trijų mėnesių bėgyje. Taigi, mes darome arba gliukozės tolerancijos mėginį, arba glikuotą hemoglobiną. Žinoma, neapsieisime ir be rutininio cukraus tyrimo, kuris atliekamas nevalgius. Visame pasaulyje galioja tie patys cukraus kiekio kriterijai nevalgius ir koks turi būti kiekis po krūvio kasai su 75 gramų gliukoze. Jeigu tie parametrai viršija normą, mes turime juridinę teisę nustatyti cukraligę. O jeigu abejojame –  tyrimus kartojame po mėnesio“, – „Palangos tiltui“ sakė endokrinologas.

Profilaktika nėščiosioms

Gydytojas Antanas įspėjo nėščiąsias moteris: „Jeigu laukiatės kūdikio ir esate rizikos grupėje, mėginius turėtumėte atlikti kuo dažniau, kadangi rizikuojate ir vaiko sveikata. Ir Palangoje esu turėjęs vieną ligonėlę, kuriai nustatėme nėštuminį diabetą. Tuomet kilo klausimas, kokią gydymo taktiką panaudoti. Mes derinom mitybą, sumažinom angliavandenius, siuntėme į Kauno klinikas, kuriose yra specialus perinatalinis centras, priimantis visas Lietuvos nėščiąsias su nustatytu nėštuminiu diabetu. Moterį papildomai ištyrė, atliko tyrimus, kurių mes negalime padaryti ir nustatė, kad gydymo insulinu nereikia. Taigi jos vaisiaus sveikata ir geras augimas buvo garantuoti, ji pagimdė gražų ir sveiką kūdikėlį. Reikia neužmiršti, kad cukraligė – klastinga liga“.

Taigi, kada verta sunerimti ir skambinti pavojaus varpais? Gydytojas paaiškino, kad cukraus kiekio kraujyje norma yra 5,5, tačiau jeigu dar ir dar kartą tyrimai parodo tą patį, ar aukštesnį – 5,8 skaičių, teks pasidaryti gliukozės tolerancijos mėginį: „5,8 jau yra virš normos, bet dar ne liga. Anksčiau tai buvo vadinama angliavandenių apykaitos sutrikimu. Cukraligė – angliavandenių apykaitos sutrikimas, tik jau ryškesniame laipsnyje. Cukraligės I ir II tipo skirtumai – I tipo cukraligė išsivysto tuomet, kai insuliną gaminančios beta ląstelės nustoja tą daryti. Žmogus be insulino gyventi negali, jis yra reikalingas normaliai ląstelių apykaitai, atsinaujinimui. Taigi, gydymą insulinu reikia pradėti nedelsiant, kitaip pacientas netenka sąmonės ir gali net mirti“.

Medžiagų apykaitos liga

Deja, bet tris dešimtmečius šioje srityje dirbantis gydytojas įspėjo: „Nuo cukraligės niekada nepasveikstama. Nors bandymų persodinti beta ląsteles būta. Taip, kaip yra persodinami inkstai, kaulų čiulpai, taip yra bandoma persodinti ir kasos ląsteles. Tačiau tai – labai sudėtinga laboratorija ir tos kasos ląstelės dažniausiai neprigyja arba jos gamina blogą insuliną. Stebina cukraligės „gydymas“ liaudies medicina. „Va, pagėriau žmogaus šlapimo ar panaudojau kokių tai žolyčių ar bebro liaukų sekreto ir pasveikau nuo cukraligės“. Tokie pasisakymai verčia abejoti ar žmogus iš tiesų ja sirgo. Gal tai tebuvo antrinė cukraligė, kuri išsivysto dėl nesaikios mitybos, dėl apsinuodijimo, girtuokliavimo. Tad tikrai, jeigu sustabdėte girtuoklystę, numetėte daug svorio – angliavandenių apykaita susitvarko, tačiau tai nėra tikroji cukraligė“.

Liaudyje taip pat daug šnekama, kad cukriniu diabetu dažniau serga antsvorio turintys žmonės. Šių kalbų Antanas nepaneigė. „Tiesos tame yra. II tipo cukralige, tai yra pacientai su viršsvoriu, serga apie 80 procentų visų diabetikų. Besaikė, neracionali mityba, nejudrus gyvenimo būdas tik išprovokuoja ligą. Tačiau priešingai nei I tipo ligos eigai, gydymas insulinu skiriamas tik išskirtiniais atvejais. I tipo cukralige sergantys žmonės yra dažniausiai liekni, kadangi organizmui negaminant insulino, mūsų svoris krenta, insulinas yra gyvybiškai reikalingas. II tipo atveju, gydymas pradedamas mitybos racionalizavimu ir mažinančiomis cukraus kiekį, hipoglikeminėmis tabletėmis. Ir tik tuomet, kai nepadeda dviejų ar trijų vaistų kombinacija, pradedama insulino terapija. Bet vėlgi, prieš gydymą insulinu, pacientas savo mitybos valdyme jau turi būti pasiekęs tam tikrą kompetenciją“, – paaiškino A. Šatas.

Sergančiųjų šia liga statistika liūdna. Tai patvirtina ir skaičiai: gydytojas kiekvieną savaitę Palangos konsultacinėje poliklinikoje nustato po naują cukraligės atvejį.

Angliavandeniai – ne tik saldumynai

Pašnekovas sakė, kad daugelis pacientų klaidingai įsivaizduoja angliavandenius. Angliavandeniai yra saldieji ir nesaldieji – saldumynai ir grūdinių kultūrų produktai: kruopos, makaronai, bulvės, duona. Pigus, skanus, tačiau cukralige sergantiems, netinkamas maistas. „Trečdaliu mažinkite porcijas. Taigi, jeigu tu valgai keturias riekutes duonos, dabar valgyk tris. Jeigu valgai keturis samčius košės per pietus, dabar valgyk tris. Ir jeigu žmogus su tuo susitvarko, susitvarko ir angliavandenių apykaita. Būna, kad ir vaistų nebereikia. Tačiau, jeigu žmogus yra tinginys, kuriam svarbu pavalgyti, o paskui išgerti saują tablečių... Deja, tokių žmonių yra visame pasaulyje. Sąmoningų žmonių, kurie žiūrėtų ir saugotų savo sveikatą – nėra daugiau nei trisdešimt procentų. Aišku, jaunimo tarpe jų daugiau – jie sportuoja, šoka, prisilaiko mitybos, bet vyresnio amžiaus žmonės tingi. Jie verčiau eis pas daktarus ir saujomis gers tabletes. Nepatikėsite, tačiau kai jiems pasiūlau išeiti pasivaikščioti, pasimankštinti, jie į mane žiūri kaip į nelabai protingą daktarą. Tai yra mūsų visos visuomenės sveikatos kultūros problema. Žmogus nėra motyvuotas, suinteresuotas išlaikyti savo sveikatą. Kodėl? Todėl, kad jeigu tu sergi, tau priklauso įvairios kompensacijos, socialinių programų nuolaidos. Žmogus nori būti neįgalus. Tai – ir mūsų šalies biednystės reikalas. Aš už tai, kad būtų didinamos pensijos, neįgalumo išmokos, kad žmogus savo pinigus galėtų valdyti pats: nusipirkti sportinius batelius ar dviratį, ar gyventi vaistų pagalba. Nusipirkti sveikesnio maisto, ar valgyti bet ką ir turėti ligų bei nekokybiškai gyventi ir nekokybiškai numirti. Kuomet kalbame apie šiuolaikinę sveikatos kultūros sampratą, turime kalbėti ir apie kokybišką išėjimą iš gyvenimo be skausmų, be pragulų, taip pat apie kokybišką ir orią senatvę. To žmonės dar neišmoko. Todėl ir daugėja cukraligių, kitų medžiagų apykaitos ligų. Viskas dėl savęs nepriežiūros, dėl nesupratimo, kad save žaloja pats žmogus. Turime pradėti galvoti: „Ką man dėl savęs gero padaryti“.

Cukrus – gal net ir druska – baltoji mirtis

A. Šatas įsitikinęs, kad cukrus, druska mums yra visiškai nereikalingas. „Angliavandenių yra visuose maisto produktuose. Kūdikiai geria motinos pieną, o juk jo saldinti nereikia. Tad kodėl mes vaikams ant manų košės dedame cukraus, duodame saldainį, ledą? Juk nuo to tik išsivysto skonio analizatoriai. Jeigu žmogus nuo gimimo nebūtų pratintas prie druskos ir cukraus, jų ir nereikėtų. Bet ką tada darytų saldainių, ragaišių pramonė? Žinoma, kai tau yra 50, 70 metų, įgūdžius sunku pakeisti, bet mes turime žinoti, kad padidintas angliavandenių kiekis išsekina kasą. Taigi, pradėkime save labiau mylėti – nežalokite savęs valgydami per daug cukraus ar kitų angliavandenių, druskos ir riebaus maisto, bent kas antrą dieną vaikščiokite ar važinėkite dviračiais, kvėpuokite ozonu įsodrintą orą ir būsite laimingesni“, sakė A. Šatas ir pakvietė visus nerimaujančius dėl savo sveikatos į Palangos ligoninės konsultacinę polikliniką kiekvieną antradienį ir trečiadienį.