Lietuva pasaulio futbolo elite: nepasiekiama svajonė ar realybė?

Ketverius metus lauktas ir mėnesį trukęs Pasaulio futbolo čempionatas baigėsi futbolo istorijoje dar neregėtomis sensacijomis.

 Ilgą laiką pasaulyje karaliavę ispanai sugebėjo įveikti tik Australiją ir krito jau grupės varžybose.  Aštuntfinalio nepasiekė tokios

pripažintos futbolo šalys kaip Italija ir Anglija.  Užtat į atkrintamųjų rungtynių etapą pateko Kolumbija, Alžyras, Kosta Rika ir Šveicarija,

kurios prieš dešimtmetį būtų nurašytos iš anksto.

 Tačiau futbolo fiestos sensacijų virtinę vainikavo visą pasaulį sudrebinęs įvykis. Čempionato šeimininkai ir pripažinti futbolo dievai

brazilai pusfinalyje pralaimėjo rezultatu 1:7.  Ir visiškai nebesvarbu kam, nes penkiskart pasaulio čempionė Brazilijos rinktinė nuo pat

legendinio Pelės laikų visą laiką buvo pagrindinė šių turnyrų favoritė.

Šiai rinktinei pralaimėjimas finale būdavo didžiulė nesėkmė, o trečia vieta - nelaimė.

 Tačiau tai kas su Brazilija įvyko šio čempionato pusfinalyje galima drąsiai vadinti visų laikų futbolo katastrofa.  Nieko nuostabaus, jei

tokiu įvarčių skirtumu bet kurią komandą būtų nugalėję brazilai.  Ir tai toks rezultatas labiau įmanomas grupės kovose, kur žaidžia į futbolo

čempionatą patekusios Afrikos ir Azijos komandos.

 Tačiau pusfinalyje, kuriame susirenka keturios pačios pajėgiausios ir maždaug vienodo pajėgumo ekipos, toks įvarčių skirtumas iš viso yra

neįtikėtinas.  Juo labiau, kad pastaraisiais dešimtmečiais futbolo lygis visame pasaulyje yra išsilyginęs.  Vien ko verta iki ketvirfinalio

iškopusios Kolumbijos ir Kosta Rikos sėkmė.

 Juo labiau, kad triuškinančio Brazilijos pralaimėjimo pusfinalyje negalima vadinti vien nelaimingu atsitiktinumu. Čempionato šeimininkų

pralaimėjimas rezultatu 0:3 Nyderlandams tik patvirtino, kad Brazilijos futbolo saulė nusileido.

 Virtuozišku kamuolio valdymu ir neprilygstama kūryba aikštėje keletą kartų žavėdavę brazilai šiemet subūrė vidutinio lygio komandą, kuri tik

teisėjo padedama palaužė kroatus, įvarčio nesugebėjo įmušti Meksikai su kuria susitikimas baigėsi nulinėmis lygiosiomis ir tik baudinių serijoje

įveikė Čilę. 

Ir taip žaidė komanda, kurios šalyje futbolas prilygsta religijai.

Kurios treneris prieš du dešimtmečius yra atkartojęs legendinę Pelės frazę:  "Varžovai mums įvarčių įmuš kiek galės, o mes - kiek norėsime".

Ir niekas pasaulyje tuo neabejojo.  Reti Brazilijos pralaimėjimai čempionatuose buvo vertinami tik kaip varžovams nusišypsojusi laimė.

 Akivaizdu, kad šiuolaikinio futbolo pasaulyje vektoriai sparčiai keičia kryptis.  Pripažintų futbolo favoritų kritimai ir autsaideriais laikytų

rinktinių sėkmingas pasirodymas leidžia mums pasvajoti ir apie Lietuvos dalyvavimą jei ne pasaulio, tai bent Europos čempionatuose.  Jei

pagrindiniame pasaulio futbolo turnyre gali žaisti Hondūras, Dramblio Kaulo Krantas, Iranas, Gana, kodėl to negalėtų pasiekti ir senas futbolo

tradicijas turinti Lietuva.

 Aišku, Europos atrankos zona, iš kurios į futbolo šalių elitą iškopti privaloma Lietuvai, tai ne Afrika ir Azija, kur bendras futbolo lygis

yra gerokai žemesnis.  Tačiau ir Brazilijoje sėkmingai žaidusią Šveicariją lietuviai dar neseniai būtų vertinę, kaip įveikiamą varžovę.

Beje, patikrinti savo lygį Lietuva galės dar šiemet, kai ji susitiks su į tą pačią Europos čempionato atrankos grupę patekusia Šveicarija.

 Daugelis futbolo pasaulyje prie vidutiniokų priskiriamų šalių savo rinktines stiprina natūralizuotais, tos šalies pilietybes priėmusiais

kitų valstybių pajėgiais žaidėjais.  Lietuva tokio šanso neturi, nes mūsų šalies pilietybė, kaip ir atlygis už žaidimą, futbolo žvaigždžių

neprivilios.  Mūsų šaliai lieka kliautis tik pas save išaugintais žaidėjais, tačiau jie futbolo pasaulyje nežiba.

 Per nepriklausomos Lietuvos laikotarpį aukščiausiose kitų aukšto lygio futbolo šalių lygose žaidė vos keletas lietuviai:  Valdas Ivanauskas

Vokietijos Bundeslygos "Hamburgo" komandoje ir Edgaras Jankauskas su Portugalijos "FC Porto" klubu 2003 metais tapęs UEFA čempionų lygos

nugalėtoju, Arminas Narbekovas, Robertas Fridrikas - Austrijos "Vienoje".

 Sovietmečiu Lietuvos futbolas klestėjo labiau.  Vien ko verta tuomet Europoje pajėgia laikytoje SSRS lygoje Vilniaus "Žalgirio" užimta

trečioji vieta ir 1987 laimėta pasaulio universiada, kurioje vilniečiai sudarė SSRS studentų rinktinę. Šešis įvarčius įmušęs A.Narbekovas tapo

rezultatyviausiu turnyro žaidėju.  SSRS nacionalinės rinktinės sudėtyje jis 1988 metais Seule tapo olimpiniu čempionu ir olimpiadoje įmušė 2

įvarčius.  Jei ne sovietmetyje egzistavusi geležinė užkarda, A.Narbekovas neabejotinai būtų kviečiamas į garsiausius Europos klubus.

Tačiau talentingas puolėjas karjeros saulėlydyje turėjo tenkintis tik Vienos "Austria" klubu.

 Dabar lietuvių futbolininkai uždarbiauja trečiaeiliuose futbolo klubuose ir geriausiu atveju trina atsarginių suolą Rusijos lygoje, o Lietuva

FIFA reitinge velkasi antrąjame šimtuke ir atsilieka nuo Estijos, kurioje sovietmečiu futbolo praktiškai nebuvo.

 Lietuvos futbolo ateitis yra vaikų futbolo trenerių rankose.  Tik jų išauginti auklėtiniai sukurs šalies futbolo šlovę.  Prie jos gali prisidėti ir Palanga, kurioje du Sporto centro treneriai dirba su penkiasdešimčia 9 - 13 metų amžiaus vaikų.

 Vienas jų - trylikametis Valdas Paulauskas jau kviečiamas į Panevėžio futbolo akademiją, kurioje treniruojasi pajėgiausi šio amžiaus šalies

vaikai.  Anksčiau keletas palangiškių žaidė Klaipėdos "Atlanto" komandoje, Lietuvos jaunimo rinktinėje žaidęs 22 metų Karolis Laukžemis pernai su "Atlantu" tapo šalies vicečempionu. 

Tikėkimės, kad ateityje Lietuvos futbolo istorijoje atsiras ir palangiškio vardas.  Lieka tik sulaukti šalies futbolo atgimimo ir gal stebėdami kurį nors pasaulio futbolo čempionatą sirgsime ir už Lietuvos rinktinę.

˙