Lenkai Jonu Šliūpu gąsdino vaikus

Praėjusią savaitę, kovo 7-ąją, sukako 150 metų, kuomet gimė gydytojas, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaras, aušrininkas, lietuvių spaudos ir politinis veikėjas Jonas Šliūpas. Žinoma, palangiškiai taip pat suskubo pagerbti šio iškilaus žmogaus – pirmojo Palangos burmistro – atminimą. Į Lietuvą šia proga atvyko ir dr. Jono Šliūpo sūnus Vytautas, gyvenantis Amerikoje, tačiau visuomet mielai sugrįžtantis į savo gimtinę. Tą patvirtino ir ankstų pirmadienio rytą, nors ir susiplanavęs kiekvieną minutę, visgi atradęs valandėlę laiko pokalbiui.

Atvyko į minėjimą

Žvalus, itin jaunatviškas V. Šliūpas, sekdamas tėvo pėdomis, dalį savo gyvenimo paskyrė lietuviškai veiklai. 1987 m. įsteigęs Jono Šliūpo archyvą, jame saugojo ne tik tėvo palikimą, bet ir kitų JAV ir kitose šalyse gyvenančių lietuvių dovanotus eksponatus. Savo tėvo dr. J.Šliūpo, kilusio iš Šiaulių krašto, archyvo eksponatus V.Šliūpas nusprendė padovanoti Šiauliams. 2009 metais Šiaulių universiteto bibliotekoje buvo atidarytas daktaro Jono Šliūpo archyvas-skaitykla. Tais pačiais metais Universiteto senatas V.Šliūpą išrinko Šiaulių universiteto garbės nariu. Būtent šiame universitete gerbiamas V.Šliūpas itin laukiamas ateinantį ketvirtadienį ir penktadienį, kur vyks konferencija „Nuo atgimimo iki valstybingumo: sociokultūriniai aspektai“, skirta J.Šliūpo 150-osioms gimimo metinėms paminėti. „Buvau kviečiamas, tad atvykau į Lietuvą, minėjimas vyks ir Vilniuje. Gaila, jog žmona negalėjo atvykti, sveikata sušlubavo“, - atskleidė V.Šliūpas, paminėjęs, jog į Palangoje, savo gimtinėje, vykstantį minėjimą jis asmeniškai nebuvo kviestas, apie tai sužinojo iš savo bičiulio Felikso Užpelkio. Kaip papasakojo ponas Vytautas, jam buvo pranešta, jog tėvo vardu pavadintame muziejuje pakeista ekspozicija, tačiau negalėjo jos pamatyti, nes durys buvo užrakintos. „Ir taip ne pirmą kartą. Lietuvos nacionaliniam muziejui priklausantis padalinys dažnai sau leidžia nedirbti. Esu matęs, jog neįėjo į jį ir mokinių būrelis“, - apgailestaudamas kalbėjo V.Šliūpas.

Dar viena dovana Šiaulių kraštui

Nestokojantis entuziazmo vyras kupinas įvairiausių išgyvenimų, visgi neužgožusių jo mokėjimo džiaugtis gyvenimu. Nors ir lankęsis daugelyje šalių, išmokęs jų kalbas, kuomet priversdavo inžinieriaus pareigos, visgi V.Šliūpas visuomet mielai atsigręžia į gimtinę, ne tik į savąją, bet ir į tėvo. Šiaulių kraštas jo vardu sulaukė ne tik trijų tonų dr. J.Šliūpo archyvų, tačiau ten taip pat 1995 metais Šiaulių rajone, Gruzdžių seniūnijoje atgavęs senelių žemę, 1999 metais inžinierius V.Šliūpas įkūrė eksperimentinį Auksučių ūkį. „Gegužės 27 dieną minėsim laukų darbo dieną, į kurią mielai kviečiami visi norintys“, - domino ponas Vytautas. Vienas iš šio ūkio pasiekimų – 2008 metais Auksučių eksperimentiniame ūkyje užderėjo naujas augalas – valgomasis šparagas/smidras.

Kuomet buvo 14 metų

„Nedaug kas tegali pasigirti, jog mini tėvo 150-metį. Tai, kai pasakiau Amerikoje bičiuliams, jog vykstu į Lietuvą, į tėvo metinių minėjimą, jie stebėjosi. Aš gimiau, kuomet tėvui buvo 70 metų, man dabar 80, viskas aišku“, - apie sulauktą minėjimą kalbėjo V.Šliūpas.

Visgi koks pono Vytauto atmintyje išliko pirmojo Palangos burmistro įvaizdis? Parašęs knygą apie visus išlikusius prisiminimus, jis nesibodėjo keletą svarbių detalių atskleisti ir dar kartą. „Man mama labai daug pasakodavo apie tėvą, tačiau aš ir pats pamenu“, - pradėjo prisiminimus pasakoti garsus vyras. Kaip paminėjo V.Šliūpas, jiems iš Palangos teko bėgti 1944 metais spalio 2 dieną, tuomet jam buvo 14 metų. Spalio 4 dieną traukiniu šeima pajudėjo link Vakarų. Pervažiavę prūsų sieną, nuvažiavo iki Įsrūtės, o ten sužinojo, kad prie Ventos upės pralaužtas frontas. Spalio 10 dieną sovietų Raudonoji armija jau buvo Palangoje.

„Vėliau tik sužinojom, jog mūsų šeimą išsiuntė į Brėgencą propagandos tikslais, prikalbinti tėvą vykti į Berlyną ir per radiją pasakyti kalbą Amerikos lietuviams. Nors jis nenorėjo, tačiau išvyko. Tėvo parašytą kalbą turėjo patikrinti vokiečių cenzoriai. Kitą dieną cenzoriai tėvui pasakė, kad kalba labai gera, viskas prieš bolševikus, prieš Raudonąją armiją, bet ten nėra nė žodžio apie vokiečius. Jie norėjo, kad tėvas savo kalbą papildytų. Tėvas atsisakė tai daryti. Netrukus jis mirė, mirties priežastis nebuvo aiški iki galo, buvo manoma, jog jis buvo nunuodytas, o gydytojai teigė, jog ištiko širdies priepuolis. Kaip buvo iš tiesų, nepaaiškėjo, nes skrodimo daryti neleido“, - paskutinius prisiminimus apie žymų daktarą dalijo jo sūnus. 

Ištikimas gimtinei

„Įsimintiniausias pirmasis įvykis – skautijos įkūrėjo Baden Powell atvykimas į Palangą. Tuomet buvau vos trejų metų, man jie tokie dideli vyrai atrodė, o su trumpomis kelnėmis“, - nusijuokė prisiminęs V.Šliūpas.

Kaip papasakojo J.Šliūpo sūnus, šis vyras išties buvo labai malonus ir tik lenkams jis buvo „baisusis barzdočius“, jiems jis gėrio nerodė nė lašelio, nes jo pagrindinis tikslas visuomet buvo lietuvybė, o tai, jog lietuviai gali prisijungti prie lenkų, jam kėlė siaubą. „Mano tėvą jie vadindavo „o, baisusis barzdočius“, vaikus netgi gąsdindavo juo“, - atskleidė V.Šliūpas.

Darbo reikalais lankęsis daugelyje šalių, viso jis suskaičiavo netgi 126 šalis, V.Šliūpas gali pasigirti didžiuliu bagažu – metams bėgant įgauta didele patirtimi. „Pavyzdžiui, nuvykęs į Saudo Arabiją tikėjausi ten neužtrukti, tačiau teko gyventi septynerius metus“, - gyvenimo epizodą apibūdino V.Šliūpas. Taip gausėjo ir kalbų įgūdžiai. Nors, kaip pripažino V.Šliūpas, pats gyvenimas privertė išmokti keletą kalbų, netgi arabiškai, o jei reiktų susikalbėtų ir kiniškai. Permainų nevengiantis, iššūkių nebijantis vyras visgi namus surado JAV, tačiau dažnai visgi kelias nuveda ir į Lietuvą.

Nors Palanga visuomet ponui Vytautui, kaip patikino jis pats, užims svarbią vietą jo širdies kertelėje, visgi nudiegia ją, kuomet regi, jog naujieji dygstantys pastatai gadina kurorto įvaizdį. „Į Palangą atvykti man buvo leista 1988 metais, tai nuo tada čia atvykstu jau bemaž 40 kartą. Stengiuosi kasmet apsilankyti, ateinančią vasarą ketinu atostogauti su sūnumi ir anūku“, - pasidžiaugė garsus palangiškis, patikinęs, jog nors ir gyvenantys vaikai svetur, visgi ir jiems lietuvių kalba nesvetima, puikiai kalbantys ir mylintys šį kraštą.