Laiku ant Palangos tilto atsidūręs Lukas: „Nesijaučiu padaręs žygdarbį“

Dramatiško įvykio praėjusią savaitę ant Palangos tilto liudininkais galėjo tapti visi, kurie per „Palangos tilto“ internetinio puslapio www.palangostiltas.lt gyvą kamerą žvilgteli, kas dedasi ant tilto ar prie jo prieigų. Praėjusio ketvirtadienio ankstyvą popietę kaukdama ant tilto skubėjo greitoji – pagalbos prireikė epilepsijos ištiktam žvejui. Jei ne atsitiktinai tuo metu ant tilto buvusio jaunuolio, ugniagesio gelbėtojo iš Vilniaus, šaltakraujiškumas ir profesionalumas, vyrui medikų pagalbos galėjo ir neprireikti.

Dauguma buvo abejingi
Žvejo gelbėtojas – 22 metų kretingiškis Lukas Strakšas, Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (APGV) 1-osios komandos ugniagesys gelbėtojas. Praėjusią savaitę atsitiktinai vaikštinėjęs ant Palangos tilto, jis pastebėjo begriūnantį ant nugaros ir konvulsijų tampomą žveją.

„Iš karto supratau, kad jį ištiko epilepsijos priepuolis, nes kūną apėmė traukuliai, o iš burnos veržėsi putos. Jis griuvo ant nugaros, pradėjo nevalingai purtytis, kratėsi gana smarkiai. Iškart supratau, kas jam atsitiko. Pribėgęs paverčiau ant šono ir stipriai suėmęs laikiau, kad nesusižeistų galvos į tilto grindis, o į burną įkišau pirštus, kad nesusikandžiotų ar nenusikąstų liežuvio“, – prisiminė vaikinas.

Ištiktam nelaimės žmogui padėjo, Lukas tikino, ne dėl to, kad tokia yra profesija – gelbėti. „Suteikti pagalbą, ypač pirmąją medicininę, turėtų būti kiekvieno žmogaus pareiga. Tačiau, deja, didžioji dalis visuomenės vis dar lieka abejingi. Aplinkiniai, man pasirodė, stovėjo ir abejingai stebėjo konvulsijų tampomą vyrą“, – prisiminė L. Strakšas.

Jis neatsistebi, kad žmonės net nepuolė kviesti medikų. „Toks abejingumas man – nesuprantamas“, – tvirtino kretingiškis.

Medikus žioplinėjantys aplinkiniai iškvietė tik tada, kai to paprašė pats Lukas. „Suprantu, kad galbūt galima tokioje situacijoje pasimesti ir sutrikti, bet tam yra medikai, reikia juos kuo skubiau kviesti“, – samprotavo vaikinas. Gelbėtoją dar labiau nustebino šalia žvejojusio vyriškio elgesys: „Jiedu stovėjo greta vienas kito. Kuomet žmogus nugriuvo, kitas atsisukęs pasižiūrėjo ir žvejojo toliau. Tokiu elgesiu likau apstulbintas“.

Greitai reagavo tik vienas iš kažkur šalia atsiradęs vyras, kuris Lukui padėjo suvaldyti ligos priepuolio ištiktą vyriškį. „Tokiais atvejais reikia labai didelės jėgos, nes epilepsijos ištikto žmogaus kūnas labai įsitempia, o traukuliai neretai būna itin stiprūs“, – medicinos žiniomis stebino gelbėtojas.

Derėtų labiau domėtis medicina

Dar tik pusantrų metų tarnyboje dirbantis gelbėtojas pasakojo, kaip laukdamas medikų kalbino vyriškį, kad jis neprarastų sąmonės: „Jei priepuolis stiprus, tai labai tikėtina. Prašiau, kad žiūrėtų man į akis, kalbinau, kad tik išliktų sąmoningas iki medikų atvykimo“. Priepuolio ištiktas žmogus jau nebesiorientavo kur esąs. „Nebegalėjo net pasakyti, ar tądien išgėrė jam skirtus vaistus“, – pasakojo L. Strakšas.

Medikai, pasak L. Strakšo, atvyko išties greitai: „Tikrai nepažiūrėjau į laiką, ne tas tuo metu rūpėjo, tačiau greitoji medicinos pagalba atskubėjo greitai“. Nieko netarę, medikai išsivežė vyriškį. Nieko jiems nepasakojo ir kiti įvykio liudininkai.

Lukas eilinį kartą įsitikino, kad didžioji dalis žmonių nesidomi medicina ir labai dažnai nežino, kaip suteikti pirmąją pagalbą. „Siūlyčiau visiems labiau tuo domėtis. Tai labai elementari situacija, kuri gali nutikti bet kur – parduotuvėje, autobuso stotelėje, mokykloje ar bet kurioje kitoje viešoje vietoje. Tad tokiu atveju, iki kol atvyks medikai, būtina žinoti, kokią pagalbą suteikti epilepsijos ištiktam žmogui“, – sakė pašnekovas.  

Įdomi ir reikalinga, bet mažai apmokama specialybė

Baigęs mokyklą Kretingoje, L. Strakšas mokėsi Klaipėdoje elektros mechaniko inžinieriaus specialybės, bet nusprendė keisti profesiją ir tapti ugniagesiu gelbėtoju. „Sunku pasakyti, kodėl nusprendžiau pasukti šiuo keliu, bet tokio savo žingsnio nesigailiu“, – tikina pašnekovas.

Paklaustas, ar nepabūgo, kad tai pavojinga, kartais net ir mirtinai pavojinga specialybė, gelbėtojas net nedvejojęs atsakė: „Pavojų nereikia bijoti. Jų pilnas mūsų gyvenimas, o jei visi bijotų pavojų, ne gi būtumėme be ugniagesių gelbėtojų?“ –šyptelėjo jaunuolis. Šeima ir artimieji palaikė tokį sprendimą: „Tarp artimųjų dar nebuvo nė vieno ugniagesio gelbėtojo, aš pirmasis, bet visi mano pasirinkimą palaikė ir džiaugėsi“.

Šiandien L. Strakšas atlieka visus gelbėjimo darbus. „Esu „plataus profilio“ gelbėtojas – gelbėju ir žmones, patekusius į autoįvykius, ir kačiukus, nebeišlipančius iš medžio“, – šmaikštavo.

Paklausus apie ekstremaliausią darbo dieną, Lukas galvos nekrapštė: „Tokių dar nebuvo, bet, manau, kad kiekviena diena dirbant tokį darbą yra ekstremali“.

Jam apmaudu, kad už itin didelės atsakomybės reikalaujantį darbą, kuomet rizikuojama savo gyvybe, mokamas atlygis – tiesiog juokingas: „Šiuo metu mano atlygis yra 415 eurų“.

Tačiau gelbėtojas viliasi, kad valstybė anksčiau ar vėliau pasirūpins savo kvalifikuotais specialistais. „Dirbu dar tik pusantrų metų, tad visos ateities galimybės – prieš akis“, – įsitikinęs vaikinas. Siekti karjeros, anot jaunuolio, sostinėje – kur kas didesnės galimybės: „Dirbau šiek tiek ir Kretingoje, tačiau tenka pripažinti – Vilniuje, kur dirbu dar tik pusmetį, jos visiškai kitokios. Profesionalesnė ne tik komanda, bet ir darbui reikalinga įranga. Žinoma, ir pačių gelbėjimo darbų sostinėje kur kas daugiau“.

„Kiekvieno žmogaus pareiga – padėti“

Vilniaus APGV 1-osios komandos viršininko pavaduotojas Simonas Matulevičius, kuomet jį kalbinome, apie savo pavaldinio žygdarbį nebuvo girdėjęs: „Man tai naujiena, bet labai smagi“.

S. Matulevičius L. Strakšui negailėjo gerų žodžių: „Pas mus Lukas dirba dar trumpai, tačiau dėl jo kvalifikacijos ir darbo jokių klausimų nekyla, jis – sąžiningas, pareigingas ir dirba be priekaištų“. O įvykis kurorte, pasak viršininko pavaduotojo, tai tik patvirtina: „Kiekvieno žmogaus, ne tik gelbėtojo, pareiga padėti nelaimės ištiktam. O Lukas atsidūrė reikiamu laiku reikiamoje vietoje ir išgelbėjo žmogui gyvybę“.

Viršininko pavaduotojas teiravosi, koks gelbėjamojo likimas, ir liko džiugiai nustebintas, kad žmogui buvo suteikta kvalifikuota pirmoji pagalba. S. Matulevičius „Palangos tiltui“ sakė, kad šia džiugia naujiena tikrai pasidalins ir su komanda.   

Ligą iš šono pastebėti gana lengva

Epilepsija – sunkus neurologinis susirgimas. Šiai ligai būdingi nevalingi pasikartojantys priepuoliai.

Klaipėdos Jūrininkų ligoninės Palangos departamento Ambulatorinio konsultacinio skyriaus gydytojas neurologas Aidas Gaubas pasakojo, kad labai dažnai žmones sutrikdo ligonio nukritimas ant žemės. „Jei tiesiog nugriūna, žmogus iš šono gali imti dvejoti gal tai kraujotakos sutrikimas, gal širdies liga ir pan., bet jei nukritusįjį ima krėsti traukuliai – tai tikrai epilepsija“, – apie pirminį šios ligos požymį pasakojo gydytojas.

Pasak mediko, epilepsijos priepuolio ištiktas žmogus dažniausiai netenka sąmonės, o iš burnos, jei stipresnė priepuolio forma, ima veržtis baltos putos: „Gali būti ir šiek tiek kraujingos, jei priepuolio metu buvo pažeista gleivinė. Žmogų kankina stiprūs traukuliai arba sustingimai su pavirpėjimu“.

Priepuolis gali tęstis nuo keliolikos sekundžių iki 3-4 minučių. Gali pasireikšti ir nevalingas žmogaus šlapinimasis, gal net vėmimas, akių žvilgsnis į viršų. Priepuolio metu sutrinka kvėpavimas, tad žmogus gali pradėti mėlti – tai dar vienas iš epilepsijos požymių.

Pati pavojingiausia būklė, anot A. Gaubo, kuomet ligonis atsigauna po priepuolio: „Žmogui liaujasi traukuliai, po truputį pradeda reaguoti į aplinką, tačiau labai dažnai neapskaičiuoja savo galimybių ir ima stotis – fizinė organizmo būklė dar nėra grįžusi į pradinę būseną iki priepuolio, sąmonė apsiblaususi, todėl žmogus gali griūti ir sunkiai susižeisti“.    

Medikus kviesti visada būtina

Žmogus, gebantis suteikti pirmąją pagalbą, rodos, galėtų apsieiti ir be medikų. „Pirmoji pagalba – paversti žmogų ant šono, kad šis neužspringtų. Yra įvairių nuomonių, kad reikia įkišti ką nors į burną, kad žmogus nesusikandžiotų liežuvio. Šis pagalbos būdas gali būti pavojingas, nes traukulių metų ligonio sukandimo jėga yra labai stipri, tad jokių daiktų, juo labiau pirštų, į burną kišti nereikia“, – sakė A. Gaubas.

Neurologas paaiškino ir kodėl reikia kviesti medikus: „Būna atvejų, kuomet priepuoliui pasibaigus neilgai trukus prasideda antras, dažnai stipresnis už prieš tai buvusį. Tad suteikę pagalbą pirmojo priepuolio metu nesame garantuoti, ar žmogaus neištiks antras priepuolis“. Kad žmonės, pastebėję traukulių tampomą žmogų, išsigąsta ir bijo artintis prie jo, mediko nestebina, bet jis ragina nebijoti tokių ligonių: „To bijoti nereikia, jam nepakenksite. Jei žmogus krito ant kietos dangos, po galva derėtų pakišti ką nors minkštesnio, kad nesusižalotų galvos. Nereikia jokio dirbtinio kvėpavimo, jokių lašų ar tablečių į burną – jokiu būdu“.

Laiko prasme, epilepsijos priepuolis, pasak mediko, nėra grėsmingas: „Ištikus infarktui ar insultui, labai daug ką lemia laikas. Šiuo atveju – ne“.

Padedančiam epilepsijos ištiktam žmogui taip pat svarbu pabandyti fiksuoti priepuolio pradžios laiką. Tai svarbu tam, kad atvykę medikai žinotų, kiek ilgai tęsėsi priepuolis.

IŠSKIRTI: „Tai labai elementari situacija, kuri gali nutikti bet kur – parduotuvėje, autobuso stotelėje, mokykloje ar bet kurioje kitoje viešoje vietoje. Tad tokiu atveju, iki kol atvyks medikai, būtina žinoti, kokią pagalbą suteikti epilepsijos ištiktam žmogui“, – sakė Lukas Strakšas.