Kur šaukėniškių išmintis, net žiemą Palangoje – pietys

Ne tik šiemet mano, mūsų geroji „Šilų dvasia“, biologijos mokytoja ir iškili muziejininkė Elena Burdulienė, ir ne tik Šaukėnuose tikrai nemirs. ... ir kitąmet nemirs. ... ir po dešimties metų. ... ir po 2050-ųjų. ... net ir 2100-aisiais, 2118-aisiais, ir ilgiau...
Tikiu, kad Šaukėnų ir po „dvišimčio“ metų nebus nušlavęs karas ar neeilinis gaisras. Tačiau, net likus saujelei gyventojų, jie savo vaikams ir anūkams primins ne tik gentinius šaukėniškių žodžius „smurgius“, „krupius“, bet ir tai, kad čia tebegyvena Burdulienė. Elytė. Elena. Mokytoja. Eruditė. Arfa ir arpas. Arpas arfoje. Paprastai tariant, dvasinis mūsų auditorius. Rudens švenčių, mokyklinės girininkijos ir krašto tarp Šonos-Ventos atmintį saugančio muziejaus sukūrėja, reto darbštumo ir takto žinių karalienė.
Šaukėnų muziejus jau žinomas, regimas tarsi tolimas žvejų švyturiukas Papėje, broliškos Latvijos krante, kur skrenda guviausi Europos paukščiai ir yra didžiuliai, palangiškiams gerai žinomi spanguolynai, – skaidrią dieną Papės švyturys, nors už 40 kilometrų, ilgesingai regimas nuo Palangos tilto į jūrą.
Mūsų svajonių „Žiogapilė“ jokių „Laiko vėtrų“ nebijo...
Štai, jau arti 60-ties metų, nuo 1961-ųjų, stebiu kiekvieną Elenos Burdulienės dieną Šaukėnuose, ir neatsistebiu šios moters genetiniu gyvumu, kantriu atkaklumu, smalsumu, norais matyti, lakstyti ir apmąstyti kiekvieną šviesų šaukėniškio (-ės) kūrybinį akcentą, ir tuo iš širdies pasidžiaugti, net pagarsinti per kino filmus, knygas, apybraižas laikraščiuose visiems ir visur – „Žiūrėkit, kaip daug nektaringos, dvasinės naudos visai 100-mečio Lietuvai, kaip Baltijos bangos neša Šaukėnų bitės žmonių širdinius...“
Laimė man buvo susitikti gerbiamą savo mokytoją, Gyvenimo kūrybą šlovinančią Eleną Burdulienę 2017 metų gegužės 18 dieną Kelmėje, savivaldybės Žemaitės viešojoje bibliotekoje su visada savais šaukėniškiais – S. Vinkleryte-Blažiene, S. Jokūbausku, J. Gotautiene, net „pačiu-pačiu“ seniūnu A. Šukiu, atvykus pasveikinti jau ant 70-mečio slenksčio stovėjusio savo išdykėlio 1961–1965 m. mokinio, literatūrinės poetės Reginos Biržinytės premijos paskyrimo man proga.
Smagių, o pavydėtinai išmintingų gaidų žmonės. Jie brandina mane ne smerkdami už „kažką-kažkada-kažkur ne taip“, o džiaugsmu, pasitikėjimu. Juk tai didžiulė laimė – 70-mečiui mokiniui sulaukti sveikinimų ir pasitikėjimą stiprinančių žodžių iš 80-90-mečių savo mokytojų. Mes dalinamės akmenimis, eilėraščiais, vietovardžiais, jūromis ir mintimis, net anekdotais apie visų laikų įsimintinus šaukėniškius, kurių širdys, tarsi švyturiai, neleido, neleidžia, – o ir dabar save primena – paskęsti sielvarte, pesimizme, neleidžia pamiršti tarsenos, žodžių, kurie tebekalba šaukėniškių lūpomis, kaip ir nemarūs Svilės šaltiniai prie Dubysos-Ventos kanalo – prieš visa tai bejėgiai ir rusizmai, ir anglizmai, nes šaukėniškė lygintina su išdidžia pušim, kurią pasapnuoji ir Vilniuje, ir Kelmėje, ir prie Baltijos, 33 metus Palangoje.
Žinoma, Šaukėnai man, mums, trims broliams, vidurinės mokyklos augintiniams, dar yra brangūs, kad čia net 35 metus buvo visad laukianti, raminanti Mamavietė, jos darbo vieta priešais mokyklą, ambulatorijoje, mūsų namučiai ant prūdo kranto, ir Gorskių „dvarelyje“ – ne iki galo „nuteriotame“ parke.
Vasaromis mama 1963–1969 metais visada sykiu veždavosi į Palangą. Svajonių krantas! Mamutės 50-metyje 1971 m. girdėjome svetainėje ir nepamirštamą sveikintojos Elytės Burdulienės balsą – nemeluojančios širdies sveikinimą, jai pritarė tuomet ir kruopščioji vaistininkė Veronika Liesienė, ir... ir... ir... Visi, mus Šaukėnuose priėmę į savo giminišką bendruomenę taip, kad šypsena, į juos važiuojant, atsiveria ir nuo Švilpiškės kalvos, ir pro Šatrijos kalną...
Spaudai paruoštą knygą pavadinau „Gintarai iš Šaukėnų šilo“. Man asmeniškai tebegyva, vartant jaunatviškosios optimistės Elytės į Palangą šį pavasarį atsiųstąją vardinę tautinę Šaukėnų juostą, diskelį su linkėjimais, šaukėniškių dainomis, nuoširdžiausią laišką 70-mečiui berniukui, nenuoramai tarybinių Šaukėnų „Makronui“, – ot, pasidžiaugtų Mama, sykiu su mokytoja, sėjusi ir tikėjimą Gėrio pergale. Man mokykloje skyrė net tris premijas už Naujametinio karnavalo kaukes, bet gi gyvenimas ... oho, Karnavalas!
Sielografas subtiliai jaučia mažo, galinčio būti didžiu dvasinio gyvenimo nervus, nuotaikas ir kunigiškai sutaiko, suartina žmones tarpusavyje ir ... su savim pačiu.
Tai juk ne kas kita, o Meilė. Kelmiškis Vainius Urbonavičius man pritaria: „Meilė ir pedagogika, visiškai išsižadant materijos, o „maksimaliu minimumu“ skraidinant gyvenamosios vietos ir bendruomenės kasdienybės erdves“. Humanistika nepralaimi, todėl ji tarsi švelniagėlė, nemari, nepavaldi kuriančiųjų žmonių chaosui. Idealistų gyvenimui skirta žemė ilgai nepaleidžia. Viską leidžia. Žaidžia ir žeidžia.
Tokiems „burdulieniškiems“ darbštuoliams žemė, kuriai jie tarnauja, viską atleidžia, tik pagarbos vertiems darbams neleidžia ilsėtis nei laikinai, nei amžinai.
Pavyko man, kad Palangoje jau 33 metus nepavyksta pamiršti ir mūsų šeimai gera linkinčios Elenos Burdulienės.