Kovo 11-osios akto signataras: „Sausio 13-osios įvykių niekuomet nepamiršiu“

Minint 1991 metų sausio 13 dienos sovietinės agresijos ir nepavykusio perversmo 21-ąsias metines, kalbiname Kovo 11-osios akto signatarą, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos deputatą, buvusį Palangos miesto merą Algimantą Vincą Ulbą.  Laisvės gynėjų dienos liudininko atmintyje tebegyvi prisiminimai apie tuos metus, kuomet visa Lietuva ruošėsi atstatyti Nepriklausomybę. „Paskelbus Kovo 11-osios aktą tikėjausi daugiau, negu dabar turime. Tačiau gerai, kad esame nepriklausomi ir laisvi“, – prisipažino svečias.

– Jūs sukaupėte didžiulę gyvenimo patirtį. Klaipėdos rajono Gargždų Žemės ūkio valdybos vyriausiasis agronomas, Priekulės paukštininkystės valstybinio ūkio direktorius, suteikėte galimybių pažinti lietuvio gyvenseną, gyvenimo sąlygas, darbštumą nelengvomis okupacijos metų sąlygomis. Taigi, turite galimybių palyginti santvarkų kontrastą.

– Aš labai gerai prisimenu pokario metus, kuomet dar nebuvo kolūkių. Mūsų šeima pabėgo iš Kauno ir apsigyveno pas ūkininkaujantį mano tėvo brolį. Dėdė iš grupės ūkininkų supirkinėdavo pieną, perdirbdavo jį ir įsisodinęs mane į vėžimėlį veždavo jau grietinę parduoti į žemaičių Kalvarijos priėmimo punktą. Visa tai buvo iki kolektyvizacijos. 1947 metais jis mane pasiėmė į Klaipėdą ir aš pirmą kartą pamačiau kaip atrodo uostamiestis. Dar dabar akyse stovi miesto vaizdas. Jame nebuvo nei tiltų, nieko. Gaila, kad tuomet neturėjau fotoaparato. Vienintelis šiek tiek išlikęs pastatas, kur dabar įsikūrusi mokesčių inspekcija. Kitur – vien griuvėsiai, baisu. Puikiai pamenu ir žuvų turgų. Tokie tat kontrastai. 1948 metų pavasarį prasidėjo didžioji kolektyvizacija. Iš žmonių buvo atimtos karvės, kūrėsi kolūkiai. Po savaitės praktiškai nebedirbo ir pieninė. Koks tai buvo didžiulis skirtumas! Atsirado kolūkiai ir staiga nei pienas, nei sviestas tapo nebereikalingi. Nereikėjo nei vežti, nei dirbti. Nieko. Ir taip apie penkiasdešimt metų. 1958-1963 metais mokiausi Lietuvos Žemės ūkio akademijoje ir įgijau mokslinio agronomo kvalifikaciją. Vėliau pagal paskyrimą dirbau Plungės rajono Šateikių tarybinio ūkio vyriausiojo agronomo ir direktoriaus pavaduotojo pareigose. 1963 metų pabaigoje buvau pašauktas tarnauti į sovietinę armiją, po jos atvykau dirbti į Klaipėdos rajono Gargždų žemės ūkio valdybą. Man šis kraštas puikiai pažįstamas.

– Ką galėtumėte pasakyti tiems žmonėms, kurie norėtų grįžti į tuos laikus?

– Darbo našumas Sovietų sąjungoje buvo pats mažiausias. Lietuva apie 70 procentų pagaminto pieno, mėsos išveždavo. Mes buvom pagrindiniai tiekėjai, o ką iš to gaudavom? Popierinius rublius, už kuriuos nebuvo ko pirkti. Įsivaizduokit maišą pinigų, už kuriuos neįmanoma nieko nupirkti. Negalėjai nusipirkti net automobilio. Jų paprasčiausiai nebuvo. Tad, kam buvo reikalingi tie pinigai? Jie buvo nuvertėję, niekam nereikalingi, nekeičiami. Už 10 rublių negaudavai nė vieno dolerio. Tuomet vertę turėjo doleris, o rublis buvo nulis. Tokie pat nuliniai, kaip kad dabar Baltarusijoje. Tačiau bene pats svarbiausias dalykas – darbas, kurį turime atlikti sąžiningai. Pažvelkim į dabartinę situaciją kaime. Reikia pavalyti kanaliuką, žmonės sako: „Ne“. O tada kaip valydavo! Tarybiniais laikais buvo valymo brigados, kurios turėjo savo žmones, jiems skirtus pinigus. Valydavo ir gaudavo atlyginimus. Kodėl dabar ypač stinga suvirintojų, elektrikų, batsiuvių? Jaunimas į šias specialybes nestoja. Ekonomika, medicina, o įgiję šias specialybes išvyksta į užsienį.

– Kas jus nuvedė į laisvos Lietuvos valstybės atkūrėjų gretas?

– Dirbant Gargžduose sukūrėme „Žaliųjų judėjimą“. Aš tuomet bendravau su sąjūdžio pirmininku Jonu Šimėnu. Taigi, tais metais pajūris nuo Palangos iki Klaipėdos buvo pilnas kareivių, apleistas.  Šiuos vaizdus užfiksavome ir surengėm mitingą. Rašėme laišką į Maskvą, jog ši iškeltų armiją iš pajūrio ir leistų žmonėms prieiti prie jūros. Tačiau ir šiai dienai nežinau ar jie jį gavo. Nuo to mes ir pradėjome. 1989 metais iš Zigmo Vaišvilos gavome padėką, kad gerai dirbame. 1990 metų sausio mėnesį buvau iškeltas kandidatu rinkimams į Aukščiausios Tarybos deputatus Priekulės 65 apygardoje, Gargžduose buvo surengtas visų keturių kandidatų susitikimas. Už mane balsavo Klaipėdos krašto žmonės. Tribūnoje buvau paklaustas, koks turėtų būti priimtas pirmas Aukščiausios Tarybos dokumentas. Nedvejodamas atsakiau, kad turėtų būti paskelbtas Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo aktas.

– Ar pasiteisino visa tai, už ką kovojot prieš dvidešimt metų?

– Sunku pasakyti. Dėl nepriklausomybės, dėl privatizavimo, dėl žemės ūkio, pramonės – pasiteisino. Politiškai, ekonomiškai ir privačių dalykų atžvilgiu, mūsų darbas nenuėjo perniek, tačiau matau ryškų valdžios nutolimą nuo paprasto žmogaus. Su žmogumi reikia bendrauti, padėti jam. Darbo našumas šiandien yra kitoks. Šiandieninėje žiniasklaidoje turėtų būti daugiau straipsnių apie ūkininkus. Kaip jie dirba? Užsidirba? Išgyvena? Straipsnių nėra, o turėtų būti. Aš dažnai  paklausinėju ūkininkų: kiek mokėjo už kombainą, traktorių? Iš kur jie turi pinigų?

– Buvote Palangos miesto meru. Ką teigiamo matėte, ką planavote pozityvaus įgyvendinti bendruomenės ir svečių labui, o kas nepavyko ir kas tam trukdė?

– 1990-1992 metais dirbau Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Agrarinėje komisijoje. Niekas tada neprieštaravo, kad žemės ūkis būtų privatizuojamas, kad žemė būtų grąžinta teisėtiems savininkams. Aš visuomet kartojau, jog žemės reforma neturi supriešinti žmonių. Kuria prasme? Dauguma žemės turėjusių žmonių buvo ištremti. Senieji mirė, parvažiavo vaikai, kuriems ir priklausė ta žemė. Seime siūliau, kad žemę reikia padalinti, atlikti inventorizaciją. Tapęs deputatu gaudavo žmonių skundus: „Kodėl mano žemė atiteko tam ir tam“. Ir kas įvyko? Įvyko žmonių susipriešinimas, bet juk žemė yra nekilnojamas turtas. Taigi žemės grąžinti žmonėms man nepavyko. Buvau sukritikuotas. Manau, jog ir dabar kokie 800 žmonių nėra atgavę žemių.

– Kovo 11-ąjai netrukus – 22 metai. Mes esame Europos Sąjungos, Nato nariai. Būtų įdomu išgirsti jūsų požiūrį į bedarbystės, emigracijos problemas.

– Emigracija – skaudžiausia šių dienų problema. Mūsų kaimynystėje Estijoje užfiksuota 11 procentų bedarbių, Graikijoje vėl problemos. Viso to būtų galima išvengti nedraudžiant žmonėms dirbti. Kapitalistinis planavimas nėra geras pavyzdys. Seimui ir Vyriausybei reikėtų daugiau dėmesio skirti vargšams, kaimo ir miesto vaikams, socialinei rūpybai, sveikatos apsaugai ir švietimui (ypač kaime).

– Kaip vertinate Andriaus Kubiliaus – konservatorių vyriausybės darbą? Kaip tvarkosi Palangos miesto savivaldybės administracija?

– Palangos meras Šarūnas Vaitkus – neišdidus, paprastas, atviras. Dėl to jį žmonės gerbia. Jeigu Š. Vaitkaus vadovaujama savivaldybė dirbs gerai, miesto taryba dirbs gerai – Palanga žydės. Ministro pirmininko postas yra pats sudėtingiausias, tad Andrių Kubilių vertinu palankiai. Kritikos A. Kubilius susilaukė dėl to, kad į valdžią atėjo tuomet, kai visi valstybės finansai buvo iššvaistyti. Tad dabar jis turi iš šios padėties kažkaip suktis.

– Artėja Laisvės gynėjų diena. Ar deramai įamžintas aukų atminimas?

– Šių įvykių niekuomet nepamiršiu. Nepamirš jų ir visi mano kartos žmonės. Tačiau visa tai turime išsaugoti ateinančioms kartoms. Sausio 13 dienos aukų atminimui galėtų būti pastatyti paminklai, tačiau tam reikia lėšų. Tikiu, kad laikui bėgant jų atsiras.