Knyga – duoklė žmones ir Lietuvos valstybę stačiusiems gydytojams

Šventą darbą 95-ųjų Lietuvos valstybės gimimo metinių Vasario 16-ąją proga įveikė Lietuvos gydytojų sąjunga (LGS prezidentas – profesorius, gydytojas Liutauras Labanauskas). Išleista išsami, visapusiškai istoriškai vertinga, poligrafiškai ir meniškai skoninga 176 puslapių knyga – monografinis paminklėlis „Atminties ženklai gydytojams“. Smagu ir todėl, kad knygos gimimo procese nuo „A“ iki „Z“ jaučiama ir kaip jūra patikima „Palangos ranka“. Ne viena! Dvi: mama – profesionali, Vakarų Lietuvoje žinoma bibliotekininkė – bibliografė, daug metų Šventosios bibliotekai vadovavusi ir apie ją parašiusi istorinę apžvalgą Anelė Emilija Mažeivaitė, ir duktė – Paveldosaugos magistrė Ieva Radavičiūtė. Tai jos „sulesiojo“ istorinius faktus ir beletristinius pastebėjimus, jos buvo ir redaktorės, ir korektorės.
Į mūsų kasdienybę ir nesenstančią istorinę atmintį tarp Palangos ir Vilniaus Lietuvoje ši knyga – „Atminties ženklai gydytojams“ – parveda asmenybes baltais chalatais, be kurių ir Vasario 16-osios reikšmingų spalvų žėrėjimas ligi šiolei būtų gal kažkiek ir blankesnis. Bet laiko egzaminas jau (!) išlaikytas: ne vieno lietuvių gydytojo darbai ir vardai žinomi už Europos ribų, toli plačiajame pasaulyje.

Iš meilės žmogui kyla ir meilė Tėvynei
Kas nežino praeities ir jos negerbia, tas niekada neturės ir ateities. Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas, profesorius Liutauras Labanauskas akcentuoja: „Gydytojo profesija nuo amžių buvo gerbiama. Lietuvoj didžiausią inteligentų dalį sudarė gydytojai. „Jo neužmirštamų nuopelnų ir labdarystės vargingiausiems atminimui“.
2018 m. minėsime Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ąsias metines. Dar iki 1918 metų vasario 16-osios gydytojai atliko didžiulį pasiaukojimą darbą žadinant, brandinant tautą. Gydytojas Vincas Kudirka čia suvaidino nepaprastą vaidmenį. Jo leidžiamas „Varpas“ budino Lietuvą. Jo bendraamžiai gydytojai – Kazys Grinius, Rokas Šliūpas, Petras Avižonis, Jonas Šliūpas, Dominykas Bukontas, Jurgis Zauerveinas, Vincas Pietaris. Jau nekalbant apie daktarą Joną Basanavičių, kurio vaidmuo nepaprastai didelis. Ne veltui jis vadinamas Lietuvos Atgimimo patriarchu.
Gydytojai aktyviai dirbo ir Nepriklausomoje Lietuvoje. Vienas iš prezidentų buvo garsus tuberkuliozės specialistas Kazys Grinius.

Išaukštinę ir Palangą, ir Lietuvą – Jonas Basanavičius, Jonas Šliūpas...
Du iš iškiliausiųjų lietuviškajame „Medicinos Olimpe“ gydytojai, kūrę, auginę ir stiprinę savo širdžių darbais dideliuose varguose 1918-ųjų vasario 16-ąją gimusią Lietuvos nepriklausomą valstybę amžinai yra patriarchas, daktaras Jonas Basanavičius ir pirmasis Palangos miesto burmistras, mažne vilkaviškiečio „brolis – dvynys“ pagal politologinę skalę jaunos Lietuvos valstybės gyvenime, medicinos mokslų daktaras ir istorikas, kultūrininkas, arti Šiaulių gimęs Jonas Šliūpas. Vaizdingai vieną ir kitą savo gyvenamojo meto amžininkų žodžiais apibūdino Karklės kapinaitėse palaidotas juodu pažinęs, ženklų pėdsaką literatūriniame pasaulyje palikęs, Klaipėdoje mokytojavęs poetas ir buriuotojas Salys Šemerys: „Lietuvybės Mozė“ ir „Lietuvybės Samsonas“. Tai dvi ypač stiprios dvasinės valstybės sąrangos kolonos.
Daktaras J. Basanavičius 1922 metais išleido ir knygą – „Iš Palangos istorijos“. 1924 metais didžiausias gal visų laikų Lietuvos idealistas J. Basanavičius buvo labai dėmesingai sutiktas ir Palangos karo sanatorijoje.
2002 a. a. Petro Gabrėno, a. a. Bronislovo Lubio, valstybės kultūrai atsidavusio Vitaliaus Litvaičio, Palangos mero LR Seimo nario Prano Žeimio, architekto Vytauto Moncevičiaus pastangomis Palangos kurorte, matomiausioje vietoje visam laikui apsigyveno bronzinis patriarcho, daktaro Jono Basanavičiaus veidas. Čia ir žiemą žydi gėlės, kurias, – savo akimis regėjau, – padeda ne tik vilniečiai, bet ir maskviečiai, ne tik latviai, bet ir anglai, belgai. Kas vertinga – nesusidėvi, siela švyti ne tik danguje, bet ir pajūrio toliuose. O štai įdomesnės ištraukos iš palangiškės, menui, literatūrai atsidavusios Anelės Emilijos Mažeivaitės su dukra Ieva, su kitomis pagarbos vertomis asmenybėmis redaguotosios istorinės medikų monografijos „Atminties ženklai gydytojams“:
„Jonas Basanavičius – gydytojas, tautinio judėjimo veikėjas ir ideologas, mokslininkas, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras, patriarchas. Gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabaliuose, Bartninkų vls., Vilkaviškio apskr.., mirė 1927 m. vasario 16 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.
Įrašas dr. Jono Basanavičiaus antkapiniame paminkle:
Krauju iškovoję sau laisvės vasarį,
Dalios nebekeiksim tamsoj ir varguos,
Neliausime dirvą su meile vis arę –
Ir žemė gimtoji maitins mus ir guos.
Petras Vaičiūnas

Sidabro medaliu baigęs Marijampolės gimnaziją, J. Basanavičius įstojo į Maskvos universiteto Istorijos-filosofijos fakultetą. 1874 m. rudenį, du semestrus šiek tiek pastudijavęs klasikines kalbas ir istoriją, perėjo į medicinos fakultetą. Šis fakultetas jau tuo metu buvo garsus visoje Rusijoje ir baigusieji jį buvo laikomi gerais gydytojais. Tarp profesorių buvo garsių mokslininkų ir praktikų, ne tik Rusijos ribose, bet ir užsienyje pasižymėjusių savo mokslo darbais. Medicinos mokslus J. Basanavičius rimtai studijavo ir 1879 m. birželio 19 d. gavo gydytojo diplomą, t. y. daug greičiau negu ano meto kiti medikai. Tuo pat metu J. Basanavičius dar studijavo ir Lietuvos istoriją, klausydamas šios srities dalykų Istorijos-filosofijos fakultete. J. Basanavičius buvo gabus ir pareigingas. Dar universitete jis sudomino medicinos profesūrą. Jam buvo patarta bandyti likti universitete. Baigimo dieną jaunasis gydytojas padavė prašymą palikti jį Chirurgijos katedroje pasitobulinti. Deja, jam nebuvo suteikta jokia stipendija. Jis mėgino verstis gydytojo praktika Maskvoje. Tai nebuvo lengva, nes gerų gydytojų tuo metu Maskvoje nestigo. Lyg numanydamas savo menką praktiką, jis pradėjo galvoti, jog reikėtų iš Maskvos ištrūkti. Ypač masino Bulgarija. „Tuo metu kaip tik neseniai buvo pasibaigęs rusų turkų karas ir Bulgarija buvo sutvarkyta naujais pagrindais. Dr. J. Basanavičių į Bulgariją ypačiai traukė tenai prasidėjęs bulgarų tautinis atgimimas, iš kurio jis tikėjosi daug pasimokyti ir vėliau tais patyrimais pasinaudoti savo tėvynėje Lietuvoje“, – taip biografinėje apybraižoje apie dr. J. Basanavičių 1938 m. rašė žurnalistas Adolfas Nezabitauskis. Daugelis dr. J. Basanavičiaus biografų tvirtino, kad šis kraštas jį viliojo, nes kaip tik tuo metu buvo neseniai atgavęs nepriklausomybę ir nekentė rusų imperializmo. Todėl gavęs teigiamą atsakymą jis išvyko į Bulgariją. Ten ir buvo paskirtas Lom Palankos departamento gydytoju ir vietos ligoninės vedėju. Pirmas jo rūpestis buvo apylinkės žmones supažindinti su sanitarine propaganda, kad ir kaimo gyventojai pradėtų gausiai lankyti ligoninę ir joje gydytis. J. Basanavičius tuoj pat įsteigė ambulatoriją. Betvarkydamas ligoninę jis padidino lovų skaičių iki 50. Vėliau miesto gražioje vietoje pastatė ligoninę. Gydytojo propaganda netrukus susilaukė pripažinimo: ligoninėje jau gydėsi (1880) 552 pacientai, o ambulatorijoje apsilankė 1144 žmonės, tuo tarpu prieš metus ligoninės pagalba buvo pasinaudoję tik 19 piliečių. Mieste gyveno per 5 tūkst. gyventojų. Sutvarkęs ligoninę J. Basanavičius pradėjo tirti bulgarus medicinos mokslo atžvilgiu ir savo tyrimus publikavo rusų medicinos laikraščiuose. Kai kurie jo straipsniai buvo gana reikšmingi ir jų vertinimai pasirodė keliuose Europos medicinos leidiniuose.
1882 m. jis išvyko į Vieną, kur dirbo universiteto klinikose ir bibliotekoje. Prahoje jis vedė. Pritrūkęs lėšų, sugrįžo į Bulgariją. Pradžioje dirbo Elenoje, vėliau buvo perkeltas atgal į Lom Palanką. Sugrįžusį jį vėl užklupo neramumai ir 1885-1886 m. bulgarų ir serbų karas.

Kaip pristatė J. Šliūpą?
O kaip „Atminties ženklai gydytojams“ 2012 metais skaitytojams pristatė mūsų palangiškį daktarą – pirmąjį burmistrą Joną Šliūpą?
„Jonas Šliūpas – gydytojas medicinos mokslų daktaras, kovotojas už lietuvybę, istorikas, žymus kultūros veikėjas, mokslinių darbų autorius, publicistas, redaktorius, diplomatas. Gimė 1861 m. kovo 6 d. Rakandžiuose, Gruzdžių vls., Šiaulių apskr., mirė 1944 m. lapkričio 6 d. Berlyne.
„Jo gyvenime svarbiausia buvo ne pirmuoju būti, o dirbti iš esmės, tai, ko labiausiai reikia Lietuvai“, – taip apie savo tėvą kalbėjo sūnus Vytautas Jonas Šliūpas.
Dr. Jono Šliūpo gyvenimo ir veiklos kelias ilgas ir sudėtingas – kovotojas už lietuvybę, istorikas, žymus kultūros veikėjas, mokslinių darbų autorius, publicistas, redaktorius, diplomatas, gydytojas. Jam teko dalyvauti beveik visuose svarbiausiuose Lietuvos įvykiuose pradedant „Aušros“ įkūrimu. Jis – vienas iškiliausių dvasinių lietuvių tautos vadovų XIX a. pabaigoje, vienas iš pirmųjų tautiškumo žadintojų tarp Amerikos lietuvių. Filosofas ir sociologas V. Kavolis J. Šliūpą drauge su dr. J. Basanavičiumi yra pavadinęs XIX a. milžinais. Anot jo, J. Šliūpas – tai ir reformatoriškoji tautinio atgimimo žmogaus versija. Tai buvo didelių erudicinių interesų, nepaprastai veikli, titaniško darbštumo, stiprios valios asmenybė. JAV istorikas dr. Juozas Jakštas savo monografijoje „Dr. Jonas Šliūpas. Jo raštai ir darbai“ teigė: „Vieniems jis rodėsi lietuvis patriotas, labiau plataus masto tautinis visuomenės veikėjas, vertingų, gausių, patriotinių ir visuomeninio bei politinio pobūdžio raštų autorius. Kiti laisvamanybės bei ateistinėmis mintimis piktinosi. Jonas Šliūpas laisvai kalbėjo penkiomis kalbomis: latviškai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai ir lotyniškai. Baigęs Mintaujos gimnaziją pirmuoju mokiniu, J. Šliūpas pradėjo filologijos studijas Maskvos universitete. Po metų perėjo į Teisės fakultetą, o dar po metų pradėjo studijuoti gamtos mokslus Petrapolio universitete. Petrapilyje jis susipažino su gausiu būriu studentų iš Lietuvos. Pagrindinė J. Šliūpo idėja, švietusi jam skaidria žvaigžde gyvenimo kelyje, buvo jo dieviškas patriotizmas. Tautiškumo idėjos apimtas dar gimnazijos suole, jis paliko ištikimas visą gyvenimą. Stiprus patriotizmas taip persunkė J. Šliūpo asmenybę, kad jis jautėsi lyg savotiškas šauklys, turintis žadinti tautiečius iš miego ir juos šviečiant įkvėpti jiems tautinę sąmonę“.
Matyt, todėl M. Jankaus pakviestas tuoj kibo redaguoti „Aušrą“. Nė metų neprabuvusį Bitėnuose vokiečių žandarai norėjo jį areštuoti ir perduoti rusams. Pastarieji už J. Šliūpo galvą jau buvo paskyrę net 20 tūkst. rublių. J. Šliūpas, rizikuodamas gyvybe, su M. Jankaus pasu grįžo į Lietuvą, vėliau į Mintaują, kurioje greitai pastebėjo, kad yra sekamas, todėl per Liepoją nuvyko į Palangą, žvejų laiveliu atsidūrė Klaipėdoje. Iš ten slapčiomis pasiekė Hamburgo uostą, nusipirko bilietą ir laivu išplaukė į Niujorką, kurį pasiekė 1884 m. birželio 16 d. Amerikoje įsidarbino ūkyje, vėliau kartu su 1863 m. sukilimo pabėgėliu M. Varanausku sutarė leisti laikraštuką „Unija“, susipažino su Niujorko lietuviais ir ragino jų Šv. Kazimiero draugiją atskirti nuo lenkų. Vėliau J. Šliūpas redagavo „Lietuvišką balsą“. Iš pradžių laikraštis buvo leidžiamas Niujorke, vėliau – Amerikos lietuvių sostinėje Shennandoche, Pensilvanijoje. 1889 m. J. Šliūpas išvyko į Merylendo universitetą Baltimorėje studijuoti medicinos tam, kad įsigijęs profesiją galėtų padoriau išlaikyti savo šeimą. Tapęs gydytoju dažnai kilnojosi iš vienos vietos į kitą, kurį laiką stažavosi Niujorke. Vėliau apsigyveno Skrantone.
1901 m. tapo medicinos mokslų daktaru. J. Šliūpas buvo pirmasis lietuvis gydytojas, baigęs mokslus Amerikoje. Gydytojo praktika vertėsi iki 1917 m. 1918 m. grįžo iš Rusijos, kur lankė lietuvių pabėgėlių kolonijas, ir apsigyveno Vašingtone. Tapo pirmuoju ambasadoriumi, atstovavusiu nepriklausomai Lietuvai Vašingtone, Londone. Savo vardu parašė atsišaukimą dėl Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybės pripažinimo ir įteikė Amerikos Senatui. 1919 m. buvo paskirtas Lietuvos atstovu Latvijoje ir Estijoje, derėjosi su Sovietų Rusijos delegacija dėl pasikeitimo belaisviais. 1921 m. grįžo į Lietuvą. Steigė prekybos, pramonės bendroves, kooperatyvus, tačiau verslas nesisekė, todėl pradėjo mokytojauti Šiauliuose, vėliau dėstė Kauno universitete, rašė knygas medicinos, politikos ir religijos temomis, Lietuvos universitete (1924–1928) dėstė istoriją.

Tarp „tyliųjų“ Lietuvos medicinos didžiavyrių ir L. Kęsgaila-Kenstavičius
Naujausioje monografijoje iškiliesiems Lietuvos valstybės medikams pagerbti atradau ir pirmą viešą, išsamų tekstą apie gydytoją, kurį 1961-1965 metais pamatę tuomečio Šaukėnų tarybinio ūkio gyventojai buvusiame Užvenčio, ilgainiui – Kelmės rajone, pridėdavo pirštą prie lūpų: „Tsss, apie jį garsiai kalbėti draudžiama“. Tai buvo Leonas Kęsgaila-Kenstavičius (1895-10-21 – 1979-10-27). Užtat mano ir brolių Kęstučio, Vytauto mama, Šaukėnuose gydytoja – stomatologe dirbusi 35 metus, kuriai lietuvybės ir patriotizmo reikalai visą gyvenimą buvo svarbūs ir rūpėjo, kaip gėlių darželis po Šaukėnų medikų daugiabučio gyvenamojo namo langu jau 1963 m. vasarį garsiai pasakė: „Daktaras Kęsgaila yra Lietuvos didvyris. Ateis laikas, jisai gal ir netoli, bet jo vardas ir darbai mus minimi ypatingai pagarbiai. Už jį, Leoną Kęsgailą, reikia kalbėti poterius“.
2013 metų Vasario 16-osiosišvakarėse ištraukėlė iš monografijos „Atminties ženklai gydytojams“: „Leonas Kęsgaila-Kenstavičius buvo vienas iš žymiausių Lietuvos gydytojų, terapeutas, karo gydytojas ir sveikatos apsaugos organizatorius.
Gimė 1895 m. spalio 21 d. Mažeikių apskr.., Židikų vls., Dapšių k. 1915 m. baigė Liepojos gimnaziją. Studijavo mediciną Kazanės universitete, kur baigė 3 kursus. Grįžęs į Lietuvą, studijas tęsė Lietuvos universitete. 1921 m. gavo medicinos gydytojo diplomą ir 1922 m., išlaikęs valstybinius egzaminus, įsigijo praktikos teises.
Grįžęs iš Rusijos, įsitraukė į kovą už Lietuvos nepriklausomybę. Karo tarnybą pradėjo 1919 m. kaip jaunesnysis pulko gydytojas. 1920 m. dalyvavo mūšiuose su lenkais ties Augustavu, Suvalkais, Punsku, Seinais, Dovgirdiškiais ir Podvorionimis. Buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio ordinu, 10 metų Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Tarptautiniu gelbėjimo medaliu. 1922-1927 m. dirbo Kauno karo ligoninėje. 1928-1940 m. tarnavo įvairiuose Lietuvos kariuomenės padaliniuose pulko vyr. gydytoju, turėjo pulkininko leitenanto laipsnį. 1940 m. pervestas į Raudonąją armiją suteikiant I rango karo gydytojo laipsnį.
1927 m. išleido monografiją „Dėl kelio sąnario tuberkuliozės konservatiško ir operatiško gydymo“, 1938 m. – knygą, skirtą kariuomenės sanitarams mokyti, „Pirmoji pagalba“. 1944 m. buvo išleista antroji, pataisyta ir papildyta jos laida.
Pokario metais Raudonojo Kryžiaus ligoninėje slaptai buvo teikiama pagalba ir sužeistiems rezistentams. Dėl to L. Kęsgaila buvo apskųstas KGB vieno iš savo bendradarbių, 1945 m. vasario 6 d. atleistas iš ligoninės direktoriaus pareigų, o kovo 17 d. suimtas. Ypatingojo pasitarimo, vadinamojo trejeto, buvo nuteistas 6 m. pataisos darbų lagerio su tremtimi į Sibirą.
L. Kęsgaila kalėjo Vorkutos lageriuose 1945–1951 m., dirbo juose lagerio sanitarijos viršininku, lagerio ligoninės vyr. gydytoju, gelbėjo lietuvius ir kitų tautybių kalinius. Po to buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Kadangi neturėjo karo metais dingusio diplomo, dirbo naktiniu sargu, jam grėsė mirtis iš bado. Tuomet buvo draudžiama daryti tremtinių diplomų nuorašus. Žmona nelegaliai jį padarė ir L. Kęsgaila vėl pradėjo dirbti gydytoju. Mokėjo rusų, prancūzų, vokiečių kalbas. Buvo plataus akiračio žmogus, geras savo srities specialistas. Parašė atsiminimus apie rašytoją filosofą Vydūną. 1924 m. yra gydęs Lietuvos patriarchą J. Basanavičių.
1957 m. grįžo į Lietuvą. Jam buvo leista apsigyventi Kaune su šeima, todėl dirbo Kelmės rajono Šaukėnų ligoninėje, o nuo 1963 m. – Užvenčio ligoninės Vidaus ligų skyriaus vedėju. 1977 m. išėjo į pensiją būdamas 82 metų. Grįžo į Kauną, kur mirė 1979 m. spalio 27 d. Palaidotas Mažeikių rajone, Ukrinų kapinaitėse“.
Labai prasmingai apie knygoje įamžintus iškiliuosius lietuvių tautos medikus parašė jauna palangiškė, paveldosaugos magistrė Ieva Radavičiūtė: „Nors laikas yra begalinis judėjimas, jis nuolat gyvas mūsų atminty. Tegul ši knyga pasitarnauja gydytojų progresui, žmogiškumo ir kilnumo įprasminimui“.