Klondaiko legendos ir tikrovė Kolorade

Kolorado valstijoje, privažiavę Almos miestelį, vietinėje kavinukėje abu su Kirilu šiek tiek pasistiprinome ir, svarbiausia, pasitikslinome kelią į „South Park City“ – aukso ieškotojų muziejaus teritoriją. Netrukus privažiavome didžiulį karjerą, kuriame darbai kalnakasybos tikslais dar tebevyksta iki pat šiol. Apie tai akivaizdžiai liudijo šiuolaikinės technikos tolumoje stūgsantys galingi įrengimai. Nors tądien jie nedirbo – buvo savaitgalis. Bevažiuodami toliau dar iš tolo pastebėjome specifinį muziejaus teritorijos vaizdą, o privažiavę pirmiausia sėmėmės istorijos žinių iš esamų informacinių stendų. Sužinojome, kad „Klondaiko” sąvoka, kaip „Aukso karštligės“ sinonimas, žinomas tik nuo 1896 metų ir susietas su Klondike upės Kanadoje pavadinimu. Kai ten buvo surasti dar tik pirmieji aukso ištekliai, Kolorade praktiškai jie jau ėjo į pabaigą, tačiau kalnakasybos verslovės XX a. eigoje ten atskleidė dar gausesnius kitokių gamtinių išteklių klodus. Svarbiausia, padėjo išsaugoti savo pirmtakų – legendinių aukso ieškotojų – istorinę atmintį.
Didingos Kolorado kalnų virtinės fone plyti nuostabūs slėniai, kurie turtingi nepaprastai vešlia augmenija. Trys šakos vandeningų kalnų upių sruvenančių iš Šiaurės ir Pietų, o taip pat valstijos vidurio kalnyno gausiai drėkina slėnio pievas. Galima tik įsivaizduoti, kaip šiose erdvėse kadaise ganėsi didžiulės bandos elnių, bizonų arba išdidžiai savo galingų ragų karūnas demonstravo briedžiai. Be to, čia dar spietėsi ištisos kolonijos smulkiosios medžiojamosios faunos rūšių: bebrų, ondatrų, ūdrų, lūšių, o taip pat masė įvairių paukščių. Natūralu, kad Jutos indėnų (Ute Indian) klajoklinės gentys šiose vietovėse reguliariai rengdavo vasaros stovyklas. Savo teises į šias teritorijas jie sėkmingai apgindavo aršiai kovodami su Arapų (Arapohoe), Komančių (Comanche) ir Čejenų (Cheyene) ne itin draugiškai nusiteikusiomis indėnų gentimis.
Ispanų ir prancūzų kariškių ekspedicijos Koloradą intensyviai tyrinėjo dar XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje, daug kur buvo jau įsteigę savo forpostus bei faktorijas ir sėkmingai plėtojo prekybą su vietiniais indėnais. Vėliau, kai ši vietovė atiteko amerikiečiams, buvo pavadinta „Pietų parku“. Parankus prancūziškas žodis „parkas“ sumaniai panaudotas ir visiškai tiko pakeičiant šio arealo juridinį statusą, kryptingai įteisinant gamtosaugos tikslus. Tokiu būdu buvo bandoma bent jau teisiškai apsaugoti gausius medžiojamosios faunos išteklius nuo besaikio brakonieriavimo.
1806 metais JAV trečiojo Prezidento Tomo Džefersono (Thomas Jefferson 1743–1826) iniciatyva į šį kraštą pasiųstas pulkininkas (vėliau brigados generolas) Zebulonas Paikas (Zabulon M. Pike 1779–1813) toliau tyrinėjo ir, kaip kariškis, kruopščiai sudarinėjo žemėlapius, siekė čia įvesti nors elementarią tvarką. Neramumus vis dar ilgokai kėlė besibastantys ispanų raitelių necivilizuoti eskadronai, netrūko šiame regione ir kitokių nusikaltėlių, kėlusių didžiulę įtampą besikuriantiems fermeriams. Tokia situacija dar ilgokai žlugdė jų perspektyvias gamybos iniciatyvas, tačiau XIX a. viduryje čia jau fiksuojamas žymus ekonominis pakilimas. Tam pasitarnavo ir sąmoningai paskleista informacija apie fantastiškus medžiojamosios faunos išteklius, todėl į šį kraštą su geranoriškais ketinimais atvyko daug medžiotojų ir traperių. Toliau intensyviai vystoma galvijininkystė, sėkmingai kuriamos avių ir ožkų auginimo rančos, o 1861 metais oficialiai įregistruotas pirmasis agrokultūros tikslais iškastas vandens kanalas. „Pietų parkas“ po 1871 metų šalyje jau plačiai žinomas kaip šieno ir kitų gyvūlininkystės pašarų gamybos bei tiekimo solidus centras.
1859 metais „Pietų parko“ areale surastas auksas! Iš viso žemyno čia pradėjo plūsti aukso ieškotojų būriai, o tarp jų netrūko ir „įvairaus plauko“ avantiuristų. Kalnakasių stovyklos augo kaip „ant mielių“ ir greitai užpildė visas upių pakrantes. Jose buvo ne tik plaunamos aukso kruopelės, bet palaipsniui formavosi ir atitinkamas žmonių gyvenimo bei tarpusavio santykių modelis. Išaugusios gyvenvietės tvarkėsi visiškai savarankiškai, netgi su tam tikrais savivaldybių požymiais. Apie tai nedviprasmiškai byloja net iki šių dienų išlikę kai kurių vietovių išradingi ir šmaikštūs pavadinimai.
Pavyzdžiui, Buckskin Joe („elnio kailio džiaugsmas“), Horseshoe („pasaga“), Mudsill („purvinas slenkstis“), Fairplay („sąžiningas lošimas“). Tarryall („išteptas su derva“) stovyklos pavadinimas primena tų laikų linčo teismo procesą, kai pasmerktojo kūnas būdavo ištepamas degutu ir dar pavoliojamas plunksnose. Kai kas turbūt primąstė ir intelektualesnius vietovardžius: Eureka (gr. „atradau“) žodžio prasmė turbūt susieta su netaisyklingos formos aukso grynuolių tūrio ir svorio nustatymu, panardinant juos į vandenį, pagal Antikos graikų išminčiaus Aristotelio atrastą metodą. Alma (lot. „maitintoja“) pavadinimas suvokiamas kaip žmogaus prasmingo užimtumo, kasdienės duonos ir kitų gyvenimo reikmių apsirūpinimo šaltinis.
Tokios stovyklos tam tikrą laikotarpį klestėjo, tačiau vėliau pavieniai aukso ieškotojai jau pradėjo nusigyventi. Išliko tik tie, kurie ėmėsi įgyvendinti gerokai pažangesnius kalnakasybos metodus. Pavyzdžiui, šachtų gilinimas, hidraulikos metodai, kokybiškesnis iškelto grunto smulkinimas vėl šioms bendruomenėms garantavo sėkmę ilgiau nei trims dešimtmečiams į priekį. Juolab, kai kalnakasybos verslą papildė naujas žaliavų asortimentas: sidabras, švinas, cinkas ir kitos pelningos iškasenos. Įvykiai, žinoma, paskatino gana skausmingą bedarbystės reiškinį, bet kartu ir neišvengiamą daugelio atvykėlių natūralizacijos procesą, pagreitino darbo visuomeninio pasidalinimo įdėjų įgyvendinimą. „Pietų parke“ žmonės sėkmingai ėmė steigti prekybos, tiekimo, viešojo maitinimo, švietimo, kultūros, buities ir kitokių gyventojams būtinų paslaugų įmones. Na, pradedant akušerijos punktu ir baigiant laidojimo paslaugų biuru.
Medžioklė ir žvejyba tikriausiai aukso ieškotojų gyvenime užėmė taip pat pakankamai svarbią vietą. Juk auksas – nevalgomas, tačiau žvėrienos ekologiški patiekalai dažnai brangesni, žinoma, kas tai supranta, už bet kokius turtus. Taigi, sprendžiant iš muziejuje eksponuojamų šaunių trofėjų ir atitinkamos paskirties ginklų, žvejybos įrankių, fotonuotraukose matomų aprangos detalių, matyt, vyrai nemažą laiko dalį skyrė medžioklei ir žvejybai. Juk po sunkaus darbo šachtose savaitgaliais reikėdavo pasirūpinti ne tik dvasiniais reikalais stovyklos koplyčioje, bet ir gamtos prieglobstyje normaliai atstatyti prarastas jėgas. Manytume, kad šeimos aprūpinimo poreikis šviežia žvėriena, paukštiena ir žuvies patiekalais likdavo ne paskutinėje vietoje.
Aukso ieškotojų era vis vien jau palaipsniui slinko į pabaigą ir daugelis tokių stovyklų užsidarinėjo. Laikas, oro sąlygos negailestingai naikino apleistus pastatus ir be priežiūros likusius įrengimus. Fairplay, Komo, Alma gyvenvietės išliko tik dėl sumaniai organizuojamų darbų ir perspektyviai taikomų ekonomikos skatinimo veiksnių. Šiandien dar egzistuoja vos kelios „Pietų parke“ išlikusios tokios šachtos, tačiau, svarbiausia, kad jose likę autentiški darbo įrankiai suteikia galimybę kiekvienam tyrinėtojui arba šiais reikalais besidominčiam asmeniui pajausti aukso ieškotojo kadaise buvusios „virtuvės“ tikrąją specifiką.
Dvidešimtojo amžiaus pirmojoje pusėje Jungtines Amerikos Valstijas, kaip ir viso pasaulio valstybes, negailestingai krėtė ekonominis nuosmūkis. Sudėtinga, dažnai prieštaringai vertinama, tačiau nepaprastai turtinga aukso ieškotojų istorija tuokart atrodo nieko nebedomino. Juolab ištuštėjusias jų stovyklas, apleistas kalnakasybos šachtas ir beviltiškai rūdijančius įrengimus žmonės vertino tik kaip visiškai nereikalingą, gamtos taršą didinantį šlamštą (angl. „junk“). Nepaisant viso padėties beviltiškumo, atsirado asmenybė, kuri šiuose praeities reliktuose įžvelgė neįkainojamas vertybes. Jose slypėjo ne tik pikantiškai turtinga šalies istorija, bet dar išryškėjo žmogaus veržlumo, atkaklumo ir sumanumo užkrečiantys pavyzdžiai.
Tokia asmenybė buvo Leonas Snaideris (Leon H. Snyder 1929–2012), tuo metu įgaliotas rūpintis vidurio Kolorado rekreacijos problemomis. Bemaž visą keturiasdešimtmetį be atokvėpio kontroliavęs žvejybos ir medžioklės tvarką, ypač atkakliai kovojo su aplaidumo bei vandalizmo apraiškomis, nuoširdžiai rūpinosi, kad būtų ateinančioms kartoms išsaugota aukso ieškotojų eros istorinė atmintis. Savo pareigas jis vykdė entuziastingai, todėl „Pietų parko“ istorijoje paliko ženklų savo veiklos pėdsaką. Beje, tuo metu vienintelis jo veiksmingos veiklos įrankis dažniausiai būdavo tik aiškinamasis darbas.
Po nevienkartinių dalykiškų pokalbių su daugeliu įtakingų ir turtingų asmenų reikalai pajudėjo gerokai į priekį. Kartu „Pietų parko“ neoficialioji istorija atskleidė dar naujas problemas, parodė jų neatidėliotino sprendimo eiliškumą. Nuspręsta būdingiausius to laikotarpio pastatus pirmiausia perkraustyti į vieną vietą, kad jų saugumu galėtų tinkamai ir laiku pasirūpinti policijos bei ugniagesių tarnybos. L. Snaiderio vienminčių gretos vis didėjo, o 1957 metų pavasarį jau padėti „Pietų parko“ istorinio memorialo pirmųjų pastatų pamatai. Buvusios Fairplay aukso ieškotojų stovyklos pakraštys visiškai atitiko šios paskirties autentiškumą. Sklypas parinktas ant stataus karjero šlaito primena daugelio paliktųjų stovyklų tipiškai giminingą įvaizdį. Pastatų restauravimo eigoje buvo stengiamasi visapusiškai išlaikyti konstrukcijų originalumą, tačiau neišvengiamai teko pagaminti ir naujas. Daugelį pastatų, įrengimų, buities daiktų, meno vertybių, technikos prietaisų padovanojo jų buvę savininkai, tačiau namažai tokio inventoriaus teko dar ir supirkti.
1957 metų vasarą buvo sėkmingai sumontuoti jau šeši pastatai. Žmonės dirbo samdos pagrindais, tačiau didesniąją dirbančiųjų dalį sudarė savanorių grupės, kurių atsakomybės ir darbštumo lygis pranoko visus lūkesčius. Su septintuoju pastatu jau beveik susiformavo atnaujintos aukso ieškotojų mini stovyklos bendras vaizdas, o 1958 metų vasaros darbų apimtys buvo dar intensyvesnės. Ypač Park Caunty ištisos šeimos nuoširdžiai talkininkavo atlikdamos įvairias restauravimo operacijas, susijusias su medžio pelėsių grandymu, puvėsių pašalinimu, kruopščiu dezinfekavimu, impregnavimu arba metalo rūdžių kruopščiu skutinėjimu ir jų užkonservavimu. Tokie darbai reikalavo nepaprastai daug laiko sąnaudų.
Daug dar iš tų laikų išlikusių autentiškų pastatų: klėčių, rūsių, tvartų, pašiūrių arba gyvenamųjų namų fragmentų buvo perkelta ir sumaniai pritaikyta naujojoje vietoje. Taip pat įvairūs baldai, drabužiai, virtuvės rakandai, ginklai, medžioklės trofėjai ir kitokie atributai neatlygintinai perduoti muziejaus kūrėjų žiniai. Tokių dovanų muziejaus knygose užregistruota per 40 tūkstančių vienetų.
1959 metais šimtmečio sukakties proga, kai Kolorado centre buvo surastos pirmosios aukso kruopelytės, valstijos ir viso pasaulio visuomenei iškilmingai vartus atkėlė „Pietų parko“ stovykla-muziejus, oficialiai pavadintas „South Park Citi“. Tuokart buvo patvirtinta ir kasmet minima Kolorado kalnakasių šventė, kuri žinoma „Rush to the Rockies“ („veržimąsis į uolas“) mįslingu pavadinimu. Ta proga buvo išleista nemažai oficialių ir kolekcionavimui skirtų įvairaus nominalo dolerinių monetų, alaus skardinių ir kitokių suvenyrų: šaukštų, taurelių, gertuvių ir net klausos aparatų.
Tūkstančiai svečių rekonstruotame šachtininkų miestelyje pasijuto lyg XIX a. antrosios pusės įvykių aktyvūs dalyviai. 35 originalūs pastatai dabar stovi kaip derama duoklė šią nepaprastą istoriją kūrusiems žmonėms, kurie būtent čia ir tada gyveno. Fairplay – tai atkurtas kalnakasių miestas, kuris tarytum vaiduoklis visiems muziejaus lankytojams savitai perteikia tų originalių laikų nepakartojamą romantikos pojūtį.

Donatas ŽUOLYS