Kitoks – blogas? Jaunimo grupuotė talžoma kritikos kirčiais

Judėjimų - daug Paaugliškos bendruomenės staiga tapo kritikos taikiniais. O jų būta visais laikais. Paaugliai, ieškodami savęs ir savo vietos gyvenime, neretai prisijungia prie vienas ar kitas tiesas deklaruojančių grupelių. Pankai, gotai, tektonistai – tai tik maža dalis jaunimo grupelių, kurias vienija apsirengimo stilius, domėjimosi sritis, būdo bruožai, klausoma muzika. Visuomenė, net nesigilindama kas ir kodėl, visais laikais „linčiuodavo“ mėgstančius šokiruoti jaunuolius vien todėl, kad jie yra „kitokie“, tačiau jaunimo noras išsiskirti, sudaryti bendraminčių ratą visais laikais buvo, yra ir bus vienas iš paaugliuko elgesio atributų. Labiausiai pastarosiomis dienomis visiems užkliuvo emo judėjimui prijaučiantys paaugliai. Pavojaus varpai suskambo tada, kai buvo paviešinta, jog nusižudžiusios mergaitės, domėjosi šia jaunimo grupės veikla. Emo dabar tapo kone su sekta ar pamišusiais savižudžiais siejama jaunimo bendruomene.

Psichologai ramina Psichologai ramina, jog jei vaikas įsijungė į kokį nors jaunimo judėjimą, dar nereiškia, kad jis ims smurtauti ir pavirs į mažąjį nesukalbamą monstrą. Vietoj barimo ar diržo, tėvai pirmiausia turėtų pasidomėti savo vaiko domėjimosi sritimi, suvokti, kad jis ieško galimybių išreikšti save, susirasti draugų. Psichologai jau senokai ėmė trimituoti, jog šiuolaikiniai, skubantys aprūpinti šeimą tėvai užmiršta pažiūrėti į savo vaiką ir suvokti, kas dedasi jo pasaulyje. Tad nutikus nelaimei, skubama kaltinti tai, apie ką mažiausiai žino. „Kuo mažiau žino, tuo daugiau bijo“, - teigė psichologai, įvairių jaunimo judėjimų veikloje neįžvelgiantys nieko blogo.

Emo – gyvenimo būdas Emo judėjimas pirmiausia išplito Jungtinėse Amerikos Valstijose – jo užuomazga buvo devinto dešimtmečio viduryje ėmusi populiarėti jausmingojo roko stiliaus muzika. Nors patys emo judėjimo nariai jo nesieja tik su muzika (anot jų, muzikos stilius, kurio klausosi tikrieji emo yra labai įvairus), tai – gyvenimo būdas. Tikrasis emo – jausmingas, emocionalus, giliadvasis. Tikrieji emo bendrauja apie didžiąsias gyvenimo vertybes, kuria eiles, piešia. Savo mintis jie išlieja ir aprangos detalėse – juodi drabužiai, juodos šukuosenos yra lydimos spalvingų piešinėlių ant marškinėlių, spalvingų detalių plaukuose, ausyse, ant rankos. „Juodi kaip giltinės. Tokių niekada dar nebuvo Lietuvoje“, - teigiama prie vieno straipsnio internete. Tikruoju emo prisistatantis vaikinas pakomentuoja, jog tai – absoliuti nesąmonė. Gotai, metalistai, kone kiekviena jaunimo grupuotė naudoją šią spalvą lyg protestą prieš pilkąją masę. Emo, kaip ir daugelis kitų reiškia norą būti kitokiais ir to nesigėdyti. Emo centre – emocijomis paremtas gyvenimas. Jie itin imliai gilinasi į įvairiausius gyvenimo reiškinius, duodami laisvę emocijoms. Jei liūdna, aš neslepiu, jei linksma – taip pat. Tai jų pagrindinė esmė.

Stebinantys slapyvardžiai Tai kur problema? Problema tame, jog Lietuvoje emo įgauna kiek kitokį pavidalą. Žmones, ne itin daug težinančius apie šį judėjimą, piktina juoda spalva ir nuolatinės emo diskusijos apie mirtį. Tačiau emocionalumu pagrįsdami savo gyvenimą, emo ginasi – tikras emo nemąsto apie savižudybę kaip apie savo veiksmą. Ketvirtadienio vakarą, „panardžiau“ internete, ieškodama atsakymų į visuomenėje plačiai diskutuojamus klausimus. Emo slapyvardžiai stebino: „Liooodesys“, „Vėlužė“, „Ūkana“, „Ežiukas su kedais“, „RaskPamesk“, „Amžina ramybė“, „ATAilsi“, tačiau daug ir šviesių: RayInTheDark“ (spindulys tamsoje), „Golden kitten“ (auksinis kačiukas), „Mummy“ (mamytė) ir kiti. „Pavyko užkalbinti palangiškę mergaitę, slapyvardžių „black angel“ (juodasis angelas). 15-metė man išdėstė savo požiūrį ir išliejo pyktį dėl susiklosčiusios situacijos – kai emo bandoma primesti sektos ir savižudžių etiketes.

Kalba apie mirtį – nenori mirti „Emo stiliumi pradėjau domėtis prieš pusantrų metų. Manau, tai buvo pati pradžia. Teko atostogauti pas tetą JAV, tai ten radau draugų, kurie mane supažindino su emo judėjimu. Tai, pirmiausia, ne tik aprangos kodas – Lietuvoje daug netikrų emo, kurie tik išvaizda juos primena. Širdimi emo – vienas kitas. Tai ir itin emocionali muzika, ir eilės, ir poetiškas underground‘as (ne populiarioji muzika, neformatas), ir internetinių dienoraščių rašymas. Mano draugai – iš visos Lietuvos. Mes dalijamės jausmais, emocijomis, išsiliejame vienas kitam, ir kas svarbiausia, suprantame vienas kitą. Paaugliui, ieškančiam savęs, tai labai svarbu. Kai pradėjau domėtis emo, tapau kitu žmogumi – netiesa, kad esame tik depresuoti paaugliai. Lygiai taip pat, kaip jaučiame skausmą, jaučiame ir laimę, gėrėjimąsi gamta, bet kuo. Tai panašu į žaidimą – kiekviename dalyke gyvenime atrasti jo spalvą ir ją pajausti. Tiesa, apie mirtį kalbame. O kas apie ją nekalba? Nekalba gotai, susėdę kapinėse? Nekalba pankai? Kalba visi. Tačiau paprieštarausiu – mūsų kalbos, mirties idealizavimas nėra mūsų tikslas nusižudyti. Tai didžiausias absurdas. Esame jauni žmonės ir suvokiame, kad tai tik pradžia. Norint būti tikru emo, reikia pajusti daugybę gyvenimo spalvų, o kiek jų gali pajusti, kai tau tik 14 – 15 metų?“, - sudėliojau mergaitės pasakojimą.

Palangoje emo – nedaug Emocionalūs jaunuoliai nėra nei pavojingi, nei agresyvūs – nors nešioja juodos spalvos drabužius, jie neskatina ir netgi prieštarauja agresyvumui, smurtui. Jie negeria, nerūko, nevartoja alkoholio. Dažnai – netgi vegetarai. Jų pasaulis kupinas jausmų paletės gyvenime paieška. Tad tikras emo nesupras realių veiksmų savižudybės link. „Savižudybės – ne emo. Savižudybės – tai jau kita atšaka, kilusi iš emo judėjimo, tačiau nesuprantama mums ir nepateisinama. Taip, mes esame kalbėję ne kartą, kaip atrodo mirtis, kas turėtų būti užrašyta ant antkapio. Tačiau tai visiškai skiriasi nuo realių veiksmų. Aš nepateisinu savižudybių. Beje, mergaičių Kaune veiksmus priskirčiau kitoms priežastims. Tai galbūt nelaiminga meilė, kitokios kančios. Jūs manote, kai net tėvai kartoja žodį „krizė“ tai neveikia paauglio, nežinančio ką veiks gyvenime, kaip susikurti ateitį? Galbūt veikia ir tai. Bet prieštarauju minčiai, jog emo skatina žudytis“, - teigė palangiškė. Anot jos, Palangoje emo nedaug. Daugiausiai jų tiesiog apranga juos mėgdžioja, o realiai gyvena kitaip, nei tikrieji emo. „Kita vertus, kodėl niekas nekimba prie „forsų“? Tai juk agresiją ir smurtą šalyje barstanti jaunimo grupė. Jie nekliūna, jų niekas nekomentuoja ir nekritikuoja, o mūsų judėjimu jau ima domėtis įvairios tarnybos, tampam tarsi raupsuotieji, kažkoks mirtinas virusas. O juk visuomet jaunimo grupių ir bendraminčių būrelių buvo ir bus. Kuo labiau varžys jaunimo laisvę, tuo labiau jie... maištaus, protestuos“, - įsitikinusi palangiškė.

Bus daugiau...