Kas kaltas, jei paauglys sako, kad jo niekas nesupranta?

„Jie niekada manęs nesistengia suprasti, viskas, ką darau yra blogai. Kad ir kaip apsirengčiau – niekada neįtiksiu, nepatinka mano draugai, pyksta, kai namo grįžtu pusvalandžiu vėliau nei susitarėm. Kartais jaučiuosi, jog gyvenčiau kažkokiame kalėjime, jie niekada niekur nenori manęs išleisti”, – taip apie savo tėvus kalba penkiolikametė Kristina.

Tačiau tėvai kitaip galvoja. Jiems atrodo, kad yra labiau subrendę, turi daugiau patirties, todėl įsitikinę, kad visada yra teisūs. Jiems rūpi jų atžalos, todėl kiekviename žingsnyje bando kontroliuoti ir apsaugoti.

Įsijungia loginis mąstymas

Dažnai dėl nesusikalbėjimo suaugusieji yra linkę kaltinti sudėtingą paauglystės periodą. „Et, gi paauglystė. Visąlaik jie šiaušiasi ir priešgyniauja”, – numoja ranka jie.

„Tai yra visiška teisybė. Suaugusieji nesistengia suprasti, užmeta viską ant paauglystės periodo konfliktiškumo. O paaugliai jaučiasi, kad jų niekas negirdi”, – „Palangos tiltui” kalbėjo vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys.

Anot jo, paauglystė yra labai sudėtingas laikotarpis, kuris paliečia abi puses – ir jaunuolius, ir suaugusius. Vaiko ir paauglio pasauliai yra labai skirtingi. Vaikystėje besąlygiškai paklūstama tėvų norams, reikalavimams, mano, kad suaugusieji viską žino geriau. Bet vėliau, pereidami į paauglystės periodą, suvokia, kad vyresnieji ne visada teisūs, todėl pradeda priešintis.

„Jaunuolis pradėjo mąstyti, įsijungia loginis mąstymas. Suaugę yra pratę, kad jiems paklustų, jau reikia pradėti aiškinti, argumentuoti. Taip prasideda nesutarimai, konfliktai. Erzintis pradeda abi pusės. Taip pat abi pusės ir mokosi vieni iš kitų”, – teigė L.Slušnys.

Nelaiko suaugusiais

Pasak psichiatro, tėvai nėra pratę su savo vaiku kalbėtis kaip su suaugusiu. Tik pasibaigus paauglystės periodui, konfliktai aprimsta.

„Ką galima patarti suaugusiems – tai tik klausytis ir klausytis. Išgirsti, o ne tik reikalauti. Dažnai suaugusieji ir tarpusavyje nemoka bendrauti”, –  komentavo L.Slušnys.

Įžengęs į paauglystę žmogus aptinka savo vidinį pasaulį. Iki paauglystės vaiko „aš” yra susiliejęs su tėvais. O paauglys pradeda galvoti jau savarankiškai. Paaugliui sunku apibrėžti savo norus, todėl jis labai nori sužinoti, ką apie jį galvoja kiti.

Naujai suvokti mintys ir jausmai jam atrodo reikšmingi ir nepanašūs į kitų.

Daugelis suaugusių žmonių atsiskleidžia ir pasitiki tik artimaisiais, o su draugais juos sieja labiau bendri interesai. Paauglys visus santykius pradeda ieškodamas visiško pasitikėjimo.

Taip pat paauglys labai bijo prarasti save, prisiderinęs prie kitų gali pradėti jausti, kad dingsta jo asmenybė. Kai žmogus ima suvokti savo mintis ir bruožus, jis pradeda matyti savo ir kitų žmonių, o ypač tėvų, skirtumus. Jis pradeda jausti, kad jo niekas nesupranta. Tada jis susipažįsta su vienatvės jausmu.

Tad neretai vienatvę išgyvenantis paauglys draugu dažnai renkasi dienoraštį.

Dažniau pasako „ne”

Paaugliai linkę save nuvertinti, laikyti netobulais. Norėdamas suvokti, kaip jaučiasi paauglys, suaugusiems vertėtų save pastatyti į tokį gyvenimo periodą, kai buvo didelių pokyčių. Tarkime, vedybos, darbo keitimas. Keičiantis gyvenimui, dažnai žmogus jaučiasi pažeidžiamas, silpnas, turi priimti svarbius sprendimus.

Paaugliai ypač jautriai reaguoja dėl savo išvaizdos, jie pradeda save menkinti, atrodo, kad yra patys sau negražūs.

Savo vertę jie bando pakelti ir nepaklūstant suaugusiesiems, jie dažniau prieštarauja, nei sutinka. Iš jo lūpų vis dažniau pasigirsta žodis „ne“.

Kai tėvai linkę versti vaiką paklusti, šis pajunta, kad paklusęs reikalavimams gali visiškai prarasti savo asmenybę. Psichologai teigia, kad tėvai kur kas lengviau pakeltų vaikų prieštaravimus, jei suprastų, kokio tvirtumo reikia norint prieštarauti. Vaikas, kuris išdrįsta maištauti, turi jaustis mylimas.

Lydi vienatvė

Anot psichiatro L.Slušnio, paauglystės periodui įtakos turi ir fiziologiniai pokyčiai. Greitas fizinis brendimas – visi psichiniai procesai tampa tarsi per daug sujaudinti, todėl jiems sunkiau būti atsakingiems už savo jausmus.

Paauglys paklaustas dažnai atsako „nežinau”. Jie bijo parodyti savo jausmus.

Suaugusieji ne visada jaučia, kokia didelė paauglių vienatvė. Paaugliai gali nugrimzti į depresiją, nebesugeba bendrauti su draugais, bijo viso pasaulio.

Vaikai jaučiasi vieniši ir galvoja, kad jų tėvai niekada taip nesijautė. Suaugusiojo pasaulis jau nusistovėjęs, o paauglys nuolat juda, jo gyvenime yra netvarka ir chaosas, prieštaravimai. Vieną minutę jis gali pasakyti tai, kas kitą minutę bus visiškai priešingai mąstoma.

Paauglystėje vyksta naujų autoritetų paieška. Paauglys pradeda pastebėti, jog tėvams ir patiems reikėtų savas problemas išspręsti, o ne kontroliuoti vaikus, kažką jiems įrodinėti.

Dažnai dėl blogo paauglių elgesio tėvai linkę kaltinti įsitraukimą į asocialias grupes, pačius draugus. Bet paauglys ieško bet kokio priėmimo, kai jaučiasi neįvertintas šeimoje.

Svarbūs ir mokytojai

Svarbūs yra paauglių santykiai ir su mokytojais. Neretai vaikai su mokytojais elgiasi kaip su savo tėvais, nori įrodyti, kad jau yra suaugę.

Mokytojai taip pat linkę auklėti vaikus kaip savus: draudžia kramtyti gumą, papriekaištauja, jei apykaklė netvarkingai išsikišusi, kad kalba valgydami.

Suaugusių žmonių pagalba labai reikalinga bandant surasti pusiausvyrą tarp asmeninių ir bendrų interesų, kuriant savo ateitį. Suaugusieji gali padėti paaugliui suprasti kitus žmones. Paaugliai labai vertina tai, kad suaugusieji jiems atskleidžia savo patirtį ir jausmus. Suaugusieji turėtų dažniau pasakyti „atleisk”.

  Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Mes-juros vaikai".