Kaip prailginti savo gyvenimo brūkšnį

Sunki liga vienu vieninteliu brūkšniu nubraukia žmogaus kurtus planus, jo svajones ir siekius.  Ji nubraukia patį gyvenimą.  Ar gali šalia  esantys žmonės  padėti , kovojant su netikėtai užklupta neganda (sunkia liga). Ar dar vis esame sukaustyti baimių, beviltiškumo, visuomenės atstūmimo ir abejingumo svertuose. 

Kelios įžvalgos šia tema.

Kančia  – Dievo malonė 

A.Lavastės  pokalbių knygoje su kunigu Ričardu Doveika perskaičiau gana prieštaringą mintį. Anot kunigo , kančioje mes jaučiame Dievo malonę mums duotą laike, - tol, kol kiekvienas iš mūsų atsidurs  „ Dievo delnuose“ .

Esu ne dvasininkas, ne medikas – esu žmogus, kuris jau gerą pusmetį  būna šalia sunkiai sergančio ligonio.  Įgyta patirtis šiandien man leidžia pasidalinti mintimis apie onkologinę ligą – vėžį. 

Ar baisu apie tai rašyti? Sunkoka, nes visuomenė dar nėra pilnai pasiruošusi apie tai kalbėti, susirgę onkologinėmis ligomis žmonės tarsi Dievo pamiršti vaikai. Dažnas kenčia tyliai, nepasakoja apie savo ligą net patiems artimiausiems žmonėms. 

Šalia ligonio esantis žmogus kenčia ne mažiau, nei jis pats.  

„ Tarp gyvųjų ir mirusiųjų yra mažytis tarpelis. Nereikia iškelti palydovų, kad transliuotume žinią į žemę, kad būtų ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Palydovas štai čia – širdis, protas, sąmonė. Per vidurį yra lūpos, žodis, kalbėjimas kartu su mintimi kaktoje. Visa šita yra gal dviejų sprindžių atstumas, kurį iki šiol sunkiausia paaiškinti žmonijai. Kelionė iš proto į širdį, iš širdies – į protą“, - drąsina mane kunigas R.Doveika  savo autobiografinėje knygoje „Kunigas Ričardas“.

Iš ties, ligos niekas nelaukia. Ji ateina tada, kada žmogus visa savo esybe jaučia, tačiau stumdamas šalin mintis nenori tai pripažinti.    Jis suranda tūkstančius priežasčių;   bėga pas žolininkus, papildo kišenes maisto papildų prekiautojams , žiniuonims, kad tik išvengtų   tradicinio gydymo būdo. Kiek vėliau ateina aiškus suvokimas:  praradau pinigus ir laiką.

Onkologija – liga, o ne nuosprendis

Žinia, jog mano žmogui diagnozuotas vėžys mus pasitiko daugiau nei prieš porą metų gyvenant ir dirbant UK.  Trys Karaliai (sausio 6-tą dieną) atnešė „dovaną“, kurios niekas nelaukė. Per porą savaičių britų medikai atliko pilną ligos analizę (namuose netilo medikų skambučiai, kas dieną gaudavome išsamią informaciją paštu) ir mėnesio laikotarpyje buvo nustatyta operacijos data . Medikų  verdiktas buvo aiškus: po gydymo  ligonis sugrįš į  darbą. Deja, dažnu atveju žmogus , nesusitaikydamas su esama padėtimi, padaro daug klaidų. 

Kur begyventum, yra aišku, jog vėžio diagnozė žmogui sukelia  didžiulį stresą. Tokiu sunkiu jo psichikai laikotarpiu neabejotinai reikalingai pagalba :  ligonio priežiūros, finansinės pagalbos, socialinių darbuotojų, psichologo konsultacijos.

Didžiojoje Britanijoje didžiulis dėmesys (finansavimas) skirtas vėžinių susirgimų tinklui vystyti, kurių yra kiekvienoje didesnio miesto ligoninėje. Taip pat šalia ligoninių įkurtuose vėžio centruose žmogus gali gauti visą išsamią informaciją, susietą su jo liga. Jam niekur nereikia blaškytis. 

Nors me jau pusmetį kaip esame Lietuvoje, bet iki šios dienos ligonis, kuris gydėsi UK, yra to miesto ligoninės pacientas, juo domimasi  ir jis bet kada yra laukiamas sugrįžtant. Deja, ne visada  būna taip, kaip norisi...

Nenorėčiau  sumenkinti vėžio centrų esančių Lietuvoje (etiniais sumetimais nevardinsiu nei miestų, nei ligoninių  pavadinimų) darbo. Apsilankiusi viename iš jų pajutau nepaprastą čia dirbančių žmonių šilumą. Pasak moters, kuri padėjo įforminti Polo kortelę (lengvata onkologiniams ligoniams perkant vaistus, padengiant kelionių išlaidas ir t.t.)  sakė, jog ji pati ir kiti čia dirbantys žmonės  –  visi savanoriai. Labai gaila, jog bendraujant su ligoniais (tam buvo ilgas laiko tarpas) suvokiau, jog žmonės, paskendę savo rūpesčiais (ypač vyresnio amžiaus) neturi tinkamos  informacijos, arba ji nepakankamai plačiai jiems išdėstoma . 

Prisipažinsiu, jog ir man pačiai teko po kruopelytę susirinkti  mano ligoniui reikalingą informaciją , kuri suteiktų galimybę kokybiškesnei jo priežiūrai. Susidūręs kakta į faktą, jog kelias į sveikatą bus ilgas, turi  pasiryžti  kovai. Kito pasirinkimo nėra.

Pamenu vienos ligonės nuskambėjusią mintį, išgirsta belaukiant tam tikrų procedūrų ilgame ligoninės koridoriuje. Pasak jos, vėžys nėra nuosprendis. Anksčiau ji galvojo, jog nesulauks savo anūkų, o štai šiandien ji  ne tik močiutė, bet ir promočiutė. 

Aplankei ligonį – 300 atlaidų

Didžiuojuosi, jog mano gyvenime buvo žmogus – chirurgas, kurio rankos darė stebuklus. Gydytojas iš pašaukimo (tokių medikų yra vienetai) aplankęs ligonį ( dieną ar naktį) juokdamasis sakė : „Aplankei ligonį - gauni 300 atlaidų”. Tada, jaunystės metais, šių žodžių nesureikšminau, šiandien manau, jog  Lietuvoje  žmonės bijo sunkiai sergančių žmonių . Draugas, ar giminaitis dažnai apsiriboja trumpu skambučiu - na, kaip jis,- ir iki kito karto .   Žodžiu, žmonės labai mėgsta „pletkų lygį“, užuot pasiteiravus - gal ligoniui, ar šalia esančiam žmogui, reikalinga reali pagalba. Skubame, vis nėra kada...  Susitinkame per laidotuves.

Prieš daugelį metų atvykusi gyventi į Angliją didelės  svarbos žodžiui  –  dalintis, nesuteikiau.  Kaip supratau vėliau, šis žodis britams jau kūdikystėje yra įdiegiamas kartu su motinos pienu.  

Šiandien galvoju, jog patirtis, kuri tiesiogiai yra susieta su mano globojamu žmogumi  turi teisę būti pasidalinta ir su kitais žmonėmis.   Visiems į bėdą patekusiems (sunkios ligos atveju) žmonėms  nieko nelaukiant reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją ir į savo miesto socialinius darbuotojus.  Apsilankiusi savo miesto (Palangos) soc. aprūpinimo skyriuje, iki graudulio buvau sužavėta moterų noru  greitai ir operatyviai spręsti  rūpybos klausimus . Gyvename tarp gerų žmonių, ir tai teikia vilties .  Pasak gerb. kunigo Ričardo, „ Kodėl dažnai pagalvoję apie žmogų, netrukus sulaukiame jo skambučio? Mintis yra energija, informacija, kuri juda. Ir ji juda apie mus. Mes to nematome. Ir negalime manyti, kad mūsų mintys yra kažkur, penkių kilometrų aukštyje“.  Nebūtina jas matyti, jos yra šalia manęs ir tavęs. Šiame nuožmiame visuotino chaoso amžiuje,  pergyvendami dėl žemės išlikimo, turime suvokti vieną vienintelę tiesą - šiame gėrio ir blogio kovos amžiuje reikia tiek  nedaug  –  suteik džiaugsmo kitam žmogui  ir mūsų gyvenimo „brūkšnys“,  nors per milimetrą – pailgės.  

Pabaigai

Kol laukiau kada pasibaigs eilinė gydymo procedūra  maniškiui, nejučia nuėjau prie netoli ligoninės stūksančio bažnyčios bokšto. Gėlių apsuptyje bažnyčia ir pastatas  (vėžio centras) tą  rytą atrodė tarsi atvirutėje.  Tuščioje bažnyčioje pasimeldusi ir įmetusi keletą monetų į aukos dėžutę už ligonius, išėjau į lauką. Šalia pastebėjau skulptūrą. Tai buvo  Livingstonas Žuvėdra. Ryškios saulės šviesoje paukščio  snape spindintis rasos lašelis man tapo prakaito, nugalint visas kliūtis, simboliu. Ši  R.Bacho knygos „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ apysakos motyvais sukurta istorija yra nepavaldi laikui, taip kaip skausmas  -  Dievo malonė, duota mums laike tapti geresniais nei buvome iki šiol.

„Kartais pasijunti tarsi skuduras, į kurį nusivalė kojas ir numetė. Maišaisi. Netiki. Užgoži. Tai degina. Man skauda. Jei ne malda ir tikėjimas, seniai būčiau atsitraukęs. Jei ne supratimas, kad tai yra mano kelias, kuriuo turiu eiti. Tada apsisprendi. Gali būti kaip skuduras. Arba sudegti kaip žvakė.“ – Ričardas Doveika.

Irena Valužė