Kai pomėgiai užgožia bet kokius užgriuvusius sunkumus

Kartais vienam žmogui gyvenimas drėbteli visko labai daug. Kaip nutiko ir palangiškei Irenai Jankauskienei. Jai nepagailėta talentų, – ji sugeba siuvinėti įspūdingus paveikslus, mezga ir neria gražiausiais raštais, tačiau nepagailėta ir ligų, kurios, laimei, gabios moters nesužlugdė. „Negaliu nieko neveikti. Man būtina išnaudoti kiekvieną minutę“, – tikina Irena, nors kai kurie darbai moteriai jau sunkiai įveikiami.
Irenos ir Juozo Jankauskų namuose – gausu moters pomėgio įrodymų. Ji daug metų siuvinėjo paveikslus kryželiu. Vien namuose kabo 130 paveikslų, o kiek dar yra iškeliavusių į kitus namus, dovanotų, išvežtų ir į užsienį, – sunku būtų visus ir suskaičiuoti. Viena aišku, visi namuose tikrai netilptų.

Visa šeima linkusi į rankdarbius
„Siuvinėju nuo 1983 metų. Per šį laikotarpį labai jau daug padaryta – daug darbų yra iškeliavusių ir į užsienį, daug yra ir Lietuvoje“, – teigė palangiškė, kuri savo žinias perteikė ir nemažam būriui moterų. Ji turėjusi 12 mokinių. Šiuo metu tik nebeapsiimanti mokyti. Ji mokė siuvinėti, megzti, verti karolius.
Iš Kauno kilusi moteris atskleidė, jog gyvenime teko dirbti įvairių darbų, net ir ūkio, tad darbo nebijanti. Taip likimas sudėliojo, jog iš Kauno kilusi Irena ir iš Molėtų Juozas bendrus namus surado Palangoje, kur gyvena jau daugiau kaip keturis dešimtmečius. Čia jiedu ir atradę sau mielus pomėgius. Rankdarbių ėmusis Irena tuo „užkrėtė“ ir savo vaikus – tiek dukra, tiek sūnus pabandė eiti mamos pramintu keliu. Moteris papasakojo, jog rankdarbius mėgsta ir Airijoje gyvenanti anūkė. O Juozas papasakojo, jog ir jis jaunystėje nebijojęs rankdarbiais užsiiminėti. „Šeimoje buvome septyni broliai, turėjome imtis įvairių darbų, tad ir aš mokėjau ir megzti, ir austi. Man tai nėra svetima“, – atskleidė Irenos gyvenimo palydovas. Jis visuomet buvo didžiausias Irenos pagalbininkas. Tai jis visus jos paveikslus rėmina.
Irena papasakojo, jog abiems vaikams patiko toks darbas. „Kartą, pamatęs mane siuvinėjant sūnus, ir sako man: „Mama, duok ir man pabandyt“. Bet medžiagos tuomet mažai teturėjau, bet jam tai nebuvo kliūtis. Jis išsikirpo medžiagos gabalą iš kelnių. Jos buvo pasiūtos iš languotos medžiagos, tad siuvinėjimui tiko. Jam puikiausiai pavyko“, – prisiminė Irena. Kai buvo jaučiamas medžiagos trūkumas, palangiškė siuvinėjo ir ant rankšluosčio. Tai buvo vienas jos pirmųjų darbų.
„Mano žmona – didelės ištvermės moteris. Ji labai daug ligų atlaikė. Sudėti du vožtuvai širdyje, stimuliatorius, keturi krešuliai, trys insultai ir abi kojos operuotos“, – nupasakojo žmonai tekusius sunkius išbandymus Juozas.
Irena tik nusišypsojo: „Toks jau mano likimas. Iš viso patyriau trylika operacijų. Bet negaliu pasiduoti, reikia eiti į priekį“.

Viskas prasidėjo nuo dovanos vyrui
Šiuo metu Irena tik mezga, siuvinėjimas jai jau yra per sudėtingas, per daug smulkmeniškas, akys jau nebėra tokios pat, kokios buvo prieš patirtus insultus.
Kaip ji pasinėrė į rankdarbius, apie tai papasakojo jos sutuoktinis. „Netrukus turėjau sulaukti penkiasdešimtmečio. Žmona vis ir klausia manęs, ko gi aš norėčiau dovanų, ką nupirkti. Aš jai tada ir pasakiau, kad man nieko pirkti nereikia, aš pats galiu nusipirkti, bet tu man ką nors padaryk. Tai ji man ir padarė. Išsiuvinėjo paveikslą, kuriame – rožės ir jubiliejiniai mano metai. Bet tuomet ji dalyvavo Kaune parodoje, pamatė vienas žmogus šį paveikslą ir nupirko. Ji man išsiuvinėjo ir antrąjį tokį. O tą ir vėl pardavė. Taip ir nebeturiu savo dovanos, užtat mano žmona atrado savo pomėgį. Nuo to laiko ji ir siuvinėja, o man dabar – jau 86-ti“, – apie pradžią papasakojo Juozas.
Jis pajuokavo, jog tekę per televiziją sakyti, jog „vyrai, neleiskite savo žmonoms dirbti tokį darbą – reikia vienam miegoti“. „Ateina ir ketvirta valanda ryto, o ji dar negali atsiplėšti, dar vis koks galiukas liko“, – juokiasi Juozas.
Irena šiuo metu pasinėrusi į mezgimą. Ji mėgsta megzti įvairiausių raštų, beje, juos pati ir sugalvojanti, šalikus, kojines, staltiesėles. „Mėgstu prie televizoriaus sėsti su mezginiu rankose. Kai rodo reklamą, ją išnaudoju mezgimui. Kiekviena minutė yra išnaudojama. Negaliu būti be darbo. Arba rankdarbiai, arba kiemo darbai. Kol gyva būsiu, tol ir privalėsiu turėti veiklos“, – šypsosi Irena.

Įvairių atsiliepimų girdėjo
Palangiškė pripažino, jog mokyti nėra lengva. Būna ir taip, jog mokinės pristinga kantrybės. Irenai kantrybės nepristinga. Kai dar sveikata leido siuvinėti, ji imdavo į rankas iš Vokietijos parsivežtus žurnaliukus su schemomis, kurias įžiūrėti galėdavo tik su lupa. Ne vieną dešimtį paveikslų ji taip išnarpliojo kaip detektyvė, ieškodama įkalčių, o rezultatais džiaugėsi ne tik ji, bet ir aplinkiniai.
„Ne visi vertina tokius darbus, nesupranta, kiek čia įdėta darbo. Ne visiems, pažvelgus į žmonos paveikslus, iškart tampa aišku, jog čia išsiuvinėti. Reikia atidesnio žvilgsnio, jog įsitikintų. Tapyti, mano manymu, lengviau. O čia, jeigu ką ne taip įsiuvi, reikia išardyti“, – pasakojo didžiausias Irenos darbų gerbėjas Juozas.
Palangiškė pasakojo, jog niekada nereikėjo sukti galvos, ką padovanoti žmonėms. „Daug yra pridovanota. Džiugu, kai žmonės vertina tokią dovaną. Pinigai yra pinigai, dažnai juos žmonės išleidžia bet kam, o įteikta dovana – visai kas kita. Tačiau esu girdėjusi ir kitokių atsiliepimų. Neva, kam čia toks dalykas reikalingas, tik dulkėms kauptis arba bijo sieną gadinti. Dabar jau būtų sunku atsisveikinti su bet kuriuo savo darbu, esančiu namie. Anksčiau taip nebuvo. Žinodavau, kad galiu išsiuvinėti į vietą tokį patį. Kai kurių paveikslų net po keturis esu išsiuvinėjusi“, – pasakojo I. Jankauskienė.
Tiesa, Irena atskleidė, jog yra žaidusi ir šaškėmis, jai itin sekėsi šis žaidimas. Jų kiemas – taip pat kaip dar vienas abiejų talentas. Viskas išpuoselėta, jų susikurta ramybės oazė.