Kad nepavėluotų, palangiškiai į Baltijos kelią skubėjo ir šunkeliais

Šiandien, rugpjūčio 23-ąją, švenčiame neeilinę šventę – lygiai prieš 30 metų Lietuva, Latvija, Estija pakvietė mus visus stoti į Baltijos kelią, gyvą žmonių grandinę, ir susikibti rankomis, išreiškiant savo solidarumą nepriklausomybės kovose. Šio istorinio momento, tos nepaprastos vienybės dvasios nepamiršo ir niekada nepamirš Baltijos kelyje dalyvavę palangiškiai. To meto laikmečio dvasia, prisiminimai gyvi iki šiol.

Nepriklausomybės šauklys

Anuomet nebuvo socialinių tinklų, žmonės neturėjo mobiliųjų telefonų, tačiau tėvynės meilė, didžiulis bendrystės jausmas skatino burtis, vienytis, ieškoti bendraminčių, kurie palaikytų žengiant pirmuosius žingsnius į laisvę.
„Baltijos kelio reikšmė mūsų šalies istorijai – itin prasminga. Tai buvo lyg referendumas, tautos balsavimas už laisvę, pritarimas Sąjūdžio programai, pirmieji žingsniai Lietuvos aukščiausiosios tarybos formavimuisi, pasiruošimas demokratiniams rinkimams,“ – „Palangos tiltui“ sakė žinomas palangiškis, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Liudvikas Narcizas Rasimavičius.
Jis prisimena, kad Baltijos keliui buvo itin ruoštasi.
„Tuomet buvau išrinktas Palangos Sąjūdžio tarybos pirmininku, taip pat buvau Lietuvos teisininkų draugijos valdybos narys. Baltijos keliui savo veiksmus koordinavome ne tik važinėdami tartis į Vilnių, bet net į Taliną ir Rygą, Sąjūdžio vadovybė rinkosi Estijos mieste Parnu. Diskutavome, kaip Baltijos šalys galėtų atsikratyti Sovietų Sąjungos jungo,“ – pasakojo jis.
Baltijos kelias buvo rengiamas paminėti Molotovo – Ribentropo pakto, pasirašyto 1939 metais, būtent rugpjūčio 23 dieną, penkiasdešimties metų sukaktį.
„Dar gegužės viduryje rinkomės Taline, anuomet iš Lietuvos važiavo gal 12 autobusų. Baltijos kelio programą reikėjo derinti, tvirtinti. Buvo sukurta taiki pilietinė programa, kurioje buvo išreikšta pozicija, jog Baltijos šalys yra nacionalinės valstybės, į kurių gyvenimą, ypač ekonominį, niekas neturi teisės kištis. Formuluotė dar buvo aptaki, įvardinti radikalių ūkinės veiklos permainų dar nedrįsome. Tačiau aiškiai žinojome, jog ne Baltijos šalys turi išeiti iš Sovietų sąjungos, o Sovietų Sąjunga privalo trauktis iš tų šalių, į kurias savavališkai atėjo,“ – pasakojo garbus palangiškis.

„Kelią trumpinome šunkeliais“

Anot pašnekovo, Parnu mieste Baltijos šalių nacionalinių judėjimų vadovybė paskirstė kelio ruožus, kuriuose žmonės turėjo stovėti susikabinę rankomis. Lietuvoje formuojama gyva grandinė nuo Vilniaus per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Latvijos miesto Bauskės link. Palanga gavo nedidelį, apie vieno kilometro kelio ruožą tarp Pasvalio ir Latvijos sienos. Sąjūdiečiai greitai perdavė vienas kitam gautas instrukcijas, visa informacija buvo skelbiama laikraštyje „Palangos Sąjūdis“, - prisiminė Nepriklausomybės akto signataras.
Palangiškiai į Baltijos kelią traukė ne tik autobusais, bet ir savo automobiliais, su šeimomis. „Navigacijos gi tuomet nebuvo, tad orientuotis kelyje padėjo popieriniai žemėlapiai. Reikėjo 19 valandą vakaro užimti paskirtą kelio ruožą. Nuo Plungės prasidėjo kamščiai, mašinų kolona. Iš vykstančių automobilių plevėsavo masė trispalvių vėliavų,“ – prisiminė L. N. Rasimavičius.
O Šiauliuose, anot jo, kelias „užsikimšo“ visiškai...
„Pradėjome baimintis, jog laiku nespėsime. Trumpinome kelią per Pakruojį, dardėjome šunkeliais. Nors nedidelė grupelė, bet tikslą pasiekėme laiku. Prisimenu, kaip palangiškių atkarpoje sutikome profesorių Bronislovą Genzelį, kuris tuomet truputį buvo raišas. Mes jį užkėlėme ant šieno kupetos, nuo kurios jis drožė patriotinę kalbą. Žmonės statė kryžius, pakelėse, meldėsi, giedojo. Kiek prisimenu, iš Palangos į Baltijos kelią važiavo Medelių, Likšų, Bartkevičių, Tramizų, Galdikų ir kitos šeimos,“ – atsiminimais dalijosi pašnekovas.
„Klausėmės radijo, per kurį buvo duotas signalas susikabinti, o tas susikabinimas – turėjo neeilinę istorinę reikšmę. Įsivaizduokite, tuomet Baltijos kelyje buvo apie 2 milijonus žmonių ir nebuvo nė vienos avarijos – toks žmonių susiklausymas, vienybės jausmas. Per tris valandas buvo pilnai žmonėmis užpildytas 620 kilometrų kelio ruožas Po 1990 metų gimusi karta šių įvykių nepamena, tad yra svarbu perduoti sukauptą patirtį ir jiems“, – pabrėžė L. N. Rasimavičius.
Anot jo, tuomet Baltijos kelyje pastatyti atminimo kryžiai jau sunykę, o Lietuva vis dar neturi paminklo tiems įvykiams įamžinti.

„Stengiuosi nepamiršti tautos istorijos“

Palangos miesto savivaldybės tarybos narys Julius Tomas Žulkus prieš trisdešimt metų buvo dvidešimt dvejų metų studentas.
„Mokiausi Kaune, tačiau bendravau su kolegomis iš Vilniaus. Jungėmės į įvairias akcijas, prisidėjome prie laikraščio „Atgimimas“ platinimo. Anuomet svečiavausi Vilniuje. Iki pat šių dienų prisimenu tą ryškią emociją, kuria degėme visi. Bendraminčių tikslas buvo vienas – norėjome laisvės, siekėme jos ir būrėmės dėl jos. Į Baltijos kelią važiavome kartu su mano pusbroliu Vilniaus miesto autobusu link Rygos kelio. Nuotaika buvo tikrai labai pakili. Per radiją skambėjo patriotinės dainos, per jį buvo koordinuojamas eismas. Didžiuliai kamščiai, gausybė žmonių, nepaprastai šilta diena. Tai buvo reikšmingas mūsų tautos istorinis momentas. Stengiuosi iki šiol dalyvauti esminiuose ir mūsų šaliai svarbiuose renginiuose, giedame tautinę giesmę. Be abejo, ne visur suspėju, bet stengiuosi nepamiršti mūsų tautos istorijos, ją išlaikyti atmintyje“, – kalbėjo J. T. Žulkus.

Nepaprastai svarbus įvykis

Palangos miesto Savivaldybės tarybos narys Mindaugas Skritulskas į Baltijos kelią važiavo kartu su savo tėvais jų „Volga“. Jam tuomet buvo 14.
„Mano tėvas Eduardas Skritulskas tuomet buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Palangos sąjūdžio tarybos narys, vėliau – pirmininkas, tad su visa šeima buvo anuometinių įvykių sūkuryje. Aktyviai tėvą palaikė ir mano mama Vida. Koordinuojant šią akciją, į atmintį įsirėžė nepaprastai svarbus Lietuvos radijo vaidmuo. Buvo nuolat pranešinėjama, kur yra spūstys, kurioje kelio atkarpoje vis dar trūksta žmonių, kokį ruožą rekomenduojama aplenkti. Išvykome iš pat ryto, nes anais laikais atstumai nebuvo taip greitai įveikiami. Iki pat šiol menu nuostabų pakantumo, vienybės ir begalinį žmonių nuoširdumo jausmą. Emocija tikrai buvo nepakartojama. Nors anuomet buvau paauglys, bet Baltijos kelias man – nepaprastai svarbus įvykis,“ – pasakojo M. Skritulskas.

Raimundas Palaitis į Baltijos kelią vyko „Žiguliais“

Į Baltijos kelią buvęs Palangos meras ir Seimo narys Raimundas Palaitis vyko sovietiniu „Žiguli“ automobiliu.
„Pasiėmiau savo vaikus, kurie tuomet nebuvo dideli, bet stovėti jau galėjo. Iki šių dienų menu tą dieną: kelyje gausybė mašinų, kamščiai, karščiai, dėl kurių labai kaito varikliai, teko važiuoti su pravertu kapotu. Įsivaizduokite, jog stovėjome vienas šalia kito kelyje su kone verdančiais varikliais. Tam reikėjo labai daug tolerancijos, tačiau niekas nesiginčijo dėl savo ar nesavo vietos. Žmonės buvo labai geranoriški. Kaip ir daugelis tuomet vykusiųjų klausėmės radijo imtuvo, kuris koordinavo akciją. Mūsų šeima pasirinko maršrutą vykti pro Vilnių link Panevėžio...Laikai pasikeitė, Lietuva daug pasiekė per beveik 30 nepriklausomybės metų, tad poreikio tai Baltijos laikų vienybei, susitelkimui nebėra. O ir žmonių sąmonė gerokai per 30 metų išlaisvėjo. Bet manau, kad krizinėje situacijoje, elgtumėmės lygiai taip pat, kaip ir tuomet,“ – savo įspūdžiais dalinosi R. Palaitis.

„Norėjau pratęst laiką, viskas vyko taip trumpai“

Palangoje įsikūrus Sąjūdžio grupei, į jos veiklą aktyviai jungėsi ir palangiškiai, tarp jų – ir Vida Galdikienė. 1988 metais susibūrę Palangos tremtiniai ir politkaliniai įkūrė „Tremtinio“ klubą. V. Galdikienė buvo išrinkta pirmąja šio klubo pirmininke. Palangos „Tremtinio“ klubo veikloje dalyvavo apie 300 narių. Vėliau įvykusiame politinių kalinių ir tremtinių suvažiavime nutarta organizaciją pavadinti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Organizacijos tikslas buvo padėti Sąjūdžiui. Tremtiniai su vietos „Caritu“ leido laikraštėlius-atmintines „Ašara“, beje, lietuvių ir anglų kalbomis.
Aktyvi visuomenininkė puikiai mena ir Baltijos kelią, kurio dalyvė buvo ir pati.
„Visa mūsų šeima yra labai pilietiški žmonės, o kitaip ir būti negali, nes mūsų šeima – tremtinių. Aš prisimenu, kad apsispręsti vykti į Baltijos kelią man padėjo anuomet transliuota laida, kurioje kalbėjo žinomas žurnalistas Algimantas Čekuolis. Jis ragino visus jungtis į šią pilietinę akciją – vykti, būti su visa tauta susikibus rankomis sustoti vienas šalia kito. Susikrovėme užkandžių lauknešėlius ir iškeliavome. Pamačiau nuostabią žmonių bendrystę – visus jungė vienas tikslas. Žmonės kartu meldėsi prie kryžių, degė žvakes, o kai kurie netgi statė kryžius. Viskas buvo be galo gražu, tvyrojo nepaprastas vienybės jausmas, didžiulė euforija,“ – prisiminė V. Galdikienė.
Anot jos, žmonių nebaugino net kartkartėmis virš galvų praskrendantis sraigtasparnis.
„Man atrodė, kad Baltijos kelias – tarsi trumpa akimirka. Norėjau, tarytum pratęsti laiką, kad viskas vyktų kuo ilgiau. Siekiau pasilikti, pabūti toje susikibusių rankų jūroje, tautos bendrystėje. Gaila, kad pastaruoju metu galima pastebėti ir žmones skiriančių dalykų. Našlių pensija nesiekia nė vieno euro per dieną,“ – apgailestavo neseniai vyrą palaidojusi moteris.
Ji iki pat šių dienų prisimena savo mokytoją Genovaitę Čeburienę, kuri ją, grįžusią iš tremties, mokė lietuvių kalbos ir rašybos.
„Darė viską, kad tapčiau tikra lietuvaite,“– prisiminė V. Galdikienė.