Julius Vertulis – marių riedulių ir kalimo meistras

Tasai gabus vyras, Palangoje netrumpai gyvenęs Julius Vertulis (1935-2005) daugumos amžininkų apibūdinamas: „menininkas – gaivalas“. Vyrai – atviresni: „Savas chebrantas. Heraklis. Bohema. Bet gerai kalė akmenį, turėjo gerus nagus“.

Visi esame asmenybės

Lietuviškos kilmės meno mecenatė pasaulio regėjusi ponia Rutha van Calcar iš Olandijos ir palangiškių pamėgtame leidinyje „Apžvalga“ (2012 m. Nr. 6-7 (515-516, psl. 46) taikliai pastebėjo. „Su menininkais bendrauju nedažnai, kada papuola, tad apibendrinti negalėčiau. Visi vis tiek yra skirtingi. Jie sako: „Pirma buvo paršas, šuo, katė ir tada menininkas...“ ar kažkaip panašiai. Jie truputį iš savęs šaiposi, bet tai sveika. Nieko blogo negaliu pasakyti ar kritikuoti. Viskas yra gerai. Truputį daug švenčia žmonės, bet to turbūt reikia dėl įkvėpimo. Taip, jie nėra paklūstantys visų gyvenimo taisyklėms. Jie skiriasi savo nuomone, gyvenimo būdu ir tai, mano manymu, yra labai sveika kiekvienai bendruomenei.

Taigi, menininkai turi kurti, o aš turiu gyventi toliau. Mes čia vienas kitam netrukdome. Toje šalyje, iš kurios atvykau, viskas vyksta profesionaliai, nes visur matomi pinigai, ten menas vienaip ar kitaip remiamas, į jį žiūrima visai kitaip. Menas ten – didelis verslas. Lietuvių yra labai mažai ir, matyt, dėl to čia nėra tokio didelio meno verslo.

Manau, kad menas yra dalis progreso. Jei visi plauksime viena kryptimi, niekas nepasikeis. Visi kūrybingi žmonės į mūsų bendruomenę atneša tam tikrų pokyčių – naujų sumanymų, naujų minčių. Mano manymu, tai labai svarbu. Taip pat, kaip ir ekologija“, – „Apžvalgos“ redaktoriui Kęstučiui D.Rimkevičiui kalbėjo Rutha van Calcar: „Mene atsispindi visas gyvenimo būdas“.

Čia ir aš įterpčiau Vilniuje, dar 1966 metais važiuojant į Rygą, į futbolo rungtynes tarp „Žalgirio“ ir „Daugavos“ komandų išgirstą žinomo gydytojo, I tarybinės ligoninės direktoriaus, televizijos laidų „Sveikata“ vedėjo Viktoro Baltaičio sovietmečiu draustiną viešinti mintį apie periodiškai „užgeriančius“ laikraštininkus, dailininkus, muzikus ar poetus: „Kokia čia „dipsomanija“, – kokios čia „Daugiadienės aplink Tarybų Lietuvą“, latravimai – savaitėm. Užėjo – kaip škvalas, vėl praėjo, žmogus blaiviai, produktyviai dirba, kaip juodas jautis. Medicina žino – yra atskiras išgeriančiųjų „Menininko tipas“. Šitaip persitempę protinio darbo žmonės – intelektualiai pailsi“. Nuo darbų kasdienybėje pavargusi siela, širdis ir akys, pavargę nuo pilkos medžių spalvos staiga po žaibiškų išgertuvių vėl pamato, kad medžių lapai – vėl žalios spalvos. Tada vėl menininkui užeina, užplūsta neapsakoma kūrybinė aistra – vėl dieną naktį dirbti, iki išsekimo“.

Šviesiai mūsuose prisimenama Palangos etnokultūrinių tradicijų tęsėja ir tyrinėtoja, viena iš miesto Viešosios bibliotekos vadovių Audra Lukauskytė visais klausimais išsakydavo gal tiesmukišką, bet provinciališkas „diskusijas“ užbaigiančią nuomonę: „Nėra ribų, dvasinių teritorijų tarp partinių – nepartinių, tarp teisuolių – šventuolių“, latrų – nelatrų... Pirmiausiai pasverkime: „Ką gero padarė ar tebedaro kuriantis žmogus – žurnalistas, rašytojas, dailininkas, muzikas Palangos bendruomenės labui? Nuodėmė – nieko nedaryti. Gerbkime kuriantį pilkos kasdienybės šviesintoją. Visa kita asmeniškai palikime spręsti asmenybės sąžinei. Žinoma, nesaikingos „Bohemos“ ugnyje nesunku ir sudegti. Neskubėkime smerkti. Sverkime darbus. Nes... „Kam – parazitai, o kam – savi“.

Taigi, ką ryškesnio sukūrė profesionalaus skulptoriaus kelią pasirinkęs, o ne aktorystės studijas Konservatorijoje, kurių siekė sykiu su garsiuoju Vytautu Tomkumi, Šilutės rajone gimęs Palangoje gyvenęs ir dirbęs profesionalus akmenų riedulių – „kūlių“ kalimo ir gintaro meistras, dailės mokytojas Julius Vertulis?

Paminklas Lietuvos partizanams Žibininkuose

Vakarinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, gal puskilometrį į pietryčius nuo Palangos – Darbėnų kelio, Vilimo kalnelio šlaite stovi pilkšvai juodos spalvos natūralaus granito paminklas. Čia šių dienų Lietuvos valstybei, jos gyventojams šlovę pelniusiems Kardo rinktinės Narimanto kuopos partizanams. 2009 m. rugsėjo 18-ąją su tuomečiu „Palangos tilto“ redaktoriumi Aistu Mendeika teko kartu dalyvauti, rašyti laikraščiams apie Juozo Vilimo žemėje atstatyto partizanų bunkerio atidarymo iškilmes. Čia buvo kaip reta gausu svečių. Tai ir viso memorialo sumanytojas, šviesios atminties Lietuvos patriotas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos skyriaus pirmininkas Petras Gabrėnas, buvęs kurorto meras – tremties „augintinis“ Justinas Šatkauskas, ir atskiros knygos verti Palangos didvyriai: vienintelė gyva likusi paskutinė Narimanto kuopos slaptavietės ryšininkė, kuopos vado sesuo buvusioje TSRS teritorijos Džezkazgano Kengyro lageryje kalėjusi Marija Jurevičiūtė ir brolis – titaniškos sielos karžygys – tremties publicistas Vytautas Jurevičius. Jaudinančias kalbas Lietuvos laisvės gynėjams – partizanams, palaukėje nužudytiems Pranui Budriui – Šarūnui, Stasiui Lisauskui – Antanui, Alfonsui Knystautui – Ragūnui, palangiškiui Vytautui Griciui – Žilvinui bei Vytautui Dauginčiui – Bogūnui ir kitiems sakė Kretingos rajono vadovai, Petrą Gabrėną atsakingose pareigose pakeitęs Palangos tremtinių vadovas, labai šiltos širdies žmogus, gaila, jau irgi mus palikęs Juozas Zobernis, ir partizanų žeminės rekonstrukciją finansiškai rėmusi pramogų komplekso „HBH Juozo alus“ direktorė Rada Matulevičienė. Tą dieną, menu, iškilmių dalyviai dešimtimis dėjo gėles ir gėrėjosi menišku, įspūdingu žinomo Vakarų Lietuvoje skulptoriaus – profesionalo Juliaus Vertulio paminklu. Jame pavaizduota kalaviju perkirsta grandinė, skydas su Vyčio kryžiumi ir virš ąžuolo šakelės kylantis kryžius su Nukryžiuotojo siluetu. Ties viduriu kruopščiai iškaltas atminimo užrašas primena: „Žuvusiems už Lietuvos laisvę 1949. Bendražygiai. 1995“.

Patriotines idėjas Palangoje ir kituose Žemaitijos miesteliuose ypatingai skatinantis ir su seseria, Jurbarke gyvenančia Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjungos pirmininke Irena Giedraitiene jaunimo tarpe skiepijantis buvęs Vytauto Jurevičiaus bendramintis, jo idėjų pratęsėjas Algis Montvidas kalbėjo: „Ką pasakyčiau apie skulptorių Julių Vertulį? Ne kartą buvau jo namuose. Neblogas žmogus. Neišdidus. Lengvai bendraujantis. Daug antkapinių paminklų pajūrio žemėje iš vietos riedulių asmeniškai prašant gyventojams Klaipėdoje, kuršių Nerijoje, Priekulėje iškalė šio nagingo vyro rankos“.

Teigiamai daugelio vertinama ir išraiškingame, savo „veidu“ tarsi verkiančiame marių riedulyje Smiltynėje, netoli plento Klaipėda – Nida esanti Juliaus Vertulio skulptūra. Ji skirta kito – „raudonojo fronto“ kariams – išvaduotojams. Į tai tėra vienas atsakymas: „Skulptoriai, kaip ir visi menininkai pirmiausiai yra humanistai, nepavaldūs ideologijoms. O Meno herbe, kaip ir žmogaus sieloje, nepaslaptis, dieną – naktį, visą gyvenimėlį tarpusavyje kariauja ir dieviškasis pradas – Angelas širdies pusėje, ir Aistra, lyg atomą valdantis Šėtonas – „kas, kada, kur stipresnis?“.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".