Joninių sostinė Šventoji varduvininkus sveikino keturias dienas

„Saulės! Gero vėjo! Pramogų!“ – šeštadienį per keturias dienas trukusių Joninių šventės atidarymą paskui ką tik inauguruotą Janmarienburgo miesto burmistrą Mikelį Balčių skandavo šventojiškiai ir miestelio svečiai. Ir šūkiai buvo išgirsti: nors visą Lietuvą merkė lietus ir paparčio žiedo tautiečiams teko ieškoti šlapiuose miškuose, tie, kurie atvažiavo į Joninių sostinę galėjo džiaugtis ir saule, ir geru vėju, ir įsilieti į gausybę pramogų – švenčiančių neišbaidė sekmadienį porą kartų juos palaistęs lietutis. O stebėję pačią šventės kulminaciją – žvejų laivų paradą bei fejerverkus prie tiesiog ant jūros kranto liepsnojančio Joninių laužo – kartojo: tai turi tapti tradicija, kurioje žadama dalyvauti ir kitąmet ir dar daug daug metų.

Kermošius ir parodos

Laukti stebuklingosios Joninių nakties Šventojoje pradėta jau nuo šeštadienio. Prie kultūros centro „Eldija“ jau nuo vidudienio pradėjo šurmuliuoti kermošius, kuriame buvo galima įsigyti tautodailininkų ir ne tik tautodailininkų dirbinių, paskanauti ir įsigyti lauktuvėms kulinarinio paveldo gaminių. Ir net patiems pabandyti iš molio nusižiesti dubenėlį ar vazelę – šio amato mokė klaipėdietis Jonas Vilimas.

Pirmąkart duris atvėrusioje Šventosios galerijoje buvo galima pasigrožėti parodomis „Šventosios žemės atminties ženklai“ bei „Šventosios marinistinis paveldas“, kurias surengė šventojiškiai A. Bukauskienė, P. Baronas, K. Oginskas, o galerijoje po atviru dangumi pastudijuoti Šventosios miestelio ir čia gyvenusių bei tebegyvenančių šeimų istorijas primenančiomis nuotraukomis.

Joninių sostinė

Pavakare suskambus Palangos orkestro fanfaroms prasidėjo Joninių ir Šventosios kurortinio sezono pradžios švenčių atidarymo ceremonija. Susirinkusius jos pažiūrėti miestelio gyventojus ir svečius pirmasis pasveikino visas keturias dienas renginių maratoną vedęs Palangos kultūros centro direktoriaus pavaduotojas Nerijus Stasiulis, pabrėžęs, jog ši šventė ypatinga ne tik tuo, kad Šventoji štai jau antrą kartą tampa Lietuvos Joninių sostine, bet ir tuo, kad šiemet prie jos kūrimo kaip niekada noriai, išmoningai bei kūrybingai prisidėjo pati miestelio bendruomenė, pateikusi gausybę pasiūlymų nuo pat idėjos atsigręžti į praeitį bei istoriją.

„Sveikinam visus, atvažiavusius čia, į Šventąją. Nes kur gi daugiau švęsti Jonines, jei ne čia, kur jau pati žemė šventa, kur tiek daug dvasingumo kupinų vietų, kuriose galima melstis visiems dievams“, – sakė N. Stasiulis.

„Sveikinam Šventąją su kurortinio sezono atidarymu. Sveikinam visus Jonus ir Janinas, tiek čia gyvenančius, tiek atvažiavusius švęsti į Lietuvos Joninių sostinę. Šventoji išties nusipelnė šio titulo, ji gražėja ir toliau dar labiau gražės. Linkiu geros vasaros, gero oro ir daug daug šypsenų ne tik švenčių dienomis, bet per visą sezoną“, – kalbėjo Palangos meras Šarūnas Vaitkus.

Puikaus sezono ir gero oro iki pat rudens, taikos ir skalsos namuose šventojiškiams linkėjo kurortinio miesto Buča Ukrainoje meras Anatolijus Fedorukas. Geros šventės ir rasti paparčio žiedą linkėjo Šventosios seniūnas Eugenijus Čilinskas.

Atsigręžta į istoriją

Po oficialių sveikinimo kalbų atėjo metas iškilmingai ceremonijai: Janmarienburgo burmistro inauguracijai. Palangos meras Š. Vaitkus garbės juosta perjuosė pirmąjį burmistrą, sumanymo atsigręžti į praeitį ir prisiminti Šventosios istoriją iniciatorių, šio krašto istorijos tyrinėtoją šventojiškį Mikelį Balčių, kuriam buvo įteiktas ir specialus Janmarienburgo antspaudas.

M. Balčius priminė senąjį Janmarienburgo uostą, kurio kilmė ir istorija nuveda į XVII amžių, kai atgimė ne tik pasaulietinė kultūra, bet ir Šventosios uostas. Jis šiuo neįprastu vardu ir buvo pavadintas. Janmarienburgo uostas buvęs rimtas konkurentas Rygos ir Liepojos uostams, gaila tik, kad gyvavęs palyginti neilgai: vieni teigia, jog 100, kiti – jog 20 metų, dar kiti piktavaliai užsimena, kad tik 100 dienų.

Priminė burmistras ir kitus istorinius faktus: antai žinoma, jog Palanga pagrobė iš Šventosios 20 lastų (1 lastas – beveik 1 tona) druskos, ir iki šiol nematyti jokių ženklų, kad ketintų „skolą“ antūra atlyginti. Taip pat žinoma, kad už atitinkamas privilegijas keturi „šešėliniai veikėjai“ karalienei Marijai, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono III Sobieskio žmonai įteikė „mazgelį“, kuriame būta 500 tūkstančių auksinių dukatų. Kalbama, jog vienas jų atrastas, o kur likusieji?..

„O dabar įsakau: kad 40 metų, kaip buvo prižadėta privilegijoje, Šventoji gyvuotų ir kad čia šviestų saulė!“ – skambant ovacijoms įsakė burmistras.

Šventajai – dukatas

Janmarienburgo burmistras M. Balčius visiems nuo scenos pasveikinusiems Šventąją ir šventojiškius įteikė originalų suvenyrą – specialiai šiai progai Šventosios herbo autoriaus Petro Barono sukurtą monetą – dukatą. Vienoje dukato pusėje Janmarienburgo uosto istoriją primenantis laivas, kuris puikuojasi ir Šventosios herbe, bei užrašas: „Moneta nova civitatis Janmarienburg. 1689“. Kitoje, lyg priminimas apie Šventosios žvejų uostą, iškaltas uotas – taip otą vadina patys žvejai – ir užrašas: „Elija. Sventaja. Šventoji“.

Beje, vėliau kiekvienas norintis galėjo išbandyti jėgas ir patys nusikaldinti dukatą. Vieni pirmųjų progines monetas patys nusikalė Palangos kultūros centro direktorius Žilvinas Kažys bei Nerijus Stasiulis, vėliau sunkaus kūjo stvėrėsi ir vyrai, ir net moterys. O kurie abejojo savo jėgomis, tiems talkino monetos autorius.

Dukatais apdovanotieji svečiai dalyvavo dar vienoje ceremonijoje: skambant Šventosios himnui burmistras M. Balčius iškėlė Šventosios vėliavą, po kuria paskui noriai fotografavosi tiek svečiai, tiek patys šventojiškiai.

Renginių pynė

Ir prasidėjo Joninių sostinės renginiai, susilieję į vieną spalvingą pynę, tikrai ne trumpesnę ir ne mažiau gražią, nei rekordinis pernai Šventojoje nupintas Joninių vainikas. Scenoje savo vasaros programą pristatė garsiausi Šventosios restoranai, pagardinę pristatymą ką tik suplaktais kokteiliais bei gardžiais užkandžiais. O išdrįsusieji atlikti smagias užduotis buvo apdovanoti bilietais į koncertus bei nemokamais pietumis ar vakariene.
Visas šventės dienas Jonams ir Janinoms buvo teikiami specialūs pažymėjimai, antspauduoti ir pasirašyti paties naujai inauguruotojo burmistro. Turintieji šiuos pažymėjimus galėjo pasinaudoti įvairiomis nuolaidomis baruose ir restoranuose, be to, Jonai galėjo gardžiuotis nemokamu alumi, o Janinos – šampanu.

Įspūdingai paminėta ir Rasų šventė – Žemaičių draugija šeštadienį visus, prijaučiančius pagoniškoms vertybėms, pakvietė rinktis Žemaičių alkoje bei prisiminti senąsias tradicijas. Kupoliavimas, žolelių aukojimas ir kitos Rasos šventės apeigos laukė kiekvieno, nusprendusio Rasos šventės tradicijas prisiminti alkakalnyje.

Nuo šeštadienio scenoje vieni atlikėjai keitė kitus: švenčiantiesiems koncertavo garsi kamerinės muzikos atlikėja Judita Leitaitė, televizijos projekto „Muzikos akademija“ dalyvis Nerijus, klaipėdiečiai „Jazzmaitija“ bei „Gyvata“, Lietuvos vaikų „Eurovizijos“ nugalėtoja Paulina Skrabytė, Dainų šventėje Palangai atstovausiantys kultūros centro ansambliai „Guboja“, „Bočiai“ ir „Banguolis“ bei pačių šventojiškių „Eldija“, Palangos pučiamųjų orkestras, su moderniu šokiu supažindino Monika Kažienė ir jos vadovaujamas Šventosios pagrindinės mokyklos šokių studijos kolektyvas „Viva Dance“ – visus sunku ir suminėti.

Ugnies fiesta

Šventės kulminacija – ugnies fiesta ant vandens. Pirmadienio vakarą „Bočiai“ ir „Banguolis“ bei prie jų prisijungę šventės svečiai nešini fakelais nuo scenos Kopų gatve patraukė link senojo Janmarienburgo uosto ir susėdo į čia jų laukusius žvejų laivus. Laivų paradas, vedamas laivo „artisto“, Kaune filmuotam anglų dokumentiniam filmui apie „Titaniką“ statytos 8 metrų jūrinės žvejų valtys su stiebais, pajudėjo link naujojo Šventosios uosto. Ovacijomis dainingi laivų ekipažai pasitikti prie tilto per Šventąją bei pačiame uoste. Iš jo fakelais – tiesa, stiprus vėjas juos vis užpūsdavo – nešina eisena su dainomis pajudėjo link jūros. Čia, ant kopos, buvo sukrautas Joninių laužas. Jam įsiliepsnojus, dangų virš jūros ir Šventosios žiočių nušvietė fejerverkas, po kurio švenčiantieji neskubėjo skirstytis. Sako, kantriausieji net saulės patekėjimo sulaukė. O ištvermingiausieji dar ir antradienį po kermošių sukiojosi, lauktuves pirko ir žadėjo būtinai būtinai kitąmet grįžti Joninių švęsti į Šventąją.